Pirma – kaip istorinis asmuo. Nikolajus iš Myros
Nuotraukoje matote kaip jis turėjo atrodyti.
Nikolajus (arba Mikalojus) iš Myros (270–343 m. po Kr.) buvo krikščionių vyskupas šiuolaikinėje Turkijoje – dab. Demre, Antalijoje (iš ten – šventyklos nuotrauka) ir drąsus ortodoksinės krikščioniškosios teologijos gynėjas. Dalyvavęs pirmajame Bažnyčios Nikėjos susirinkime ir gynęs Kristaus įsikūnijimo dogmą nuo arijonizmo erezijų. Jis taip pat buvo turtingas žmogus ir naudojosi savo ištekliais, kad padėtų psichikos sutrikimų turintiems vaikams. Dažnai lankydavo vaikus naktimis, persirengęs raudonu ir baltu gobtuvu, ant langų ar židinių palikdamas dovanų pinigų, drabužių ar maisto.
Po jo mirties jo kapą pradėjo lankyti tiek daug piligrimų, kad jis buvo atstatytas VI ir VIII a. 987 metais jis buvo pavadintas Rusijos globėju. 1087 m. jo palaikus įsigijo italų pirkliai ir perkėlė į Bario miestą vakarinėje Italijos pakrantėje, kur jie šiandien saugomi San Nicola bažnyčioje. Gi 1950 m. restauruojant jo kriptą, Vatikanas leido peršviesti jo kaukolę ir rekonstruoti jo išvaizdą. Rezultatus, gautus pasitelkiant naujausias technologijas, matome paveikslėlyje.
Jo tarnystę ypač vertino olandai. Jie rašė jo vardą kaip „Sint Nikolaas“, kuris Amerikoje tapo „Sinterklass“ arba „Santa Claus“. Amerikietiškoje kultūroje jį išgarsino Niujorko Union seminarijos teologijos ir klasikos profesorius daktaras Clementas Clarkas Moore’as. 1822 m. jis parašė vaikams eilėraštį „Šv. Mikalojaus vizitas“. Iliustratorius Thomas Nastas sukūrė šiam iliustraciją, kurią dabar žinome kaip Kalėdų Senelį.
Tokiu būdu Šv. Mikalojus ir toliau išlieka šiandien kaip geroji Kalėdų dvasia, nors šiek tiek ir pasislėpęs už savosios iliustracijos. Juk Kalėdos nėra vien tik apie materialių dovanų įteikimą, bet ir vienas kitam savęs dovanojimą. Tik tas, kuris tokio kalėdinio džiaugsmo nėra patyręs, galėtų sakyti, kad Kalėdų Senelis yra netikras.
Tiek, kad Kalėdų Senelis būtų neįmanomas be kito Žmogaus, kurio gimimą iš tikro per Kalėdas mes ir švenčiame. Jei tiksliau – net ne gimimą, o pirmąjį kūnišką apsireiškimą šioje Žemėje, dabar teologines detales paliksiu nuošaliau.
Jei tai, kaip vaizduojamas Kalėdų Senelis, ne visiškai atitinka tai, kaip atrodė jo prototipas, tai yra ir tam tikrų istorinių netikslumų ir su Kalėdų švente
Bažnyčiose, o ir neretai miestų aikštėse vaizduojama kalėdinė prakartėlė atrodo gana idiliškai. Man pačiam yra tekę būti Betliejuje – ten, kur Jėzus gimė. Tai yra tokia kaip ola – urvas, reikia susilenkti norint į ją patekti. Gimdant dvylikametei ar trylikametei mergaitei ten turėjo tvyroti kone nepakeliamas gyvulių dvokas, būti tvanku ir drėgna. Ir jokių ėdžių ten nebuvo, tiksliau – tai buvo akmuo, tam tikra niša iškalta oloje, ten buvo dedamas ir pašaras, ten buvo padėtas ir naujagimis Jėzus. Turėjo būti gana šalta ir nejauku. Na, pasaulyje, žinoma, yra buvę ir ekstremalesnių gimdymų, turbūt ir dabar tai vienur, tai kitur kažkas pagimdo gana antisanitarinėmis sąlygomis. Bet kuriuo atveju tas, kuris visiškai pakeitė pasaulio istoriją ir į ją įvedė ir Santą Klausą, pasirinko gimti pakankamai ekstremaliai prastomis aplinkybėmis. Atkreipiu dėmesį, kad Jis buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo pasirinkti kaip ir kur gimsiantis. Kaip startinė aikštelė didžiausiam kosminiam šuoliui mūsų pasaulyje pasirinktas visiškas bejėgiškumas ir skurdas. Verta dėmesio detalė.
Dauguma mokslininkų sutaria, kad Jėzus tikrai gimė ne gruodžio 25 d. Visos aplinkybės rodo, kad greičiausiai jis gimė kovą arba balandį. Paprasčiausiai, kai Bažnyčia pradėjo švęsti šią šventę, buvo pasirinkta tokia data. Pirmuosius kelis šimtus metų ankstyvieji krikščionys švęsdavo tik Viešpaties mirtį ir Prisikėlimą – Velykas. Kosmine prasme turbūt tai ir būtų svarbiausias atskaitos taškas krikščionybėje. Per Kalėdas Viešpats pirmą kartą mums gyvai pasirodė, visas pasaulio istorijos vyksmas judėjo į šį Apsireiškimą, apie jį nuo pat pradžių pranašaujama Senajame Testamente. Tačiau pasaulio istorijos vyksmas ir toliau nesustojo. Po Prisikėlimo ir grįžimo Dangun, jis ir vėl mums apsireikš ir pasirodys – šį kartą jau iš ten. Tik tuomet ir bus istorijos pabaiga. Tokiu būdu krikščionys per Adventą dažnai labiau apmąsto būsimąjį, Antrąjį Jėzaus atėjimą. Juk istorija į tą pusę kaip tik dabar vystosi, o toje istorijoje dalyvaujame ir mes patys. Kitaip tariant, Kalėdos nėra tiesiog kažkada įvykusio ir pasibaigusio įvykio paminėjimas, visą laiką tai yra ir priminimas apie ateitį bei dabartį.
O data buvo pritaikyta prie tuometinės Romos liaudies papročių. Ši liaudis, žinia, buvo pagoniška. Antikiniame pasaulyje gruodžio 25 d. buvo minima kaip žiemos saulėgrįžos (solsticijos) diena. Na, pagonybėje visur yra švenčiamas gamtos ciklas. Prie pagoniškų švenčių krikščionys pritaikė ir savo šventes. Ir prie daug visokių pagoniškų papročių prisitaikė. Jei tai tik nesusiję su stabų garbinimu. Ypač tai pastabu Lietuvoje. Tai kalba apie krikščionybės lankstumą. Jei norint – apie tikrąją toleranciją, bent taip, kaip teigiama prasme šį žodį suprantu aš. Žodžiu, nepuldavo krikščionys visko, kas tik idealiai neatitikdavo krikščioniško mokymo, naikinti ir griauti, jei tik tame būdavo kas nors gero, įprasto ir principiniai tikėjimui neprieštaraudavo. Skirtingai nei krikščionybę bando vaizduoti jos priešai.
Tačiau grįžkime prie pagrindinės temos. Kodėl be Kristaus nė negalėjo atsirasti ir Santa Klauso?
Šv. Mikalojus darė gailestingumo darbus. Išgarsėjo padėdamas nepasiturintiems ar kitaip nuskriaustiems, vargšams. Kristus gi gimė Romos imperijoje, kur net minčių apie tokius nebuvo. Nebuvo tokio mentaliteto. Visos antikos imperijos ir valstybės, visuomenės, o ir buvusios po to – tos, kurios rėmėsi pagonybe, įskaitant Lietuvą, rėmėsi mentalitetu, kuriame buvo garbinama jėga ir galia. Kas stipriausias ir galingiausias – tas didvyris, kas silpnas – tas apgailėtinas. Todėl vėliau šv. apaštalas Paulius ir sakė, kad Kristus pagonims yra kvailystė. Žinoma, juk tai kažkoks dievas, kuris pademonstruoti savo jėgų bei galių taip ir nesugebėjo – ir gimė apgailėtinomis sąlygomis, ir mirė dar labiau apgailėtinomis – kaip nusikaltėlis, žmonių prikaltas prie kryžiaus. Visiškas atsidavimas ir pasiaukojimas kitam žmogui nei graikui, nei romėnui buvo visiškai nesuprantami. Lygiai kaip ir gailestingumas. Romoje nė elgetų neegzistavo. Nei prašyti, nei duoti išmaldos buvo nesuprantamas, nė neįsivaizduojamas dalykas. Ir prašantis, ir duodantis būtų tiesiog negyvai užjuokti. Į nepakeliamą skurdą patekusiam žmogui telikdavo tik vogti arba prisiduoti į vergiją. Gatvėse užtai būdavo pilna paliktų mirštančių kūdikių – tokia kaip žiauresnė versija tuolaikinių abortų. Žmogus tebuvo vertas tiek, kiek jis buvo stiprus ar kažkaip kam nors naudingas – pastaruoju atveju dažniausiai kaip vergas.
Taigi, pirmieji krikščionys turėjo pilna darbo tam, kam mus ir pašaukė Kristus – gailestingumo darbams ne tik sielai, bet ir kūnui. Visokeriopai padėjo skurstantiems, nelaimėliams, stokojantiems, išpirkinėjo vergus, gydė ir guodė, gelbėjo mirštančius vaikus ir t.t. – taip atsirado ir pirmosios viešosios ligoninės, prieglaudos, vėliau – mokyklos ir t.t. Na o kai kurie, kaip šv. Mikalojus, pasižymėjo ir daugiau. Ir liko pavyzdžiu net šiuolaikiniam Kalėdų Seneliui. Pavyzdžiu gailestingumo. Ir buvimu gerumo Kalėdų dvasia. Šiais laikais tas pavyzdys jau gerokai iškraipytas. Mat dovanas vieni kitiems ar savo vaikams įvairiomis progomis dovanodavo ir senovės pagonys – nieko tame naujo. Gi dar neseniai Lietuvos kaime buvo paprotys per Kalėdas prie savo stalo pasisodinti ubagą – tai buvo laikoma didžiausia garbe. Štai toks paprotys jau yra originalus kalėdinis. Kaip ten bebūtų, Kalėdų senelio pirmtakas atsirado iš krikščionybės ir niekaip negalėjo kilti iš pagonybės.
Ką dar mums jau dabar davė krikščionybė?
Manau, kad šis klausimas laikais, kai ta krikščionybė laikoma nebesvarbia, o gal net ir visai atsisakytina, yra ypatingai svarbus. Iš komentarų po savo įrašais matau, kad šiais laikais ir mano skaitytojai persisėmę krikščionybės istorijos vertinimu tik per nuo Apšvietos iki komunizmo ir šiuolaikinio liberalizmo formuotų tikrų ir tariamų neigiamų jos aspektų ar įvykių supratimo prizmę.
Na, be minėtųjų prieglaudų, ligoninių mokyklų, etc., ji taip pat davė ir universitetus, lemtingą indėlį meno, filosofijos ir mokslo vystymuisi bei pastarojo kaip šiuolaikinio atsiradimui, teisės vystymuisi, galiausiai – šiuolaikinėms teisinėms ir konstitucinėms sistemoms, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemoms, prekybos vystymuisi ir ekonomikai ir t.t. – praktiškai visam, ką gero mes įvardijame Vakarų civilizacijoje. Norint detaliau, reikėtų parašyti bent knygą, tokių yra daug parašyta. Tai apsistosiu prie kelių akcentų. Apie gailestingumą, empatiją, atjautą ir t.t. jau buvo. Kaip nebūtų keista, šiuolaikinė woke anti-krikščioniška ideologija visu kuo irgi remiasi krikščionybe, kadangi viena iš pamatinių jos dalių tarsi ir būtų ta pati empatija bei atjauta „nuskriaustiesiems“. Tik kad jie yra fake krikščionys (dažniausiai krikščionių ir nekenčiantys), nes iš savo domės išleidžia kitą pamatinį krikščionybės dalyką – laisvę.
Jau kalbėjau apie vergus ir vergiją. Antika, kurioje gimė krikščionybė, buvo vergovinė. Apie tai, kad vergovė galėtų būti kuo nors blogai, neužsiminė nė vienas, įskaitant iškiliausius antikos filosofus. Neneigė vergovės reikalingumo nė joks vergas. Net ir maištaujantis. Garsiausias buvo Spartako sukilimas – bent vyresnės kartos žmonės tokį vardą tikrai žino, buvo ir mažesnių. Istorikai vieningai sutaria, kad jeigu spartakiečiai būtų tą sukilimą laimėję, tai pirmiausia, ką būtų jie padarę – patys įsigiję vergų ir tapę vergvaldžiais. Niekas ir niekuomet nė neketino tos vergovės naikinti.
Ir štai minėtasis šv. Paulius parašo, kad Kristuje nebėra nei vergo, nei laisvojo, na kaip ir moters ir vyro, graiko ir žydo – visi lygūs. Labai ne iš karto, bet vergija pradėta naikinti. Na, tokioje JAV ji išsilaikė net iki XIX a., tačiau kuo toliau, tuo labiau ji tapo anomalija. Kaip minėjau, ne iš karto – barbariškos valstybės ir gentys juk taip pat buvo pagoniškos, joms vergija taip pat buvo normalu. Štai dar Gedimino laikais etninės Lietuvos ūkiuose dirbo vergai – daugiausiai rusai, lenkai ir vokiečiai. Na, tokių lietuviai daugiausiai prisigaudydavo savo karinių reidų po aplinkines šalis metu. Dar jais ir paprekiaudavo – laimikiai kartais buvo nemaži. Tačiau lygiai taip pat ir patys kartais tapdavo vergais pakliuvę į nelaisvę svetimšaliams. Gi Jogailai su Vytautu apkrikštijus šalį, greitai tokių neliko. Tame tarpe ir dėl ekonominių motyvų, tačiau taip pat ir dėl religinių. Krikščionybei sustiprėjus ir įsitvirtinus, o taip pat sustiprėjus Bažnyčiai ir popiežiaus valdžiai, maždaug pereito tūkstantmečio sandūroje Bažnyčia visai kaip smerkė prekybą vergais, kuri dažniausiai atkeliaudavo iš Europos Šiaurės bei Rytų, o taip pat iš Azijos, bei su ja visaip kovodavo. Per tam tikrą laiką – efektyviai.
Baudžiava jau buvo kas kita. Baudžiauninkas nebuvo laikomas visiška nuosavybe, tik kito asmens valdžiai perduotu asmeniu. Ta valdžia tai būdavo gana ribota, tai tapdavo gana neribota – priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Lygiai taip niekuomet baudžiava nebuvo visuotinė. Daug kur Europoje, o taip pat ir Lietuvoje dažnai būdavo daugiau laisvųjų valstiečių, nekalbant apie amatininkus ir miestiečius, tam tikrais laikotarpiai jų dar padaugėdavo, kai kuriais – sumažėdavo. Reguliuodavosi tai ir per visokius valstiečių sukilimus ir karus. Šį kartą dažniausiai jie būdavo nukreipti ne į tai, kad patiems tapti baudžiauninkų valdytojais, bet į tai, kad baudžiava būtų panaikinta apskritai. Galiausiai visi šie procesai baigėsi tuo, kad Vakaruose ne tik nebeturime vergų ir baudžiauninkų, bet ir kiekvienas žmogus yra lygus galimybėmis valstybės valdyme. Kaipo tokie išsikovojome didžiausią laisvę. Pažymėtina, kad nuo baudžiauninkų sukilimo laikų iki XX judėjimų už darbininkų teises, aršiausi (paprastai ir sėkmingiausi) kovotojai už laisvę bei lygias teises dažniausiai būdavo patys religingiausi krikščionys.
Tik gal jau apie išsikovotas didžiausias laisves tektų rašyti būtuoju laiku. Sakyčiau, kad savo apogėjų Vakaruose jos pasiekė pereito amžiaus trečiame ketvirtyje, o nuo to laiko vis labiau traukiasi. Žmonės ir vėl vis labiau tampa priklausomi tiek nuo savo darbdavių, tiek nuo pačios valstybės. Valstybės jau nebe kaip pagalbininkės ar gynėjos, bet kaip prievartautojos. Kalbama apie tam tikrą valdymo totalitarėjimą ir naująją priespaudą. Lygiai taip pat kalbama apie vykstantį grįžimą, jei dar ir ne į vergovės laikus, tai jau tikrai į feodalizmą – atgal į viduramžius. Kur nebebūtų jokių lygių galimybių, o vien tik griežta uždara kastų sistema be socialinio judėjimo galimybių – vieniems priskirtas naujojo tipo baudžiauninko likimas su visais iš to išplaukiančiais dideliais apribojimais, ir tik nedidelei daliai žmonių naujoje marksistine ideologija besivadovaujančioje aristokratijoje – neribotos galimybės.
Vargu bau ar atsitiktinumas, kad visas tas laisvių nuosmukis Vakarų civilizacijoje sutapo ne su kuo kitu, bet vis didesniu nuosmukiu krikščionybėje
Pamažu ji tapo ne tik kad „nepopuliari“, bet ir vis labiau stumiama bet kur iš viešosios erdvės, o dabar jau nekvestionuojamai vis labiau tampa ir persekiojama tuose pačiuose Vakaruose.
Tuo tarpu pasaulyje išlieka ir tikrosios vergovės ir didelio skurdo bei nelygybės problema, nors turime pakankamai visokių resursų visa tai panaikinti, taip pat ir Lietuvoje. Gatvėse kūdikiai pas mus nesimėto, už tai šiais laikais jų nužudoma „privatesnėmis“ sąlygomis kur kas daugiau. Kodėl negalime viso šito sutvarkyti? Gal dėl to, kad užsiiminėjame visokiais naujajai aristokratijai visgi naudingais dalykais, bet tuo pačiu ir niekais – šaldome Žemės klimatą, vietoj to, kad atšilimu tik džiaugtumėmės, ir kovojame už kokių nors gėjų „teises“, nors patiems tiems gėjams tos „teisės“ nei reikalingos, nei naudingos? Na ir pan. O gal dėl trūkumo meilės? Artimui, žinoma, gi ne kokiems „gėjams“, kurių tu nei akyse nematęs, nei nesidomi, tik žinai, jog palaikyti LGBT šiais laikais „užsiskaito kietai“.
Matote, meilė labai susieta su laisve. Mano manymu tikroji laisvė ir yra tikroji meilė – tie abu dalykai praktiškai sutampa. Ir negali būti vieno be kito. Be laisvės meilės, ne tolerancijos. Patys aiškiai matome kaip visur mums prikišama tolerancija yra įtvirtinama per prievartą. Ją skelbiančių visai netolerantiškų prievartautojų. Mat ką nors toleruoti tu gali priversti ir prievarta. Mylėti – ne. Ir kuo mažiau bus meilės, tuo mažiau bus laisvės. O kuo mažiau bus laisvės, tuo mažiau bus ir meilės.
Kalėdos yra apie tai. Apie tai yra Kristus. Švęskime laisvę ir meilę. Kuri viską nugali.
