Lietuvoje dirbama ilgiau nei daugumoje ES šalių: mus lenkia tik trys valstybės

Lietuvoje dirbama ilgiau nei daugumoje ES šalių

Lietuvoje darbo savaitė vidutiniškai trunka pustrečios valandos ilgiau nei Europos Sąjungoje, o visą darbo laiką dirbančios moterys pagal darbo valandas nusileidžia tik slovėnėms. Tokį vaizdą atskleidžia „Eurostat“ pateikti 2025 metų duomenys.

Vidutinė faktiškai dirbta savaitė Lietuvoje siekė 38,4 valandos, kai ES vidurkis buvo 35,9 valandos. Šis rodiklis apima 20–64 metų gyventojus, dirbančius tiek visą, tiek ne visą darbo laiką, ir jų valandas pagrindiniame darbe [1].

Ilgesnė vidutinė darbo savaitė nei Lietuvoje užfiksuota tik trijose ES valstybėse: Graikijoje ji siekė 39,6 valandos, Lenkijoje ir Bulgarijoje – po 38,7 valandos. Po Lietuvos rikiavosi Slovėnija, kurioje vidurkis sudarė 38,3 valandos.

Trumpiausia darbo savaitė buvo Nyderlanduose – 31,9 valandos. Tai yra 6,5 valandos mažiau nei Lietuvoje. Vokietijoje ir Danijoje vidurkis siekė po 33,9 valandos, Austrijoje – 34 valandas.

Lietuvos moterų darbo savaitė – antra ilgiausia

Lietuva dar labiau išsiskiria lyginant visą darbo laiką dirbančių moterų rodiklius. Jos pagrindiniame darbe per savaitę vidutiniškai dirbo 39,1 valandos – pusantros valandos daugiau nei ES vidurkis, siekęs 37,6 valandos.

Ilgesnė moterų darbo savaitė užfiksuota tik Slovėnijoje – 39,2 valandos. Latvijoje ir Lenkijoje visą darbo laiką dirbančių moterų vidurkis buvo po 38,9 valandos.

Kitame palyginimo gale atsidūrė Nyderlandai, kur moterys vidutiniškai dirbo 35 valandas per savaitę. Suomijoje šis rodiklis siekė 35,6 valandos, Airijoje – 35,9 valandos, Belgijoje – 36,4 valandos.

Visoje ES visą darbo laiką dirbantys vyrai vidutiniškai dirbo 39,4 valandos per savaitę. Didžiausias skirtumas tarp vyrų ir moterų užfiksuotas Airijoje: vyrų darbo savaitė ten siekė 39,9 valandos, moterų – 35,9 valandos. Mažesni nei pusės valandos skirtumai nustatyti Latvijoje ir Bulgarijoje.

Daugiau nei septyni iš dešimties Lietuvoje dirbo 40–44,5 valandos

Lietuvoje aiškiai dominavo 40–44,5 valandos darbo savaitė. Į šią grupę pateko apie 72,7 proc. užimtų 20–64 metų gyventojų, o visoje ES – apie 37,6 proc.

Didesnė nei Lietuvoje šios grupės dalis buvo tik Bulgarijoje, Latvijoje ir Rumunijoje: atitinkamai 82,8 proc., 77,1 proc. ir 75,5 proc. Estijoje 40–44,5 valandos dirbusiųjų dalis siekė 56,2 proc.

Tačiau itin ilgos darbo savaitės Lietuvoje buvo retesnės nei vidutiniškai ES. Nuo 45 iki 49,5 valandos dirbo apie 3 proc. Lietuvos užimtųjų, o 50 valandų ar daugiau – apie 2,4 proc. ES šie rodikliai siekė atitinkamai 4 proc. ir 5,8 proc.

Darbo valandų pasiskirstymas kitose šalyse skyrėsi. Belgijoje, Danijoje, Suomijoje, Prancūzijoje ir Airijoje didžiausią grupę sudarė gyventojai, dirbę nuo 35 iki 39,5 valandos per savaitę.

Lietuva išsiskiria ir samdomų darbuotojų rodikliais

Daugelyje ES valstybių savarankiškai dirbantys ir samdomų darbuotojų neturintys žmonės įprastai dirbo ilgiau nei samdomi darbuotojai. Lietuvoje nustatyta priešinga tendencija – samdomų darbuotojų įprasta darbo savaitė buvo ilgesnė. Toks pat santykis užfiksuotas Kipre, Latvijoje, Estijoje ir Rumunijoje.

Visoje ES samdomų darbuotojų įprasta darbo savaitė vidutiniškai siekė 36,6 valandos, savarankiškai dirbančiųjų be samdomų darbuotojų – 39,7 valandos. Ilgiausiai įprastai dirbo savarankiškai dirbantys asmenys, turintys samdomų darbuotojų: jų vidurkis sudarė 46,4 valandos.

„Eurostat“ skiria faktiškai dirbtas ir įprastas darbo valandas. Pirmasis rodiklis parodo, kiek laiko žmogus iš tiesų dirbo tiriamą savaitę, įskaitant neapmokamus viršvalandžius. Jam įtakos turi atostogos, nedarbingumas ir kiti nebuvimo darbe laikotarpiai. Įprastos valandos apibūdina nusistovėjusią darbo savaitę, neįtraukiant savaičių, kuriomis žmogus darbe nedalyvavo.

Duomenys paremti ES darbo jėgos tyrimu. Metiniai rezultatai apskaičiuojami iš keturių ketvirčių duomenų, o bendros apibrėžtys leidžia palyginti skirtingų valstybių rodiklius.