Žemuogės: laukinės ir remontantinės, auginimas ir nauda

Žemuogės – pirmoji vasaros miško uoga ir bene kvapniausia. Birželio pabaigoje jos raudonuoja miško pakraščiuose, pakelėse, geležinkelio pylimuose ir saulėtose pašlaitėse, o vaikystėje ant smilgos suvertos žemuogės daugeliui yra viena gražiausių vasaros prisiminimų. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – kaip atpažinti žemuogę, kur ir kada jų ieškoti, kuo jos skiriasi nuo braškių ir kaip užsiauginti remontantinių žemuogių darže ar balkone.

Lotyniškas pavadinimas	Fragaria vesca
Šeima	erškėtiniai (Rosaceae), žemuogių gentis
Augalas	daugiametis žolinis, plinta ūsais
Kur auga	miško pakraščiai, proskynos, pašlaitės, pakelės
Žydi	gegužę ir vasaros pirmoje pusėje, baltais žiedais
Uogos noksta	birželį–liepą
Uogos	smulkios, raudonos, labai kvapnios
Paplitimas	visas Šiaurės pusrutulis

Žemuogę atpažinsite iš triskiaučių dantytų lapų ir baltų penkialapių žiedų

Paprastoji žemuogė – nedidelis daugiametis žolinis augalas. Šviesiai žali lapai sudėti iš trijų lapelių su dantytais kraštais. Iš lapų skrotelės kyla plonas, švelniais plaukeliais apaugęs 3–15 cm stiebelis, ant kurio pražysta nuo penkių iki vienuolikos baltų penkialapių žiedų – jie dažniausiai iškyla virš lapų. Žemuogė plinta daugiausia ūsais: jie šliaužia žeme, įsišaknija ir išaugina naujus augalus, todėl žemuogės sudaro ištisas „pievelės“. Daugintis gali ir sėklomis, kurios ilgai išlieka dirvoje ir sudygsta ją sujudinus.

Uogos smulkios, apvalios ar kiek pailgos, ryškiai raudonos, labai kvapnios ir saldžios. Kaip ir braškių, botaniškai jos yra netikrieji vaisiai, o smulkūs grūdeliai paviršiuje – riešutėliai. Viena uoga vidutiniškai turi apie 47 riešutėlius – tai vienas didžiausių sėklų skaičių tarp Europos mėsingų vaisių. Prinokusi žemuogė ant augalo išsilaiko vidutiniškai vos 1,2 dienos, todėl ją greitai suranda paukščiai ir gyvūnai, kurie išplatina ir sėklas.

Žemuogės auga pakelėse, proskynose, šlaituose ir šviesiuose miškuose

Žemuogė paplitusi visame Šiaurės pusrutulyje, Lietuvoje dažna visoje šalyje. Ji auga takų ir kelių pakraščiuose, pylimuose, šlaituose, pievose, jaunuose ir retuose miškuose, miško pakraščiuose ir kirtavietėse. Pavėsyje augalai dažnai neužaugina uogų, todėl daugiausia jų randama šviesiose, saulėtose vietose. Žemuogė nemėgsta labai šlapių ir labai sausų vietų, o nedidelius gaisrus išgyvena ir greitai įsikuria išdegusiose vietose.

Uogos noksta birželį–liepą. Saulėtose pietinėse pašlaitėse pirmosios žemuogės raudonuoja jau birželio viduryje, o pavėsingesnėse vietose – liepą. Prinokusias uogas reikia skinti atsargiai, kad nesutraiškytumėte: jos labai minkštos ir greitai praranda sultis. Žemuoges geriau rinkti švariose vietose, toliau nuo intensyvaus eismo kelių.

Žemuogė ir braškė – tos pačios genties, bet skirtingos rūšys

Žemuogės dažnai painiojamos su braškėmis. Abi priklauso žemuogių genčiai, tačiau braškė (Fragaria × ananassa) – kultūrinis hibridas, XVIII amžiuje išvestas Prancūzijoje iš dviejų Amerikos rūšių. Ji turi stambias uogas, bet ne tokį stiprų aromatą. Paprastoji žemuogė – laukinė Europos ir Lietuvos rūšis, žmonių valgoma nuo akmens amžiaus. Iki XVII amžiaus Europoje soduose buvo auginamos būtent iš miško persodintos žemuogės. Yra ir žemuogės bei braškės hibridų – Fragaria × vescana.

Remontantinės žemuogės dera visą vasarą ir dauginamos sėklomis

Soduose auginamos remontantinės, dar vadinamos alpinėmis, žemuogės – paprastosios žemuogės formos, kurios žydi ir dera ne kelias savaites, o visą vasarą. Jų uogos stambesnės nei laukinių, dažnai pailgos ir smailesnės, bet išlaiko panašų aromatą. Dauguma šių veislių nesudaro ūsų arba sudaro jų mažai, todėl dauginamos sėklomis ar dalijant krūmelius. Kai kurių veislių uogos prinokusios būna baltos ar gelsvos.

Žinomiausia veislė „Rügen“ – pirmoji šiuolaikinė remontantinė, ūsų nesudaranti ir stambiavaisė žemuogė, kilusi iš Putbuso pilies Vokietijoje ir pradėta platinti 1920 metais. Populiarios ir „Baron Solemacher“ (nuo 1935 m.), „Alexandria“ (nuo 1964 m.) bei baltavaisė „Weisse Solemacher“. Parduodama ir daugiau veislių, pavyzdžiui, „Regina“. Svyrančios, ūsus leidžiančios žemuogės tinka pakabinamiems krepšiams ir balkonams, o ūsų nesudarančios veislės – lysvių kraštams ir vazonams.

Žemuoges nesunku užsiauginti iš sėklų, sėjamų paviršiuje vasario–kovo mėnesį

Daugelis sodininkų mano, kad žemuoges iš sėklų užsiauginti sunku, tačiau tai netiesa. Žemuogių sėklos labai smulkios, todėl jos sėjamos paviršiuje ir laistomos labai atsargiai – purškiant, kad vanduo jų nenuplautų. Šiltai, maždaug 21 °C temperatūroje, laikomos sėklos dažniausiai sudygsta per 1–2 savaites, o didžioji jų dalis sudygsta gerai. Sėjama vasario–kovo mėnesį, o sustiprėję daigai į lauką sodinami pasibaigus šalnoms.

Remontantinės žemuogės labai gausiai žydi ir dera, todėl po kelerių metų nusilpsta, o galiausiai jas pakerta virusinės ligos. Todėl žemuogyną verta atnaujinti kas kelerius metus, sėjant naujas sėklas ar dalijant jaunus krūmelius. Joms reikia saulėtos vietos, purios, derlingos dirvos ir reguliaraus laistymo.

Žemuogių uogos, lapai ir žiedai tinka arbatai, uogos – desertams ir uogienei

Šviežios žemuogės geriausios valgomos iškart – su grietinėle, ledais, varške ar tiesiog saujomis. Jos dedamos į desertus, pyragus, kokteilius, iš jų verdama itin kvapni uogienė ir likeriai. Kadangi uogos smulkios ir labai minkštos, jas sunku ilgai išlaikyti, todėl žiemai žemuogės dažniausiai šaldomos ar džiovinamos. Parduotuvėse randamos ir liofilizuotos žemuogės.

Žemuogių lapai, uogos ir žiedai naudojami žolelių arbatoms. Lapus geriausia skinti švariose vietose ir gerai išdžiovinti pavėsyje. Vertingiausių vasaros miško uogų sezonas tęsiasi su mėlynėmis ir laukinėmis avietėmis.