Kreivabudės: kaip atpažinti miške, auginamos ir kaip paruošti

Kreivabudės (Pleurotus) – valgomi grybai, kurie auga ne žemėje, o ant lapuočių medžių kamienų, kelmų ir išvirtusių rąstų. Lietuvos miškuose dažniausia gluosninė kreivabudė (Pleurotus ostreatus): ji dera rudenį, per atlydžius net žiemą, kartais pavasarį, o parduotuvėse auginamos kreivabudės būna visus metus. Kreivabudę lengva pažinti iš kriauklės formos kepurėlės, šoninio koto ir baltų lakštelių, nubėgančių į kotą. Šis puslapis – 77.lt grybų gido dalis: kaip atpažinti kreivabudę miške, kuo ji skiriasi nuo pavojingų antrininkų, kaip auginamos kreivabudės ir kaip jas paruošti.

Kreivabudė – vienas iš nedaugelio grybų, kurių pilną pintinę galima prisirinkti lapkritį ar gruodį, kai kiti grybai jau seniai baigėsi. Tuo pačiu tai vienas dažniausiai pasaulyje auginamų grybų, todėl ją pažįsta ir tie, kurie miške niekada neieško grybų.

Lietuvoje žinomos 7 kreivabudžių rūšys, dvi iš jų dažnos

Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE) nurodo, kad pasaulyje žinoma apie 210 kreivabudžių rūšių, daugiausia tropikuose ir subtropikuose, o Lietuvoje – 7. Dažnos yra dvi: gluosninė ir pilkšvoji kreivabudė. Abi valgomos ir abi auga ant lapuočių medienos. Kitos rūšys, kurias pirkėjai mato prekyboje, yra auginamos ūkiuose ar įvežamos.

Rūšis	Lotyniškai	Kur sutinkama	Kada
Gluosninė kreivabudė	Pleurotus ostreatus	miške ant gyvų ir negyvų lapuočių, rečiau spygliuočių; auginama	dažniausiai rudenį, kartais pavasarį
Pilkšvoji kreivabudė	Pleurotus pulmonarius	miškuose ir parkuose ant lapuočių medžių; auginama	vasarą ir rudenį
Stambiakotė (karališkoji) kreivabudė, eringi	Pleurotus eryngii	tik auginama, parduodama	visus metus
Rožinė ir geltonoji kreivabudės (prekybiniai pavadinimai)	Pleurotus djamor, P. citrinopileatus	tik auginamos	visus metus

VLE pabrėžia, kad stambiakotė ir gluosninė kreivabudės plačiai auginamos visame pasaulyje ir vertinamos dėl maistinių savybių. Laboratoriniuose tyrimuose kreivabudėse randama antioksidacinių ir imunitetą veikiančių junginių, tačiau tai nėra vaistas – kreivabudė pirmiausia yra mažai kalorijų turintis maistas.

Kaip atpažinti gluosninę kreivabudę: šoninis kotas ir balti lakšteliai

Kreivabudės pavadinimas pats pasako svarbiausią požymį: kepurėlė „kreiva“, prisegta prie medžio šonu, o kotas trumpas, ekscentrinis arba jo beveik nėra. VLE kreivabudžių kepurėlę apibūdina kaip vėduoklės, kriauklės ar liežuvio formos, o lakštelius – kaip baltus, kotu nuaugusius žemyn.

Požymis	Gluosninė kreivabudė
Kepurėlė	kriauklės ar vėduoklės formos, dažnai delno dydžio; pilka, pilkai ruda, melsvai pilka ar gelsvai ruda, lygi, drėgnu oru kiek gleivėta
Lakšteliai	balti ar balsvi, gana tankūs, nubėga žemyn į kotą
Kotas	šoninis, trumpas, tvirtas, apačioje plaušuotas; kartais beveik nematomas
Minkštimas	baltas, tamprus, malonaus grybų kvapo ir švelnaus skonio; perpjautas spalvos nekeičia
Kaip auga	kuokštais ar čerpiškai – kepurėlės viena virš kitos – ant kamieno, kelmo ar rąsto
Sporų atspaudas	baltas ar blyškiai alyvinis

Pilkšvoji kreivabudė panaši, tik šviesesnė – balsva, gelsvai ar pilkšvai kreminė, plonesnė ir dažniau pasirodo šiltuoju metų laiku. Virtuvėje abi rūšys naudojamos vienodai.

Kur ir kada auga kreivabudės: lapuočių mediena, nuo rudens iki žiemos

Kreivabudės – saprotrofai: jos ardo lapuočių, rečiau spygliuočių medieną ir sukelia baltąjį medienos puvinį. Kai kurios rūšys gali būti silpni parazitai ir augti ant gyvų, nusilpusių medžių. Todėl jų ieškoti reikia ne samanose, o ant medžių: ant drebulių, gluosnių, beržų, alksnių, buko ir ąžuolo kamienų, ant kelmų, sandėliuotų rąstų rietuvių ir išvirtusių medžių pamiškėse, upių slėniuose bei parkuose.

Metų laikas	Ką rasite	Patarimas
Vasara	pilkšvoji kreivabudė	ieškokite drėgnuose lapuočių miškuose po lietaus
Ruduo (IX–XI)	gluosninė kreivabudė – pagrindinis sezonas	apžiūrėkite drebulių ir gluosnių kamienus, rąstų rietuves
Žiema (XII–II)	gluosninė kreivabudė per atlydžius	šalnų sukietėjusios kepurėlės, atšilus, vėl tinka valgyti
Pavasaris	retkarčiais gluosninė kreivabudė	dažniausiai ant tų pačių kelmų, kur derėjo rudenį

Žiemą kreivabudžių ieškoti verta po kelių šiltesnių dienų, kai temperatūra pakyla virš nulio ir sniegas aptirpsta. Sušalusios kepurėlės būna kietos lyg stiklas; atitirpusios jos vėl tampa elastingos. Jei kepurėlė po atšilimo suminkštėjusi, pageltusi, gleivėta ar nemalonaus kvapo, tokio grybo nerinkite – VLE nuodingųjų grybų straipsnyje primenama, kad apsinuodyti galima ir valgomaisiais grybais, ypač peraugusiais arba pakąstais šalnų.

Tas pats kelmas ar rąstas kreivabudes gali auginti kelerius metus iš eilės, todėl radę gerą vietą ją verta įsiminti. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT) pataria grybauti toliau nuo kelių, plentų ir geležinkelių, nes grybai kaupia sunkiuosius metalus – tai galioja ir kreivabudėms parkuose ar pakelių medžiuose.

Kreivabudes nuo medžio nupjaukite peiliu prie pat pagrindo, nedraskydami kuokšto ir medienos – taip toje pačioje vietoje grybai gali išaugti vėl. Mažas, vos pradėjusias augti kepurėles palikite. Pintinėje kreivabudes laikykite atskirai nuo kitų grybų: jos trapios, lengvai lūžta, o sumaišius su kitais grybais sunkiau patikrinti, ar į pintinę nepateko nepažįstamas grybas.

Su kuo galima supainioti kreivabudes

Kreivabudės laikomos vienais saugesnių grybų pradedantiesiems, nes jų išvaizda savita, o Lietuvoje nėra dažno mirtinai nuodingo antrininko, kuris atrodytų lygiai taip pat. Vis dėlto ant medienos auga ir kitų grybų, todėl kiekvieną radinį patikrinkite pagal visus požymius.

Grybas	Kuo panašus	Kaip atskirti
Pleurocybella porrigens (baltas „angelo sparnas“)	baltos, plonos, šoninės kepurėlės	auga ant spygliuočių medienos, labai plonas, trapus, visiškai baltas; nerinkite
Oranžiniai šoniniai grybai (Phyllotopsis nidulans)	šoninis prisitvirtinimas	ryškiai oranžinė kepurėlė, nemalonus kvapas; nevalgomi
Puokštinė kelmabudė	auga kuokštais ant kelmų	turi centrinį kotą, lakšteliai gelsvi ar žalsvi, labai karti, nuodinga
Eglinė kūgiabudė	auga ant medienos	maža, ruda, su centriniu kotu ir žiedu; mirtinai nuodinga – jos pavojus aktualus renkant kelmučius

Ypač atsargiai vertinkite baltus šoninius grybus ant spygliuočių. 2004 metais Japonijoje 59 žmonėms, valgiusiems Pleurocybella porrigens, išsivystė ūmi encefalopatija, 17 iš jų mirė; tyrėjai vėliau grybe nustatė kelis toksiškus junginius (Toxicon, 2023). Todėl paprasta taisyklė: renkate tik tikras kreivabudes ant lapuočių medienos, su baltais nubėgančiais lakšteliais ir mėsingu tampriu minkštimu.

Daugiau apie grybus, kuriuos dažniausiai supainioja su valgomais, rasite nuodingų grybų gido dalyje „Nuodingi grybai, panašūs į valgomus“, o apie simptomus ir pirmąją pagalbą – „Apsinuodijimas grybais“.

Auginamos kreivabudės: iš ūkių ir parduotuvių visus metus

VLE nurodo, kad gluosninė kreivabudė auginama dirbtiniu būdu ant medienos, šiaudų ir kitų augalinių substratų. Kaimyninėje Suomijoje, Suomijos maisto tarnybos Ruokavirasto duomenimis, kreivabudės komerciškai auginamos nuo XX amžiaus devintojo dešimtmečio. Lietuvoje jas augina specializuoti ūkiai: pavyzdžiui, Molėtų rajono šeimos ūkis, apie kurį 77.lt yra rašęs straipsnyje apie egzotinius grybus auginančią šeimą, pradėjo nuo rožinių ir pilkšvųjų kreivabudžių, užaugintų sename ūkiniame pastate.

Auginamos kreivabudės dažniausiai parduodamos kuokštais padėkliukuose. Rinkitės tvirtas, sausas, nepažeistais kraštais kepurėles be gleivių ir pašalinio kvapo. Namuose kreivabudes galima užsiauginti iš paruoštų grybienos maišų ar ant lapuočių rąstelių, tačiau tam reikia nuolatinės drėgmės ir vėdinimo.

Auginant kreivabudes patalpose svarbu žinoti vieną riziką: brandūs vaisiakūniai išbarsto labai daug sporų. Japonijoje aprašytas atvejis, kai dviem darbuotojams, auginusiems gluosnines kreivabudes uždaroje patalpoje, išsivystė alerginis alveolitas (Occupational Medicine, 1998), o Ruokavirasto nurodo, kad auginamos kreivabudės gali sukelti profesinę alergiją ir kvėpavimo takų simptomus. Patalpą vėdinkite, grybus nuskinkite, kol kepurėlių kraštai dar riesti žemyn.

Kaip paruošti kreivabudes: apvirti nereikia, bet visada iškepti

Kreivabudžių nereikia apvirti. Suomijos maisto tarnybos Ruokavirasto sąraše grybų, kuriuos prieš valgant būtina pavirti, yra tik kai kurie piengrybiai ir kelmučiai, kreivabudžių jame nėra. Vis dėlto kreivabudes, kaip ir kitus grybus, valgykite tik termiškai apdorotas – iškeptas, troškintas ar išvirtas.

• Nuvalykite. Miške rinktoms nupjaukite kietą pagrindą, kuriuo kuokštas buvo prisitvirtinęs prie medžio, ir nuvalykite medžio žievės likučius. Auginamų plauti nereikia.
• Plėšykite, o ne pjaustykite. Kreivabudės skyla išilgai pluošto juostelėmis – taip jos gražiau apskrunda.
• Kepkite karštai. Įkaitinkite keptuvę, įpilkite aliejaus ir kepkite kreivabudes nedideliais kiekiais 6–8 minutes, kol išgaruos sultys ir kraštai paruduos. Sviesto ir česnako įdėkite pabaigoje.
• Druska – pabaigoje. Anksti pasūdytos kreivabudės išleidžia daug skysčio ir troškinasi, o ne kepa.

Patiekalas	Kaip
Keptos kreivabudės su česnaku	plėšytos kreivabudės keptos aliejuje, pabaigoje sviestas, česnakas, petražolės
Kreivabudžių padažas	keptos kreivabudės su svogūnu ir grietinėle, kaip grybų padažas
Kreivabudžių sriuba	vietoj miško grybų verdama kaip grybų sriuba
Wok su daržovėmis	kreivabudės apkepamos stipriu karščiu su paprika, morkomis ir sojų padažu
Kreivabudžių „kepsneliai“	stambios kepurėlės apvoliojamos kiaušinyje ir džiūvėsėliuose, iškepamos iki traškumo
Marinuotos kreivabudės	apvirtos kreivabudės užpilamos actu, prieskoniais ir laikomos šaldytuve

Šviežias kreivabudes laikykite šaldytuve popieriniame maišelyje ar padėkliuke, uždengtame popieriumi, ir sunaudokite per 2–3 dienas. VVKT primena, kad apsinuodyti galima ir senais ar laiku neapdorotais valgomaisiais grybais, todėl gleivėtų, rūgštaus kvapo kreivabudžių nevalgykite. Atsargoms kreivabudes geriausia apkepti ir užšaldyti porcijomis.

Kreivabudės žiemai: šaldyti, marinuoti ar džiovinti

Kreivabudės gerai tinka atsargoms, nes jų minkštimas tamprus ir po apdorojimo nesubyra. Svarbiausia taisyklė ta pati kaip ir kitiems grybams: atsargoms ruoškite tik jaunus, tvirtus, šviežius grybus tą pačią dieną, kai juos surinkote ar nusipirkote.

Būdas	Kaip daryti	Kiek laikosi
Šaldymas apkeptų	kreivabudes apkepkite be druskos, kol išgaruos sultys, atvėsinkite ir sudėkite porcijomis į maišelius	kelis mėnesius šaldiklyje
Šaldymas apvirtų	pavirkite 5 minutes, nukoškite, greitai atvėsinkite ir užšaldykite	kelis mėnesius šaldiklyje
Marinavimas	apvirtas kreivabudes sudėkite į švarius stiklainius, užpilkite karštu marinatu	šaldytuve – kelias savaites
Džiovinimas	juostelėmis supjaustytas kreivabudes džiovinkite 50–60 °C, kol taps trapios	sausoje sandarioje talpoje – kelis mėnesius

Atšildytas kreivabudes sunaudokite iš karto ir antrą kartą nešaldykite. VVKT pataria pagamintą grybų patiekalą suvalgyti tą pačią dieną, konservuotus grybus suvartoti per pusmetį, o paruoštus grybus laikyti 0–6 laipsnių temperatūroje. Jei konservuotų grybų stiklainio dangtelis išsipūtė ar grybų spalva pasikeitė, jų nevalgykite – tai gali būti botulizmo požymis.

Kaip išsirinkti kreivabudes parduotuvėje ir turguje

Auginamos kreivabudės parduodamos ištisus metus, todėl jos – patogus pakaitalas miško grybams žiemą ir pavasarį. Šviežios kreivabudės turi būti tvirtos, sausos, malonaus grybų kvapo, kepurėlių kraštai – sveiki, be tamsių dėmių ir lipnumo. Kuo mažesnės ir labiau suriestais kraštais kepurėlės, tuo jos jaunesnės ir švelnesnės. Didelės, išsiskleidusios, plyšinėjančiais kraštais kreivabudės dažniausiai būna kietesnės, o kotai – pluoštiniai, todėl juos verta nupjauti ir panaudoti sultiniui.

Turguose ir ūkininkų mugėse vis dažniau galima rasti ne tik pilkų gluosninių, bet ir rožinių, geltonųjų ar stambiakočių (eringi) kreivabudžių. Rožinės ir geltonosios yra trapesnės, greičiau genda ir kepdamos praranda ryškią spalvą, todėl jas gaminkite tą pačią ar kitą dieną. Stambiakotės kreivabudės mėsingos, jų kotas valgomas, o supjaustytos griežinėliais ir apkeptos jos primena šukutes.

Kreivabudės turi 33 kcal 100 g ir daug B grupės vitaminų

Pagal Firmus Medicus kalorijų bazę, kuri remiasi JAV žemės ūkio departamento (USDA) FoodData Central duomenimis, 100 g žalių kreivabudžių turi apie 33 kcal. Tai beveik tiek pat, kiek šitake ar voveraitės.

Maistinė medžiaga	100 g žalių kreivabudžių	Referencinės dienos vertės dalis
Energinė vertė	33 kcal	2 %
Baltymai	3,3 g	7 %
Riebalai	0,4 g	1 %
Angliavandeniai	6,1 g	2 %
Skaidulinės medžiagos	2,3 g	9 %
Niacinas (B3)	5 mg	31 %
Riboflavinas (B2)	0,4 mg	25 %
Varis	0,2 mg	24 %
Kalis	420 mg	21 %
Folatas	38 µg	19 %

Kreivabudėse yra vidutiniškai purinų (apie 142 mg 100 g), todėl sergantiems podagra jų porciją verta įtraukti į bendrą dienos purinų skaičiavimą. Kad kreivabudžių patiekalas išliktų lengvas, daugiausia dėmesio skirkite riebalams: šaukštas aliejaus ar sviesto prideda daugiau kalorijų nei 200 g pačių grybų.

Saugumo taisyklės renkant kreivabudes

• Rinkite tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate tiksliai: šoninis kotas, balti nubėgantys lakšteliai, mėsingas tamprus minkštimas, lapuočių mediena.
• Nerinkite baltų, plonų, trapių šoninių grybų nuo spygliuočių kelmų.
• Rinkite jaunas kepurėles riestais kraštais; senos būna kietos, gleivėtos ir greitai genda.
• Negrybaukite prie judrių kelių ir pramonės objektų.
• Kreivabudžių nevalgykite žalių.

Jei po grybų patiekalo pasireiškė pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar kiti negalavimai, skambinkite VVKT Apsinuodijimų informacijos biurui telefonu 8 5 236 2052 (visą parą), o būklei esant sunkiai – 112. Kitų rudens ir vėlyvo sezono grybų apžvalgą rasite rudeninių grybų dalyje, o visą valgomų Lietuvos grybų sąrašą – grybų gide.

Viršelio nuotrauka: Holger Krisp, CC BY 3.0, Wikimedia Commons.