Moliūgų rūšys: sviestinis, Hokaido, muskatinis – kuo skiriasi ir kam tinka

Moliūgų rūšys skiriasi labiau, nei atrodo žiūrint į prekystalį: vieno minkštimas tankus ir saldus kaip kaštono, kito – vandeningas ir tinkamas tik sriubai, trečio iškepęs suyra į gijas, primenančias makaronus. Todėl tas pats receptas su skirtingu moliūgu gali ir pavykti, ir nuvilti. Sviestinis moliūgas, muskatinis, Hokaido, spagetinis, bananinis ir didysis moliūgas – šešios grupės, kurias Lietuvoje sutiksite dažniausiai, ir kiekviena turi savo patiekalus.

Botanikai visus valgomuosius moliūgus skirsto į kelias rūšis. Svarbiausios trys: didysis moliūgas (jam priklauso Hokaido, bananinis ir milžinai rekordininkai), muskatinis, dar vadinamas kvapiuoju (jam priklauso sviestinis), ir paprastasis moliūgas (spagetinis, aliejinis, Helovino moliūgai, taip pat cukinijos ir patisonai). Visi jie – vienmečiai augalai: pavasarį pasėti, rudenį subrandina vaisius ir sunyksta, todėl klausimas, ar moliūgas vienmetis, ar dvimetis, turi aiškų atsakymą – vienmetis.

Žemiau – kuo rūšys skiriasi ir kurią kuriam patiekalui rinktis, kiek moliūgas turi kalorijų, ar jis vaisius, ar daržovė, kaip atpažinti prinokusį, kaip laikyti ir ką daryti su sėklomis.

Moliūgų rūšys: kuo jos skiriasi ir kam tinka

Renkantis moliūgą patiekalui svarbūs trys dalykai: kiek minkštime vandens, kiek jis saldus ir ar reikia lupti žievę. Tankūs, sausesni moliūgai (sviestinis, Hokaido) tinka kepti, trinti į tirštą sriubą ir dėti į tešlą. Vandeningi dideli moliūgai geriau tinka košei, uogienei ir marinuoti.

Rūšis	Kaip atrodo	Minkštimas ir skonis	Ar lupti	Kam tinka geriausiai
Sviestinis moliūgas	Kriaušės formos, smėlio spalvos, 1–2 kg	Tankus, ryškiai oranžinis, saldus, riešutų prieskonio	Taip, bet žievė plona – pakanka skustuko	keptas moliūgas, trinta moliūgų sriuba, pyragas, tyrė
Muskatinis moliūgas	Didelis, plokščias, giliai rievėtas, žalias, nokdamas ruduoja; 5–15 kg	Sultingas, aromatingas, saldus	Taip	sriuba su kokosų pienu, uogienė, sultys
Hokaido	Mažas, apvalus, ryškiai oranžinis, 1–2 kg	Sausas, miltingas, kaštonų skonio	Ne – žievė iškepusi suminkštėja	keptų moliūgų sriuba, troškinys, kepimas skiltelėmis
Spagetinis moliūgas	Ovalus, šviesiai geltonas, 1–2,5 kg	Neutralus, iškepęs suyra į gijas	Ne – gijos iškabinamos šakute	garnyras vietoj makaronų, įdarytas moliūgas
Bananinis moliūgas	Pailgas, cilindro formos, rausvas ar gelsvas, 3–10 kg	Oranžinis, saldus, be šiurkščių plaušų	Taip	košė ir tyrė, blynai, keksiukai
Didysis moliūgas	Didelis, apvalus ar plokščias, oranžinis, geltonas, pilkas; nuo 5 kg	Vandeningesnis, švelnaus skonio	Taip, žievė stora	košė, marinuotas moliūgas ir sultys žiemai, uogienė

Jei perkate vieną moliūgą „viskam“, rinkitės sviestinį arba Hokaido: abu tinka ir sriubai, ir kepti, ir saldiems kepiniams. Didelį vandeningą moliūgą verta pirkti tada, kai ketinate virti košę, uogienę ar ruošti atsargas žiemai.

Sviestinis moliūgas

Kaip atrodo sviestinis moliūgas, supainioti sunku: jis primena pailgą kriaušę su storu kaklu ir pastorėjusiu galu, žievė lygi, smėlio ar kreminės spalvos. Angliškai jis vadinamas „butternut“, todėl kartais sutinkamas ir riešutinio moliūgo pavadinimas. Botaniškai sviestiniai moliūgai yra muskatinio moliūgo veislių grupė.

Didžiausias jo privalumas – mažai atliekų. Sėklos telpa tik apatinėje, pastorėjusioje dalyje, o visas kaklas yra vientisas minkštimas, todėl iš 1 kg moliūgo lieka apie 800 g nulupto minkštimo. Žievė plona, ją nulupa paprastas daržovių skustukas. Minkštimas tankus, ne vandeningas, kepamas karamelizuojasi, o sutrintas tampa glotnus kaip kremas – iš čia ir „sviestinis“ pavadinimas.

Muskatinis moliūgas

Parduotuvėse muskatiniu dažniausiai vadinamas didelis, plokščias, giliai rievėtas moliūgas, primenantis pagalvę. Jo žievė iš pradžių tamsiai žalia, o nokstant ir laikant tampa rusvai oranžinė su melsvu apnašu. Dėl dydžio jis dažnai parduodamas pjaustytas gabalais – tada matyti ryški, sodriai oranžinė minkštimo spalva.

Muskatinis moliūgas sultingesnis už sviestinį ir labai aromatingas, todėl ypač tinka sriuboms, sultims ir uogienei. Tai šilumą mėgstanti rūšis: Lietuvoje vėsią vasarą vaisiai ne visada spėja visiškai sunokti lauke ir baigia nokti jau nuskinti.

Hokaido moliūgas

Hokaido (rašoma ir Hokkaido) – nedidelis japoniškas moliūgas, priklausantis didžiojo moliūgo rūšiai. Jo forma primena svogūną ar lašą, žievė ryškiai oranžinė, o minkštimas sausas, miltingas, kaštonų skonio. Būna ir žalios žievės atmainų.

Svarbiausia Hokaido ypatybė – jo nereikia lupti. Plona žievė verdant ir kepant suminkštėja ir sutrinama kartu su minkštimu, todėl paruošti užtrunka vos kelias minutes: nuplauti, perpjauti, išskobti sėklas. Vieno 1–1,5 kg moliūgo užtenka puodui sriubos 4 žmonėms. Kadangi minkštime mažai vandens, sriubai jo reikia šiek tiek daugiau skysčio nei sviestiniam.

Spagetinis moliūgas

Spagetinis moliūgas – ovalus, šviesiai geltonas paprastojo moliūgo giminaitis. Žalias jo minkštimas atrodo įprastai, bet išvirtas ar iškeptas suyra į ilgas plonas gijas, panašias į makaronus. Skonis švelnus, beveik neutralus, todėl jis valgomas su padažais.

Paprasčiausias spagetinio moliūgo receptas: perpjaukite moliūgą išilgai, išskobkite sėklas, pjūvį patepkite šaukštu aliejaus, pasūdykite ir dėkite pjūviu žemyn į skardą. Kepkite 200 °C orkaitėje 35–45 minutes, kol žievė įlinks spaudžiama pirštu. Tada šakute braukite nuo krašto link centro – minkštimas atsiskirs gijomis. Patiekite su pomidorų padažu, sviestu ir tarkuotu sūriu arba su troškinta mėsa. Sriubai ir košei ši rūšis netinka: gijos nesusitrina į glotnią masę.

Bananinis moliūgas

Bananinis moliūgas – pailgas, cilindro formos, lygia rausva, gelsva ar melsvai pilka žieve. Jis užauga 50–80 cm ilgio ir sveria nuo 3 iki 10 kg, kartais ir daugiau. Minkštimas storas, oranžinis, saldus, be šiurkščių plaušų, o sėklų lizdas siauras.

Dėl saldumo ir lygios tekstūros bananinis moliūgas pirmiausia tinka saldiems patiekalams: košei, tyrei, blynams, kepiniams. Pailgą moliūgą patogu pjaustyti griežinėliais po vieną – likusi dalis, pjūvį apvyniojus plėvele, šaldytuve išsilaiko keletą dienų. Atskiro bananinio moliūgo recepto nereikia: jis tinka visur, kur receptas prašo saldaus oranžinio moliūgo.

Didysis moliūgas

Didysis moliūgas – ir botaninės rūšies pavadinimas, ir tai, ką dažniausiai įsivaizduojame išgirdę žodį „moliūgas“: didelis, apvalus ar suplotas, oranžinis, geltonas ar pilkas vaisius iš daržo. Tai įprastas lietuviškas moliūgas, auginamas košei ir konservavimui. Jo minkštimas vandeningesnis ir ne toks saldus, todėl sriubą iš jo verta virti su mažiau skysčio, o prieš kepant blynus sutarkuotą masę nuspausti.

Šiai rūšiai priklauso ir milžiniškos veislės, auginamos konkursams. Didžiausias moliūgas Lietuvoje kasmet renkamas augintojų varžytuvėse, kur vaisiai sveria šimtus kilogramų, o pasaulio rekordininkai perkopia toną. Maistui tokie milžinai menkaverčiai – minkštimas vandeningas ir prėskas.

Kitos rūšys ir pavadinimai

• Aliejinis moliūgas – paprastojo moliūgo atmaina, kurios sėklos neturi kieto lukšto. Auginamas dėl sėklų ir tamsiai žalio sėklų aliejaus, minkštimas neskanus.
• Juosvasėklis moliūgas – žalias su baltomis dėmėmis, panašus į arbūzą, su juodomis sėklomis. Minkštimas baltas, plaušingas, dažniausiai naudojamas uogienei.
• Vaškinis moliūgas – Azijos virtuvės daržovė, tik tolima tikrųjų moliūgų giminaitė; pailgas vaisius padengtas vaško apnašu.
• Cukrinis ir ananasinis moliūgas – prekiniai veislių pavadinimai, nusakantys saldumą ar aromatą. Perkant sėklas ar vaisių verta žiūrėti, kuriai rūšiai veislė priklauso.
• Baltas, geltonas, oranžinis moliūgas. Žievės spalva apie skonį pasako nedaug: baltasis moliūgas viduje gali būti oranžinis, o geltonasis – blyškus. Patikimesnis požymis – minkštimo spalva: kuo ji sodresnė, tuo moliūgas paprastai saldesnis.

Sviestinis moliūgas: receptai, kuriems jis tinka geriausiai

Sviestinių moliūgų receptai remiasi tuo, kad minkštimas tankus ir saldus. Štai kur jis pasiteisina labiausiai:

• Kepti orkaitėje. 2–3 cm kubeliai su aliejumi ir druska 200 °C temperatūroje iškepa per 25–30 minučių ir gražiai apskrunda. Visas būdas su česnakais, sūriu ir feta – straipsnyje apie keptą moliūgą orkaitėje. Kaklo dalį patogu pjaustyti griežinėliais, o apatinę perpjauti pusiau ir įdaryti.
• Sriuba. Sviestinis moliūgas sutrintas tampa kreminis net be grietinėlės. Tinka ir klasikinė trinta moliūgų sriuba, ir keptų moliūgų sriuba, kurioje jo saldumas atsiskleidžia stipriausiai.
• Tyrė kepiniams. Kadangi vandens mažai, tyrė išeina tiršta – tokios reikia moliūgų pyragui ir keksiukams. Kaip ją pasigaminti, aprašyta prie moliūgų košės ir tyrės.
• Troškiniai. Kubeliai troškinami nesuyra, todėl jis tinka moliūgų troškiniui su vištiena ar avinžirniais.

Kam sviestinis moliūgas tinka prasčiau – tarkuotų moliūgų blynams (masė sausoka, reikia daugiau kefyro) ir uogienei, kur norisi sultingesnio vaisiaus.

Moliūgas – vaisius ar daržovė?

Abu atsakymai teisingi, tik kalba apie skirtingus dalykus. Botaniškai moliūgas yra vaisius: jis išsivysto iš žiedo ir savyje turi sėklas. Dar tiksliau, tai uogos tipo vaisius kieta žieve – tokį pat vaisių turi agurkai ir arbūzai. Taigi klausiantiems, ar moliūgas yra uoga, botanikas atsakytų „taip“.

Virtuvėje ir prekyboje moliūgas laikomas daržove: jis auginamas darže, dažniausiai verdamas ar kepamas ir valgomas kaip sriuba, garnyras ar troškinys. Pats moliūgas kaip augalas – vienmetis šliaužiantis arba vijoklinis augalas dideliais lapais ir geltonais žiedais. Žiedai, beje, taip pat valgomi: moliūgų žiedai apvoliojami plakinyje ir apkepami keptuvėje arba įdaromi varške ir kepami orkaitėje.

Kiek kalorijų turi moliūgas ir jo maistinė vertė

Moliūgas – viena mažiausiai kaloringų rudens daržovių. Firmus Medicus kalorijų bazės duomenimis, 100 g žalio moliūgo turi 26 kcal. Sviestinis moliūgas tankesnis ir saldesnis, todėl jo energetinė vertė didesnė – 45 kcal 100 g. Moliūgų sėklos – visai kitas produktas: 100 g turi 559 kcal.

100 g produkto	Kalorijos	Angliavandeniai	Iš jų cukrūs	Skaidulos	Baltymai	Riebalai
Moliūgas	26 kcal	6,5 g	2,8 g	0,5 g	1 g	0,1 g
Sviestinis moliūgas	45 kcal	11,7 g	2,2 g	2 g	1 g	0,1 g
Moliūgų sėklos	559 kcal	10,7 g	1,4 g	6 g	30,2 g	49 g

Lentelėje matyti, kad moliūge beveik nėra riebalų ir baltymų – energiją jam suteikia angliavandeniai. Sviestiniame moliūge angliavandenių beveik dvigubai daugiau nei paprastame, bet ir skaidulų keturis kartus daugiau. Kalorijos patiekale daugiausia priklauso ne nuo moliūgo, o nuo to, kas dedama šalia: grietinėlė, sviestas, cukrus ir aliejus lemia kur kas daugiau nei pasirinkta rūšis.

Moliūgo nauda

Moliūgo nauda organizmui pirmiausia siejama su tuo, kad jis sotus, bet nekaloringas: didelė porcija sriubos ar kepto moliūgo užpildo lėkštę, o energijos duoda nedaug. Oranžinę spalvą minkštimui suteikia beta karotenas, iš kurio organizmas gamina vitaminą A; moliūge taip pat yra vitamino C, kalio ir skaidulų. Kuo minkštimas sodresnės spalvos, tuo karotenoidų jame daugiau – todėl sviestinio moliūgo nauda dažnai minima atskirai. Karotenoidai tirpsta riebaluose, tad šaukštas aliejaus ar grietinės prie moliūgo nėra vien skonio reikalas.

Vis dėlto moliūgas yra maistas, o ne vaistas. Jis dera įvairioje, daržovių gausioje mityboje, bet nė vienos ligos negydo.

• Moliūgas ir cholesterolis. Pats moliūgas cholesterolio neturi, jame beveik nėra riebalų, yra skaidulų. Tai tinkamas produktas širdžiai palankiai mitybai, tačiau cholesterolio kiekio kraujyje jis pats nesureguliuos – tai aptarkite su gydytoju.
• Moliūgas ir diabetas. Angliavandenių moliūge nedaug – 6,5 g 100 g, sviestiniame – 11,7 g. Virto moliūgo glikeminis indeksas šaltiniuose nurodomas gana aukštas, bet įprastoje porcijoje angliavandenių mažai. Ar moliūgas tinka diabetikams ir kokiomis porcijomis, sprendžiama individualiai su gydytoju ar dietologu; saldūs moliūgų patiekalai su cukrumi – jau kitas klausimas.
• Ar moliūgas pučia pilvą ir kietina vidurius? Daugumai žmonių virtas moliūgas yra lengvai virškinamas. Dėl skaidulų didelė porcija, ypač žalio moliūgo, jautresniam žarnynui gali sukelti pūtimą. Vidurių moliūgas paprastai nekietina.
• Moliūgas vaikams. Švelnaus skonio trinta moliūgų tyrė – vienas dažnesnių pirmųjų daržovių patiekalų. Kaip ją paruošti vaikams ir kūdikiams, rašome straipsnyje apie moliūgų košę ir tyrę; primaitinimo laiką derinkite su vaiko gydytoju.
• Moliūgas šunims. Nedidelis kiekis virto ar kepto moliūgo be druskos, prieskonių ir cukraus šunims paprastai nekenkia. Žievės, kotelio, žalio moliūgo ir saldžių kepinių neduokite, o prieš keisdami augintinio racioną pasitarkite su veterinaru.

Kada moliūgas prinokęs ir kaip jį išsirinkti

Darže moliūgai skinami rugsėjį–spalio pradžioje, būtinai iki pirmųjų šalnų: pašalęs vaisius greitai genda. Prinokusį moliūgą parodo keli požymiai:

• Kotelis sudžiūvęs, sumedėjęs, kamštiškas. Žalias ir sultingas kotelis reiškia, kad vaisius nuskintas per anksti.
• Žievė kieta – spaudžiama nagu neįsirėžia. Spalva vientisa ir būdinga veislei, paviršius matinis.
• Garsas pabeldus duslus, o pats moliūgas pagal savo dydį sunkus.

Skinant palikite 5–10 cm kotelį: be jo pro žaizdą patenka puvinys ir moliūgas ilgai neišsilaiko. Parduotuvėje rinkitės vaisių be minkštų dėmių, įtrūkimų ir pelėsio prie kotelio.

Ką reiškia žalias moliūgas? Jei tai žalios žievės veislė (kai kurie japoniški moliūgai, jaunas muskatinis), žalia spalva yra normali, o minkštimas viduje oranžinis. Jei žalias liko oranžinės veislės moliūgas, jis nesunokęs: palaikykite jį 2–3 savaites šiltoje, šviesioje vietoje – dažniausiai jis nusispalvina ir pasaldėja. Nesunokusį moliūgą galima sunaudoti kaip cukiniją: troškinti, kepti keptuvėje, dėti į sriubą, tik saldumo iš jo nesitikėkite. Žalio moliūgo receptai dažnai reiškia ir tiesiog nevirtą moliūgą: saldų sviestinį ar Hokaido galima plonai sutarkuoti į salotas su obuoliu ir citrinos sultimis.

Pjaustytas moliūgas patogus, kai viso didelio vaisiaus nereikia. Žiūrėkite, kad pjūvis būtų ryškus ir drėgnas, ne padžiūvęs ar gleivėtas, ir sunaudokite per kelias dienas. Ekologiškas moliūgas skoniu nebūtinai skiriasi – daugiau lemia veislė ir branda, bet jei valgote Hokaido su žieve, ją bet kuriuo atveju gerai nušveiskite šepetėliu.

Kaip laikyti moliūgą

Sveikas, prinokęs žieminis moliūgas storu koteliu – vienas ilgiausiai išsilaikančių derliaus vaisių. Jam reikia sausos, vėdinamos, vėsios, bet ne šaltos vietos: tinkamiausia 10–15 °C temperatūra. Rūsyje, kur drėgna ir šalčiau nei 8 °C, moliūgai genda greičiau nei nešildomame kambaryje ar sandėliuke.

Moliūgas	Kur laikyti	Kiek išsilaiko
Hokaido, spagetinis	10–15 °C, sausai	2–4 mėnesius
Sviestinis, muskatinis	10–15 °C, sausai	4–6 mėnesius
Didysis, bananinis	10–15 °C, sausai	3–6 mėnesius
Perpjautas, su žieve	Šaldytuve, pjūvis uždengtas plėvele	4–5 dienas
Nuluptas, supjaustytas kubeliais	Šaldytuve, sandariame inde	2–3 dienas
Kubeliai arba tyrė	Šaldiklyje, −18 °C	8–10 mėnesių

Laikomus moliūgus dėkite vienu sluoksniu, kad nesiliestų, ir kas porą savaičių apžiūrėkite – pirmiausia sunaudokite tuos, kurių kotelis nulūžęs ar žievė pažeista. Sviestinis ir muskatinis moliūgas laikomi dar pasaldėja. Kaip šaldyti, marinuoti ir kitaip paruošti atsargas, išsamiai aprašyta straipsnyje apie moliūgus žiemai.

Moliūgų sėklos: paruošimas ir kur jas naudoti

Moliūgų sėklų išmesti neverta – jos valgomos visų rūšių, tik didelių moliūgų sėklos stambesnės ir jų lukštas kietesnis. Sėklos kaloringos: 100 g turi 559 kcal, 30,2 g baltymų ir 49 g riebalų, tad sauja (30 g) – apie 168 kcal. Tai sotus užkandis, kurio užtenka nedaug.

Moliūgų sėklų paruošimas paprastas:

1. Išskobtas sėklas sudėkite į dubenį su vandeniu ir pirštais atskirkite nuo plaušų – sėklos išplaukia į paviršių.
2. Perplaukite kiaurasamtyje ir paskleiskite ant rankšluosčio. Džiovinkite bent valandą, geriau – per naktį.
3. 200 g sėklų sumaišykite su šaukšteliu aliejaus ir puse šaukštelio druskos, paskleiskite vienu sluoksniu skardoje.
4. Skrudinkite 160 °C orkaitėje 15–20 minučių, kartą pamaišykite. Sėklos paruoštos, kai tampa auksinės ir ima spragsėti. Aukštesnėje temperatūroje jos greitai apkarsta.

Sėklos su lukštu traškios ir valgomos visos; jei norite žalių branduolių be lukšto, paprasčiau pirkti lukštentas arba auginti aliejinį moliūgą. Moliūgų sėklų receptai dažniausiai labai paprasti: skrudintomis sėklomis pabarstoma moliūgų sriuba, salotos, košė, jos dedamos į duonos tešlą ir granolą.

Moliūgų sėklų aliejus – tamsiai žalias, riešutų kvapo. Jis netinka kepti: kaitinamas apkarsta ir praranda aromatą. Receptuose jis naudojamas šaltas – šaukšteliu užlašinamas ant sriubos, salotų, virtų bulvių ar varškės. Moliūgų sėklų miltai gaunami sumalus išspaustas sėklas; juose daug baltymų ir nėra glitimo, todėl tešlos jie nesulipdo. Kepiniuose jais keičiama ne daugiau kaip 10–20 % kvietinių miltų – pavyzdžiui, 30–40 g iš 200 g – blynuose, keksiukuose ar duonoje.

Išsirinkus moliūgą, belieka nuspręsti, ką iš jo gaminti. Pradėti paprasčiausia nuo trintos moliūgų sriubos arba kepto moliūgo orkaitėje, saldumynų mėgėjams – nuo moliūgų pyrago, o visas idėjas vienoje vietoje rasite apžvalgoje ką pagaminti iš moliūgo. Jei moliūgo reikia ne lėkštei, o žibintui, skaitykite, kaip išskaptuoti Helovino moliūgą.