Avietės: remontantinės ir vasarinės, auginimas ir nauda

Avietės lietuviams – ir miško, ir sodo uoga. Laukinės avietės liepą raudonuoja kirtavietėse ir pamiškėse, o sodybose avietynai auginami nuo seno: prie namų avietės Lietuvoje sodinamos nuo XVIII amžiaus. Šioje Lietuvos uogų gido dalyje – kaip atpažinti avietę, kuo skiriasi vasarinės ir remontantinės veislės, kaip sodinti, genėti ir saugoti avietyną, kuo vertingos avietės ir kaip jas laikyti.

Lotyniškas pavadinimas	Rubus idaeus
Šeima	erškėtiniai (Rosaceae), gervuogių gentis
Augalas	puskrūmis su dvimečiais stiebais, 1–2,5 m
Kur auga	miškai, pamiškės, kirtavietės, krūmynai, sodai
Žydi	birželį–liepą
Uogos sunoksta	liepą–rugpjūtį, remontantinių – iki šalnų
Vaisius	sutelktinis, iš smulkių kaulavaisių, raudonas ar geltonas
Energinė vertė	apie 53 kcal / 100 g

Avietės stiebai gyvena dvejus metus: pirmaisiais auga, antraisiais dera

Paprastoji avietė – daugiametis augalas su dvimečiais stiebais. Šaknys gyvena daugelį metų, o kasmet iš jų išauga nauji stiebai. Pirmaisiais metais stiebas nesišakoja, greitai užauga iki 1,5–2,5 m ir turi stambius plunksniškus lapus iš penkių ar septynių lapelių, bet paprastai nežydi. Antraisiais metais jis nebeauga į aukštį, o išleidžia šoninius ūglius su smulkesniais lapais, kurių viršūnėse vėlyvą pavasarį pražysta balti, apie 1 cm skersmens žiedai. Po derliaus antramečiai stiebai nudžiūsta.

Stiebai statūs, dygliuoti, viršūnės kiek palinkusios. Lapai iš apačios balsvi, plaukuoti. Avietė plinta šaknų atžalomis, todėl miške ir sode greitai sudaro tankius sąžalynus. Botaniškai avietė yra ne uoga, o sutelktinis vaisius, sudarytas iš daugybės smulkių kaulavaisių aplink kūgišką žiedsostį. Skinant avietę, vaisius nuo jo atsiskiria ir lieka tuščiaviduris – tuo avietės skiriasi nuo gervuogių, kurių vaisius nusiskina kartu su šerdimi.

Laukinės avietės dažnos visoje Lietuvoje: kirtavietėse, pamiškėse ir drėgnuose krūmynuose

Laukinės avietės auga visoje Europoje ir Azijos vidutinio klimato juostoje, šiaurėje – iki 66-osios lygiagretės, o pietuose tik kalnuose. Lietuvoje tai dažna rūšis: ji auga lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač kirtavietėse, pamiškėse, krūmynuose ir drėgnesnėse vietose. Po medžių laja avietės sudaro retus, o atvirose kirtavietėse – tankius sąžalynus. Rūšies pavadinimas idaeus kilęs nuo Idos kalno netoli Trojos, kur šį augalą gerai pažinojo senovės graikai.

Laukinių aviečių uogos smulkesnės už sodo, bet aromatingesnės. Jos noksta liepą–rugpjūtį. Jas renkant reikia saugotis dygliuotų stiebų ir nepažeisti augalų.

Remontantinės avietės dera pirmųjų metų stiebuose nuo rugpjūčio iki šalnų

Sodo avietės skirstomos į dvi pagrindines grupes. Vasarinės avietės dera kaip laukinės – antrųjų metų stiebuose vasaros viduryje. Remontantinės avietės uogas veda jau pirmųjų metų stiebų viršūnėse – nuo vasaros pabaigos iki rudens šalnų. Jos patogios tuo, kad derlius nukeliamas į laiką, kai vasarinių aviečių jau nebėra, o rudenį visus stiebus galima nupjauti prie žemės ir taip atsikratyti dalies ligų bei kenkėjų. Dažnai siūlomos remontantinės veislės, pavyzdžiui, „Polka“.

Yra ir neįprastų spalvų aviečių. Paprastosios avietės vaisiai gali būti ne tik raudoni, bet ir geltoni – geltonavaisės veislės paprastai švelnesnio skonio. Juodosios avietės – tai kita, Šiaurės Amerikos kilmės rūšis, o vadinamosios žemuoginės avietės ir aviečių bei gervuogių hibridai – atskiri augalai, kurie sodininkų mėgstami dėl neįprastų uogų.

Avietyną geriausia įveisti saulėtoje užuovėjoje, purioje ir drėgnoje dirvoje

Avietės geriausiai dera užuovėjose, drėgnesnėse, puriose, derlingose dirvose, gerai įsišildančiose vietose. Gerai prižiūrimas avietynas gali duoti iki 10 tonų uogų iš hektaro. Kadangi avietės plinta šaknų atžalomis, avietyną verta apriboti – įkasti į žemę juostą ar sodinti eilėmis, kurių tarpus galima nušienauti. Aukšti vasarinių veislių stiebai dažnai pririšami prie vielų ar kuolų, kad neišgultų nuo uogų svorio.

Svarbiausias avietyno priežiūros darbas – genėjimas. Vasarinių aviečių nuderėję antramečiai stiebai išpjaunami prie žemės, o jaunų paliekama tiek, kad eilė nebūtų per tanki. Remontantinių aviečių stiebai dažniausiai nupjaunami vėlai rudenį ar anksti pavasarį. Avietes puola paprastasis avietinukas, avietinis žiedgraužis, amarai, avietinė musė ir blauktė, o iš ligų dažniausios antraknozė, rūdys, pilkasis puvinys, bakterinis vėžys ir žievėplaiša. Retas, gerai vėdinamas avietynas serga rečiau.

100 g aviečių – 53 kcal, 26,2 mg vitamino C ir 6,5 g skaidulų

Avietės yra viena daugiausia skaidulų turinčių uogų: 100 g šviežių aviečių turi apie 6,5 g skaidulų, apie 53 kcal ir 26,2 mg vitamino C. Uogose yra 80–86 % vandens ir 2,6–7,1 % cukrų. Avietėse yra antocianinų, elagotaninų ir kitų polifenolių. Laboratorijoje aviečių sėklų polifenoliai rodo antioksidacinį poveikį, tačiau įrodymų, kad jis pasireikštų žmogaus organizme, nėra. Prekyboje plačiai reklamuojami vadinamieji aviečių ketonai gaunami ne iš aviečių, o iš kitų augalų, ir klinikinių įrodymų, kad jie padėtų lieknėti, nėra.

Džiovintos avietės ir jauni lapai liaudies medicinoje vartoti kaip prakaitavimą skatinanti priemonė peršalus, todėl aviečių arbata ir uogienė prie arbatos lietuviams – klasikinis žiemos derinys.

Avietės greitai genda, todėl jas geriausia iškart valgyti, šaldyti ar virti

Skintos avietės labai minkštos ir per vieną dvi dienas pradeda pelyti, todėl jų nereikėtų plauti prieš laikant ir kraunant aukštais sluoksniais. Žiemai avietės šaldomos išdėliotos ant padėklo, trinamos su cukrumi, verdama uogienė, džemas, sirupas ir kompotas. Šaldytos avietės tinka košėms, kokteiliams, pyragams ir padažams. Iš aviečių gaminamas ir vynas, likeriai bei actas, o džiovintos avietės dedamos į arbatas.

Avietėms giminingos uogos – gervuogės ir šiaurės pelkių tekšės, o kartu su avietėmis vasarą noksta juodieji serbentai.