Pradėkime nuo rinkimų aktyvumo
Kaip žinome, Lietuvoje jis buvo 28,35%. Tokiu būdu už Lietuvą prie urnų mažiau atėjo tik Kroatijos balsuotojų (21,34%). ES vidurkis – 50,97%. Jei neskaičiuoti tų šalių, kuriose balsavimas yra privalomas (Belgija, Liuksemburgas, Malta) ir todėl ten balsuojančių natūraliai būna daug, tai daugiausiai balsavusių buvo Austrijoje (56,30%), Kipre (58,86%), Danijoje (58,24%), Prancūzijoje (51,50%), Vokietijoje (64,78 %), Vengrijoje (59,76%), Airijoje (49,84%), Italijoje (48,30%), Olandijoje (46,20%), Rumunijoje (52,42%), Ispanijoje (49,21%) ir Švedijoje (50,70%). Čia išvardinau tik tas šalis, kurios yra aukščiau vidurkio arba panašiai į jį.
Kaip matome, būtent „seniausiose“ Europos demokratijose arba, jei norint, „vakarietiškiausiose“ Vakarų Europos šalyse tas aktyvumas yra didžiausias. Lietuvos lygmeny be Kroatijos yra gal tik Bulgarija (31,80%), Latvija (33,82%) ir Slovakija (34,38%). Tas tik parodo, kad mūsų garsiojo Anūko „drakono nugalėtojo“ kompleksas ateina iš gilaus provincialumo komplekso – vidutiniškai lietuviai yra gūdūs „kaimiečiai”, užtai taip stengiasi perimti „vakarietiškas“ madas ir vaizduoti didelius tarptautinius žinovus beigi veikėjus.
Menko lietuvių aktyvumo EP rinkimuose priežastis – mūsų politikai
Priežasčių tam – ne viena, o viena iš svarbiausių – mūsų politikai, ypač tokie kaip dabartinė valdžia. Nepaisant to, vertėtų kartais atsisukti ir pasižiūrėti ne tik į juos, bet ir į save – ar viskas gerai, kad ir aš pats nelabai nuo jų besiskiriu?
Pereidamas prie politikų, išsyk pristatysiu ir labiausiai bent ES aptarinėjamą naujieną ir turbūt kad pačią didžiausią mūsų dešiniųjų jėgų (tik tų, kurios pravardžiuojamos populistais bei kraštutiniais, žinoma) pergalę Europoje. M. Le Pen, mūsuose dar labai pravardžiuojama ir kremline, Nacionalinis Susivienijimas dvigubu rezultatu sutriuškino Makrono politinę jėgą šiuose rinkimuose. Tai turėjo dvigubas pasekmes. Prancūzija Europarlamente (EP) turi nemažai vietų, o ligi šiol Makrono partija turėjo daug vietų EP Renew Europe frakcijoje (kuriai dabar taip pat priklausys ir mūsų Auštrevičius su Žalimu), o pats Makronas buvo toks tarsi frakcijos vedlys ir per tai stengėsi tapti ir ES politikos vedliu. Ne tik dėl rezultatų Prancūzijoje, bet nemaža dalimi nuo jų ta frakcija dabar labai sumažėjo ir prarado daug įtakos (kaip sakė Auštrevičius – kone katastrofa). Makronas tiek sunerimo, kad paskelbė priešlaikinius Prancūzijos Žemutinių rūmų parlamento rinkimus, kurie įvyks jau šio mėnesio pabaigoje! Neabejoju, kad jis čia daro tą patį „fintą“, kurį pernai bandė atlikti Šimonytė, irgi šantažavusi Seimą skelbti priešlaikinius rinkimus, irgi norėdamas to paties – išsaugoti kuo daugiau savo vietų kol dar ne vėlu vietoj to, kad prarasti jas per eilinius rinkimus. Pamatysim ar jam pavyks geriau nei Šimonytei.
Ką tai pasako Lietuvai? Tą, kaip seniausių ir rimčiausių demokratijų vadovai žiūri į EP rinkimus. Kaip į labai rimtus ir svarbius. Įsivaizduokite, būtume, tarkime, mes Lietuvoje per EP rinkimus laimėję dvigubai daugiau nei konservatoriai. Ar būtų kas nors iš jų bent išreiškę kokią nors adekvačią reakciją? Abejoju, greičiausiai būtų numuilinę, kad nieko neįvyko, kaip visada.
Dar viena iš labiausiai Europoje dabar svarstomų šalių – Vokietija. Tiesa, ten tikrieji dešinieji nelaimėjo. Bet užteko ir to kad dar labiau kremliniais vadinama AfD užimtų antrą vietą pralenkusi valdančiuosius socdemus. To jiems visi sutartinai stengėsi nenuprognozuoti. AfD yra taip nekenčiama Vokietijos establišmento, kad dabar visi jie ten panikoje. Tiesa, Šolcas pareiške, kad jokių išankstinių rinkimų Vokietijoje nedarys.
Skamba sveikinimai ir Ispanijos „kraštutiniams“. Prognozuota, kad jie gaus 5–6 vietas, o gavo 7 (Vox – 6, padidino skaičių keturiais, ir pirmą kartą vietą gavo partija įdomiu pavadinimu „Vakarėlis baigtas“)! Tiesa, Ispanijoje tikrieji dešinieji rinkimų nelaimėjo.
Portugalijoje garsieji ir mano jau pažįstami Chega laimėjo trečią vietą kaip naujokai.
Pereikime prie tų šalių, kuriose tikrieji dešinieji rinkimus laimėjo
Kartu su Prancūzija daugiausiai sveikinimų plaukia Italijai. Jau beveik dvejus metus ją valdančios koalicijos Ministrei pirmininkei Giorgia Meloni. Atsimenu kaip mano leftistai feisbukiečiai lazdavojosi, kad ji ilgai neišvaldys, kas, beje, būtų tikėtina – Italija pasižymi itin dažna vyriausybių kaita. Tačiau ji valdo ne tik stabiliai, jokių krizių nematyti, bet ir jos populiarumas Italijoje vien tik auga. Taigi, jos partija Fratelli d’Italia kartu su koalicijos partneriais Coalition Forza italia – Noi Moderati ir Lega Salvini Premier kartu surinko 40 mandatų. Iš viso Italija turi 76 mandatus, todėl „krašutiniai populistai“ Italijoje – visiški rinkimų nugalėtojai.
Dabar atskiras Vengrijos atvejis. Jis visuomet gaunasi atskiras, kadangi tai yra šalis apie kurią žiniasklaidoje, ypač mūsiškėje, dezinformacijos yra daugiausia. Šiuo metu sklinda tokia, kad Vengrijoje orbanistai pralaimėjo, suprask kad laimėjo opozicija, Vengrija atsisakė ligšiolinio kurso, turbūt pasuko link „progresyvo“. Na, labai stengiantis šiek tiek galima pritempti ir taip. Tik kad Vengrijoje tas ligšiolinis Orbano kursas laimėjo 19 mandatų iš 21, t.y. 90%.! Kaip taip gali būti? Na, Orbano Fidesz- KDNP išties prarado 2 mandatus iš turėtų 13. Prarado kam? Tokiam Peter Magyar, kuris visai neseniai sukūrė savo naująją partiją TISZA. Kas jis toks ir iš kur jo tas staigus populiarumas? Na lygiai taip pat jis neseniai išėjo iš Fidesz partijos ir pasiskelbė sugebėsiantis daug geriau darbuotis įgyvendinant Orbano kursą. Na, bus protingesnis, mažiau korumpuotas, darys mažiau klaidų ir t.t., bet iš esmės tą patį – kitaip tariant bus orbanesnis už patį Orbaną. Bent š.m. balandžio mėn., kai buvau Vengrijoje ir kalbėjausi su Fidesz kandidatais į Europarlamentą bei kitais Vengrijos politikos žinovais, jo populiarumas buvo išties didelis. Prognozuojama buvo, kad jis surinks tiek pat balsų, kiek ir Fidesz. Taip pat buvo prognozuojama, kad Vengrija pasieks neregėtas rinkėjų aktyvumo žemumas šiuose rinkimuose – tik 30%. Tačiau nei vieno, nei kito neatsitiko. Kaip matėme, rinkėjų aktyvumas buvo net dvigubai didesnis – 59,26%. Atitinkamai Fidesz surinko 44,8% balsų, o Tisza – 29,6% (gavo 7 mandatus). Dar vieną mandatą gavo dar radikalesni už šiuos nacionalistai bei euroskeptikai Mi Hazánk.
Pagrindinius duomenis šiam įrašui imu iš EP svetainės [1] , taip pat ir Google. Panagrinėkime pagal ją, kur dar laimėjo mūsų „populistai“. Supaprastintu būdu skaičiuosiu tuos, kurie pateko į Europos Konservatorių ir Reformistų (ECR) arba Identiteto ir Demokratijos (IDD) frakciją, nes tik ten tokie ir randasi, kai kuriais atvejais – iš kitur. Jų bendrą rezultatą. Jei jis didesnis nei tas, kurį gavo kuri nors kita frakcija – tokius laikau rinkimų toje šalyje laimėtojais. Na, ne visus duomenis toje svetainėje galima lengvai pamatyti ir suprasti. Be to, gi nežinau gerai visų ES šalių bei jų partijų. Tokiu būdu kažką galėjau praleisti ar nepastebėti, gal kur nors suklyst. Iš to, ką pastebėjau, gaunasi taip:
Austrija – daugiausiai balsų laimėjo Laisvės partija (vietinė ji yra priešinga mūsiškei), kuri patenka į ID frakciją. Nors antrą vietą laimėjusi Liaudies partija skaičiuojama į „nuosaikiuosius“ EPP (Europos Liaudies Partija, kur ir mūsų konservatoriai), aš su šia partija bendrauju ir laikau juos kuo normaliausiais krikščionimis demokratais, kaip ir save. Taigi, joms teko 11 vietų iš 20. Taip pat kalbama apie žiaurų Austrijos žaliųjų nuosmūkį.
Belgija – pirmąją vietą laimėjo garsieji „radikalai“ Vlaams Belang, su kuriais buvo galima susitikti minėtoje konferencijoje Vengrijoje balandį. Kitų partijų ten aš nelabai žinau, bet rodo, kad ECR + ID ten gauna 6 vietas, taigi daugiausiai.
Latvija. Sveikinu mūsų braliukus latvius! Broliškų mums pažiūrų partija ten pasidalijo pirmąją vietą su mūsiškių koncervų analogu Latvijoje (gavo po 2 mandatus). Ir tuo pačiu sveikinu antrą kartą: dar vieną vietą laimėjo „Latvija pirmiausia“! Jų ne tik pavadinimas panašus į mūsų lozungą, bet jie yra ir mūsų bendrapartiečiai Europarlamente – priklauso Europos Krikščionių Politiniam Judėjimui. Džiugu matyti, kad Latvija pajudėjo vakarų kryptimi, o ne atgal į komunizmą kaip mes.
Olandija – Geert Wilders Partija Laisvei laimėjo antrąją vietą su 6 mandatais, o sąjūdiečiai – ūkininkai – dar 2 mandatus ir kartu gavo tiek pat, kiek pirmąją vietą užėmusi Renew Europe atstovų partija.
Lenkija. Anksčiau valdę konservatoriai PiS gavo 1 mandatu mažiau nei dabartiniai valdantieji, „populistai“ Konfederacja – dar 6 vietas.
Slovakijoje Fico Smer laimėjo 1 mandatu mažiau nei progresyvistai Progresívne Slovensko, bet dar vieną mandatą nacionalistinėms jėgoms prideda Krikščionių demokratų susivienijimas.
Slovėnijoje 5 iš 9 mandatų laimėjusi Slovėnijos demokratijos partija juos naudos EPP frakcijoje, tačiau tai irgi yra man gerai žinoma partija, nuo jos buvusį Ministrą pirmininką Janez Janša buvo galima pamatyti ne tik Budapešto konferencijoje balandį, bet dažnai ir Europos žiniasklaidos antraštėse seniau, žodžiu, tai yra partija, už kurią aš balsuočiau.
Mažiausiai 11 šalių pasuko „kraštutinių dešiniųjų populistų“ keliu
Tokiu būdu bent 11 (jei ne daugiau) iš 26 ES šalių (Airijos duomenų dar nėra, nors netikiu, kad ji prisiskaičiuos prie tos 11) visiškai ar smarkia pasuko „kraštutinių dešiniųjų populistų“ keliu. Tai ne vien mano asmeninė nuomonė, apie tai jau skelbia net ir Lietuvos žiniasklaida. Aš čia jums tik padetalizavau. Svarbiausia išvada – tuo keliu nuėjo būtent tam tikras ES „branduolys“ bei pagrindinė ekonominė, politinė bei kitokia varomoji jėga. Vakarai grįžta į Vakarus – apibendrinčiau taip.
Tuo pačiu noriu nuraminti vienų euforijas, o kitų išgąstį. Vienareikšmiškai sakyti, kad dabar jau ES pradės įgyvendinti išties dešiniąją darbotvarkę dar negalime. Aišku tik tiek, kad į dešinės pusės nuomonę ji nori – nenori, bet turės įsiklausyti daug labiau. Kiek labai – priklausys nuo artimiausių savaičių formuojant naują neformalią valdančiąją koaliciją ir renkant naują Europos Komisijos vadovą.
Baigsiu pagrįsdamas ir šią nuomonę, kad dešiniųjų – nacionalistinių jėgų įtaka padidės naujajame EP. Remdamasis savo dar 2024-05-22 rašyta prognoze, kuri rėmėsi The European Conservative.
Visos tokios nebūna labai tikslios dėl detalaus neanalizavimo, kai neturi laiko ir nieks nemoka už tai pinigų. Bet supaprastintai suskirsčiau visas 9 EP frakcijas į dvi grupes: „geriečiai“ EPP (nors jie – tik santykinai tokie) + ECR + ID ir blogiečiai S & D + Renew Europe+ Greens / EFA +The Left grupė. Niekur nepatenka neafiliuotų ir „kiti“ grupės. Taigi, 2019 m. santykis EPP + ECR + ID ir S & D + Renew Europe+ Greens / EFA +The Left buvo 317 / 370 („gerųjų“ buvo kokia 15 proc. mažiau), „neaiškių“ buvo 44 mandatai – vis vien aiški progresyvistų persvara. Po 2020 m. mandatai perpasiskirstė, nes jų sumažėjo, bet pats santykis išliko maždaug tas pats. Dabar gavosi, kad EPP + ECR + ID turės 316 mandatų, kai S & D + Renew Europe+ Greens / EFA +The Left tik 304. O tai jau 4 proc. persvara mūsų naudai. Tiesa, dar neaiškūs Airijos rezultatai, o „neaiškių“ mandatų yra bent 100 ir reikėtų panagrinėti ir juos. Bet kiek akį užmečiau, tarp „neaiškiųjų“ jau pamačiau bent 22 „savus“. Todėl tikėtina, kad balansas, nors ir trapus, bus į dešinę pusę. O tai suteikia vilties.
