Sako, kad net V. Landsbergis sėdėjo Seime be niezabūdkės

Išties, jų šiandien pastebėjau mažiau nei anksčiau. Simbolių karai aprimo, įvairiausios politinės batalijos bei didysis rinkimų sezonas pasibaigė. Pasibaigė ir susidomėjimai istorine atmintimi bei šventėmis.

Nujaučiau, kad į mūsų kvietimą susirinkti prie tiesioginio 1991-01-13 dalyvio kapo didvyrio – T. Masiulio bei netiesioginio – S. Lozoraičio kapų susirinks nedaug, jei ir išvis kas nors ateis. Buvau maloniai nustebintas sulaukęs daugiau Kauno Lietuvos Šeimų Sąjūdžio bičiulių nei tikėjausi.

Nebenustebino, kad S. Lozoraičio kapas buvo vėl tuščias ir be vienintelės žvakutės

Kiekvienais metais taip – Vilties prezidentas užmirštas.

T. Masiulis – ne visai. Kapas papuoštas ir žvakučių yra. Šalia – dvi moterys. Pasirodo, tai… – Tito seserys! Apsidžiaugiau gavęs galimybę nors šiek tiek susipažinti.

Titas tebeprisimenamas, tačiau tik vieną kartą metuose

Seserys sakė, kad per sausio 13 d. ir jas prisimena, vienintelis Seimas – gauna pakvietimą į renginį pasėdėti su kitais minioje. Nesijaučia, kad dėl to būtų įsižeidusios, supykusios ar nuliūdusios. Sako paprastai: „tuomet visi kas kaip galėjo kovojome, o vėliau vieni tuo pasinaudojo, kiti – ne”. Prisimena ir kai ką, kas tuo metu specialiai slėpėsi, o dabar jau „aukštai iškilo” ir iš ten vaizduoja pagrindinį herojų. Nusprendžiame „pirštais nerodyti”.

Viena, pasirodo, kaip dabar ir aš, moko vaikus.

„Aš jiems sakau – jums likimas davė susikurti savo ateitį, o mus, vyresnius, kaip tuos žydus vedžioja 40 m. po dykumą, kad išmirtų tie, kurie nori grįžti atgal”.

Aš pastebiu, kad vargu ar tie vaikai norėtų kada nors grįžti atgal į tuos laikus, kai Lietuvos valstybės nebuvo, tačiau šiais laikais jie dažniausiai nori pabėgti iš čia ten, kur tos Lietuvos valstybės nebėra. Moteris liūdnai nusišypso, atsidūsta ir sako man: „taip.”