Visuomenė yra verčiama tikėti, kad žmogus bus laimingas, tik nieko neturėdamas

Nuosavybės konceptas šiuolaikiniame pasaulyje praranda vertę

„Jūs nieko neturėsite ir būsite laimingi“, – tai frazė, kurią dažnai vartoja Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) kritikai, kaltinantys WEF siekiu apriboti privačią nuosavybę, tačiau iš tiesų, didelė visuomenės dalis šį teiginį užfiksavo dar 2016 m. WEF skirtos danų politikės Idos Auken esėje, kurioje rašoma:

„Sveiki atvykę į 2030-uosius metus. Sveiki atvykę į mano miestą, o gal geriau sakyti mūsų miestą. Aš nieko neturiu. Man nepriklauso automobilis. Man nepriklauso joks namas. Neturiu jokių prietaisų ar drabužių. Jums tai gali atrodyti keista, bet mums, gyvenantiems šiame mieste, tai labai prasminga“^[1].

Nors šiandien tokie miestai dar neegzistuoja, tačiau žmogus iš tiesų yra raginamas turėti kuo mažiau: mes esame raginami nepirkti daugybės drabužių ar interjero detalių, visuomenė yra mokoma skolintis, nuomotis, dalintis viskuo, nuo mobiliojo įrenginio, iki dviračio ar automobilio.

Ištisus dešimtmečius prestižu ir sėkmės simboliu buvęs nuosavas nekilnojamas turtas (NT) dabar tampa tarsi „nebemadingas“ – vis daugiau žmonių tiesiog negali pajėgti įsigyti svajonių būsto ir tiesiog pasiduoda spaudimui jo nelaikyti svarbia siekiamybe.

Tiek socialiniuose tinkluose tiek ir tradicinėje žiniasklaidoje gausėja komentarų bei pranešimų apie tai, kad įsigyti savo nuosavybę, nesvarbu ar tai didžiulis namas užmiestyje, mažas butas mieste ar tiesiog naujas automobilis, yra netvaru, neišmintinga, neatitinka inovatyvios ir ambicingos futuristinės ateities vizijų.

Dėl to, tiek jau brandūs asmenys, tiek ir vos pirmuosius žingsnius suaugusiųjų pasaulyje žengiantis jaunimas yra linkę teigti, kad nuosavybė tampa nepasiekiama prabanga: privatumą ir saugumą suteikiantys namai – prabanga, nuosava transporto priemonė – prabanga, net nauji drabužiai tampa prabanga^[2].

Tokie pokyčiai reiškia, kad privati nuosavybė po truputį, tačiau užtikrintai tampa mirštančiu konceptu: susidomėjimas NT nuosavybe yra žlugdomas, visuomenei be perstojo yra stumiamas dalijimosi politika grįstas gyvenimo būdas, asmenys nebeperka net fizinių žaidimų ar knygų.

Taip kuriamas sociumas, kuriame visi nieko neturi, tačiau kartu, neatrodo tuo patenkinti ar bent jau saugūs. Negana to, turėdami ką pasiūlyti – prekes, paslaugas, transportą ar NT – turtingieji toliau lobsta, o skurstantys – išleidžia paskutines santaupas, tačiau ir toliau neturi jokio turto.

NT pirkėjų lūkesčiai nepasiteisina, būstas perkamas vis rečiau

Turėti savo nuosavą namą, butą ar kitą NT vienetą niekada nebuvo lengva, o tai ypač sunku tapo dabartiniais laikais, kai būsto kainos pasiekė neregėtas aukštumas. Šiuo metu net viduriniąjai klasei priklausantys amerikiečiai gali tik pasvajoti apie nuosavą namą ar butą.

Neatsitiktinai viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta diskusijų ir kalbų apie tai, kad NT yra tiesiog pernelyg brangi investicija, kuri reikalauja didelių santaupų, paskolos, pradinio kapitalo, o vėliau ir priežiūros išlaidų.

Žinoma, pažymima, kad visa tai atsiperka tuomet, kai už būstą niekam nereikia atsakyti, asmuo tampa nepriklausomiems nuo nuomos kainų augimo. Tačiau nepaisant tokių teiginių, vis dažniau yra skatinama būtent nuoma ar net įvairių būsto dalijimosi platformų išbandymas.

Iš tiesų, pildantis WEF planams dėl visiškos nuosavybės atsisakymo, jau dabar matome, kad nuosavas būstas tampa prabanga, kurią tik nedaugelis gali sau leisti. Tuo jau sumaniai naudojasi ir verslas.

Pavyzdžiui, JAV vis dažniau kalbama apie „Blackstone“, pasaulinę investicijų valdymo bendrovę, kuri pastaraisiais metais vis aktyviai stumia dirbančias amerikiečių šeimas iš būsto rinkos į nuomą.

Būtent ši bendrovė yra didžiausia nuomojamų būstų bendrovė Amerikoje, valdanti daugiau kaip 80 000 NT vienetų. 2022 m. „Blackstone“ išleido apie 6 mlrd. JAV dolerių, kad praplėstų vienkiemių nuomos pasiūlą. Dėl to NT kainos toliau sparčiai auga, tad ir gyventojams, nori jie to ar ne, vis dažniau tenka svarstyti ne apie namo pirkimą, bet apie nuomą.

O tokią situaciją praskaidrinti skuba mokslininkai. Šveicarijos Bazelio universiteto ekonomistai neseniai tyrė būsto įsigijimo poveikį pasitenkinimui gyvenimu.

Verslo ir ekonomikos fakulteto profesoriai Aloisas Stutzeris ir Reto Odermattas ištyrė, ar būsto pirkėjų laukiamas pasitenkinimo gyvenimu padidėjimas iš tikrųjų pasireiškė po to, kai jie persikėlė gyventi į nuosavą būstą^[3].

Tyrimo autoriai įvertino daugiau kaip 800 būsimųjų būsto savininkų Vokietijoje pasisakymus. Respondentų buvo prašoma skalėje nuo 0 iki 10 įvertinti dabartinį savo laimės lygį ir numatyti, kurioje skalės vietoje jie atsidurs po penkerių metų.

Rezultatai parodė, kad būsto nuosavybė iš tikrųjų padidina laimės lygį, tačiau ne tiek, kiek prognozavo patys būsimieji būsto savininkai. Tokie tyrimai gali turėti didžiulės įtakos asmenims, svarstantiems apie NT pirkimą: juk nejučia galima susimąstyti, kad galbūt nuosavas būstas galiausiai nuvils, o jam jau bus išleisti milžiniški pinigai.

Tačiau net ir be tokių tyrimų poveikio JAV statistikos departamento duomenys rodo, kad nors iki 2040 m. šalyje ir padaugės nuosavų namų savininkų, bendras būsto savininkų skaičius šalyje sumažės 3 procentiniais punktais: nuo 65 proc. iki 62 proc. Nors tai gali atrodyti nedidelis sumažėjimas, jis turės didžiulę įtaką kiekvienai vėlesnei kartai^[4].

Lietuvoje kalbama apie NT mokesčius ir kylančias palūkanas

Lietuvoje galimai einame prie tos pačios situacijos. Jei Seimas pritars, nuo 2026 m. visiems Lietuvos gyventojams, turintiems brangesnį nei vidutinės vertės būstą, tektų mokėti NT mokestį. Iki šiol jį mokėdavo gyventojai, kurių visų turimų NT objektų vertė viršydavo 150 tūkst. eurų^[5]. 

Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas Algirdas Bartkus pažymi, kad šis nekilnojamojo turto mokestis turėtų didžiulį poveikį žmonių elgsenai.

„Nemenka dalis asmenų savo būsto neturi ir jį nuomojasi, o kai paklausa yra didesnė už pasiūlą, nekilnojamojo turto savininkų derybinės pozicijos yra stipresnės už besinuomojančių ir todėl nuomos tikslais keletą nekilnojamojo turto objektų valdantys asmenys šį mokestį nesunkiai perkels nuomininkams ant pečių“, – sako jis.

Tačiau finansininkams, politikams ir NT ekspertams vis kalbant apie kylančias palūkanų normas, galimai artėjančią finansų krizę ir sunkmetį, būtent nuoma ir yra skatinama.

Viešojoje erdvėje net padaugėjo diskusijų apie tai, ką gi geriau rinktis: paskolą nuosavam NT, ar nuomą. Nekilnojamojo turto bendrovė „Inreal“ bei bankas „Luminor“ apskaičiavo, kiek kainuotų vieno, dviejų ir trijų kambarių buto nuoma bei jo paskolos įmoka Vilniuje^[6].

„Inreal“ NT brokerio Armino Karaliaus teigimu, vidutinė vieno kambario buto pardavimo kaina 2023 metų I ketvirtį Lietuvoje buvo 92 tūkst. eurų, dviejų kambarių – 154 tūkst. eurų, trijų kambarių – 209 tūkst. eurų. Atitinkamai, nuomos kaina buvo: 430 eurų/mėn., 650 eurų/mėn. ir 910 eurų/mėn.

Skaičiuojant, kiek atsieitų tokio būsto paskola, „Luminor“ vertino paskolos terminą 30 metų, pradinę įmoką 15 proc. , vieno asmens darbo užmokestį, siekiantį 1 799 eurų, 6 mėn. EURIBOR dydį 3,06 proc.

„Luminor“ skaičiavimais, 85 proc. būsto vertės paskolos suma „Inreal“ įvertintam būstui – vieno, dviejų ir trijų kambarių – atitinkamai būtų 78 200 eurų, 130 900 eurų ir 177 650 eurų.

Taigi, jei ilgus metus buvo teigiama, kad nuosavas būstas turėtų būti kiekvieno suaugusio ir sėkmingo asmens siekiamybė, dabar nuomonė jau kinta: staiga kalbama jau apie tai, kad įvertinus finansinę naudą, dažnu atveju nuoma kainuoja pigiau nei mėnesinė paskolos įmoka bankui. 

Ateityje bus neverta turėti net nuosavos transporto priemonės

Tačiau toks nuosavybės atsisakymas ir kritika individualaus būsto pirkimui pastebima ne tik NT srityje. Jei automobilį šiandien turi dažnas suaugęs žmogus, o šeimoje transportų priemonių kartais reikia ir ne vienos, net ir ši nuosavybė jau netrukus gali sukelti nusistebėjimą.

„Tesla“ ir kiti pažangiausi automobilių gamintojai jau ne vienerius metus naudoja vadinamąjį „premium connectivities“ paketą, kuris leidžia naudotis tokiomis funkcijomis, kaip naršymas internete, muzikos paleidimas ir tiesioginė eismo vizualizacija.

Manoma, kad iki maždaug 2030 m. už visas tokias funkcijas automobiliuose teks mokėti papildomai. Kadangi tuomet transporto priemonės kaina gali labai ženkliai išaugti, automobilių nuomos bendrovės jau dabar siūlo prenumeratos paslaugas, kad asmenys galėtų išsinuomoti automobilį iki kelių mėnesių ar net metų^[7].

Ekspertai teigia, kad iki 2030 m. JAV beveik niekas neturės asmeninio automobilio. Vietoj to dauguma amerikiečių naudosis savaeigėmis, elektra varomomis mašinomis ir jų dalijimosi paslaugomis. Dėl to keisis yra patys miestai, o pirmieji pokyčiai yra pastebimi jau dabar.

Pavyzdžiui, San Franciskas daugybę automobilių stovėjimo aikštelių pavertė „parketais“: mažomis žolėmis apaugusiomis viešosiomis erdvėmis, kuriose yra suoliukai, augalai, net meno kūriniai. Pitsburgas taip pat pareiškė, kad per ateinančius du dešimtmečius greičiausiai nebekurs daugiau gatvių juostų, nes tikisi, kad bus plačiau naudojamos bepilotės transporto priemonės.

Tradicinius automobilius naudojant rečiau, pasaulinė naftos paklausa iki 2030 m. sumažės iki 70 mln. barelių per dieną. Ekspertai teigia, kad tokios transportui sutaupytos išlaidos iki 2030 m. padidins JAV namų ūkių disponuojamąsias pajamas 1 trilijonu JAV dolerių.

Tačiau ir su papildomomis pajamomis įsigyti savo transporto nenorėsime, o gal tiesiog negalėsime. Galbūt tuomet jau gyvensime miestuose, kuriuose nieko neturime, o mums patiems nieko nereikės.