Elektros rinkos liberalizavimas ne tik tapo valdžios nesugebėjimo dirbti įrodymu, tačiau ir sukūrė pavojų piliečių laisvei
Elektros rinkos liberalizavimas – įprasta praktika daugumoje Europos valstybių, įskaitant ir mūsų artimiausias kaimynes. O tiek jos, tiek ir Lietuva liberalizuoti savo elektros rinką nusprendė ne savarankiškai, tačiau spaudžiamos Europos Sąjungos (ES).
Kai 2004 m. Lietuva tapo ES nare, valstybė įsipareigojo panaikinti elektros energijos rinkos monopolį, todėl tiek buitiniams elektros vartotojams, tiek verslo klientams rinkoje buvo suteikta teisė rinktis nepriklausomą elektros energijos tiekėją[1].
Tačiau mūsų visuomenėje šis žingsnis vertinamas ypač nevienareikšmiškai. Nors buvo teigiama, kad po elektros rinkos liberalizavimo vartotojai galės palyginti skirtingų tiekėjų pasiūlymus, išsirinkti tinkamiausią planą, persigalvojus – lengvai galės keisti elektros tiekėją, o pastarieji – varžysis tarpusavyje, siūlydami klientams kuo patrauklesnes sąlygas, realybė yra visiškai kitokia.
Lietuvoje sukurta itin sudėtinga elektros kainos sistema, o jos spragos buvo pastebimos valdžios atstovams vos prakalbus apie rinkos liberalizavimą. Tuomet, daugelis piliečių net nesuprato, kaip pasirinkti tiekėją, dėl to kilo tikra panika socialiniuose tinkluose ir viešojoje erdvėje, o įvairiausi ekspertai ir komentatoriai dalijo prieštaringus patarimus.
Šiandien, galutinę vartotojo mokamą kainą už elektros energiją sudaro penkios ar šešios, o kai kuriais atvejais ir dar daugiau sudedamųjų dalių, o žmonės nesupranta, kodėl vieną dalį reguliuoja valstybė, o kitas – privatininkai[2]. Aistras kursto tai, kad į paskutinį elektros rinkos liberalizavimo etapą pateko mažiausias pajamas gaunantys gyventojai.
Karas Ukrainoje ir taip iškraipė elektros rinką, vienu metu, kilovatvalandė kainavo net iki 50 centų. Tačiau elektros tiekėjai ragino ir teberagina nedelsti, nes toliau prognozuoja kainų kilimą. Tačiau net ir pasirinkus tiekėją bei fiksuotą kainos tarifą, tai tikrai nebūtinai užtikrins stabilumą. Tai jau įrodė „Perlas energija“ istorija.
Negana to, šiuo metu vis dažniau pastebima tai, kad elektros rinkos liberalizacijos nauda pasiekia tik didžiuosius tiekėjus, kurių nėra tiek jau ir daug. Taigi iš esmės, visa energetinė galia dabar yra sutelkta nebe vieno, tačiau kelių įtakingiausių bendrovių rankose. Tai kelia pavojų jiems įgyti dar daugiau įtakos, o ne be reikalo vis dažniau kalbama ir apie tai, kad elektros rinkos liberalizavimas yra dar viena priemonė kontroliuoti žmones.
Nuo elektros vis labiau priklausomi žmonės atsidurs valdžios kontrolės pinklėse
Kalbėdamas elektros rinkos liberalizavimo tema, Nacionalinio susivienijimo narys Linas Karpavičius akcentuoja tai, ką pabrėžia vis daugiau įvairių ekspertų: ateitis priklauso elektrai.
Tokią nuomonę paaiškinti gana lengva. Juk elektra yra lengviausiai apskaitoma energijos forma, o jos tiekimą yra lengviausia kontroliuoti.
L. Karpavičiaus teigimu, ateityje, kurioje elektra būtų vienintelė energijos rūšis, vartojimą būtų galima gana nesudėtingai kontroliuoti, taip priverčiant vartotoją vis mažiau ir mažiau vartoti.
Tai padaryti būtų galima ir jau plačiai taikomų išmaniųjų elektros skaitiklių pagalba. Pavyzdžiui, taip būtų galima normuoti elektros vartojimą, nustatyti valandas, kada jos galima suvartoti daugiau, o kada mažiau, greitai apriboti vartojimą skolininkui ar valdžioje esantiems asmenims tariamai nelojaliems piliečiams[3].
Kontrolės siekiama įgyti ir saulės bei vėjo jėgainių pagalba
Kaip pažymi L. Karpavičius, elektros rinkos liberalizavimo procesas prisidėjo prie to, kad vartotojui būtų padidinta galutinė elektros kaina. Nors dalis tuomet atsigręžė į vėjo ar saulės jėgaines, net ir čia neapsieinama be perdėtos valdžios kontrolės. Juk naujai steigiamas saulės ir vėjo parkus norima apriboti iki 2 GW galios.
L. Karpavičius mano, kad tokių priemonių griebiamasi dėl to, kad per daug nesumažėtų kaina rinkoje. Jo teigimu, aukšta elektros kaina „pažadina“ vartotoją ir priverčia jį kažką daryti. O norėdamas atpiginti elektros energijos sąnaudas, vartotojas ieško sprendimo ir randa tik tą, kurį jam siūlo valdžia.
Jis atkreipia dėmesį ir į saulės kolektoriumi pagamintos energijos saugojimo mokesčio politiką. Anot L. Karpavičiaus, situacija, kai asmenims pasigaminus energijos sau, valdžia paima jos perteklių į tinklą, o žiemą grąžina tik nuskaitę 40 proc. siekiantį pasaugojimo mokestį, yra itin neteisinga.
Tačiau Nacionalinio susivienijimo nario nuomone, 40 proc. pasaugojimo mokestis gali būti tik tarpinė stotelė, o vėliau jis gali didėti kartu su pagamintos ir nusavintos energijos kiekiais.
„Ši nusavinta energija bus nepaprastai pigi, jos savikaina 0,00 euro. Suprantama, kad ji nebus visiškai nulinė. Tinklų išlaikymas, skatinamosios priemonės, kompensacijos ir kitos išlaidos pradiniame etape lems, kad ji turės kažkokią savikaina ir net gali būti, kad aukštą, tačiau užbaigus procesą visos išlaidos atsipirks su kaupu“, – prognozuoja L. Karpavičius.
Saulės elektrinių turėtojai neturi galimybės laisvai kontroliuoti savo pagamintos energijos
Ateities, apie kurią kalba L. Karpavičius, užuomazgas galima matyti jau dabar. Savaitgalį Lenkijos tinklo operatorius laikinai atjungė vėjo ir saulės energijos įrenginius dėl atsinaujinančiosios energijos pertekliaus, galimai keliančio grėsmę šalies elektros tinklui.
„Atsižvelgdami į elektros energijos tiekimo saugumo būklę, norėtume jus informuoti apie fotovoltinių šaltinių atjungimą. Veiksmų, kurių ėmėsi PSE, tikslas – užtikrinti saugų nacionalinės elektros energijos sistemos veikimą. PSE nenumato jokių reikšmingų elektros energijos tiekimo vartotojams sutrikimų“, – neseniai pranešė Lenkijos elektros tinklų operatorius PSE ir pažymėjo, kad ankstesnį savaitgalį fiksuoti saulėti orai pavojingai padidino saulės kolektorių gamybą sumažėjus paklausai[4].
Lenkija apie 70 proc. elektros energijos gamina iš anglių ir nuo karo Ukrainoje pradžios rengia naują energetikos strategiją, kad sumažintų savo priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Vis dėlto, toks skubus Lenkijos elektros tinklo operatoriaus sprendimas atjungti vėjo ir saulės energijos įrenginius tik parodo, kad patys piliečiai neturi galios valdyti net ant savo individualių namų stogų įrengtų ir juos energija aprūpinančių įrenginių.
Plėtojant saulės ir vėjo jėgainių tinklą, piliečiams yra kalbama apie tariamai didesnę nepriklausomybę, tačiau iš tiesų, taip tik dar labiau atsiduodama į valdžios valią.
Ateityje elektros energijos reikės daugiau, o pats žmogus nebeturės jokios nuosavybės
Tačiau kam valdžiai reikia perimti ir visišką energetikos sektoriaus kontrolę? L. Karpavičius mano, kad ateinanti postkapitalistinė, skaitmeninė era pareikalaus nepaprastai daug elektros energijos.
„Dirbtinis intelektas, sekimo sistemos, nuotoliu valdomi elektromobiliai, duomenų debesys, kiekvieno iš mūsų kontrolės ir duomenų saugojimo sistemos, 5G tinklas, galingi serverių parkai, kurie nepertraukiamu režimu privalo dirbti ir tuo pačiu būti vėsinami. Bendru žodžiu juos galima pavadinti skaitmena. Užtikrinti viso to nepertraukiamą darbą reikės daug ir pigios energijos. Ir ją pagaminsime mes visi“, – teigia jis.
Iš tiesų, pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie ateities pasaulį, kuris nė iš tolo neprimins šiandienos. Skaitmenizacija palies visas mūsų gyvenimo sritis, o tai yra matoma jau dabar.
Juk ypač aktyviai kalbama apie centrinių bankų skaitmeninių valiutų sukūrimą, kalbama, kad artėjame prie visiško grynųjų pinigų atsisakymo, grynųjų pinigų vartojimas yra blokuojamas gąsdinimais dėl sudėtingesnio paskolų išdavimo proceso, diskutuojama net apie tai, kad už grynųjų pinigų vartojimą teks pasiaiškinti bankams.
Tuo tarpu Pasaulio ekonomikos forume įtakingieji žengia žingsnį dar toliau ir puse lūpų kalba apie ateities planus, kurie apimtų visuomenę be privačios nuosavybės.
„Jūs nieko neturėsite ir būsite laimingi“, – tai frazė, kurią dažnai vartoja WEF kritikai, kaltinantys WEF siekiu apriboti privačią nuosavybę. Ir tikrai, pagrindo nerimui netrūksta: juk kalbama apie ateitį, kai žmogus gali neturėti ne tik savo namų ar automobilio, bet net ir drabužių.
