Tomas SENŪTA: Moterų klausimu. V dalis

V dalis. DIDŽIAUSIA EGZISTENCINĖ ŠIŲ LAIKŲ PASAULIO IR LIETUVOS PROBLEMA

Taigi, kas ji tokia – problema, kuri, užsiminsiu, kamuoja visas pasaulio šalis, išskyrus esančias subsacharinėje Afrikoje ir dar kelias? Tokia, dėl kurios įvairios šalys gali netgi išnykti, o daugumos jų gyventojų gyvenimas smarkiai pablogėti? Labai akivaizdžiai aktuali ir mums, lietuviams?

Ne, ne karas Ukrainoje. Sutinku, kelia mums grėsmę. Visokių grėsmių mums kelia ir kitokie vykstantys ar galimi karai. Deja, karai visais laikais vyko, vyksta ir vyks. Pasiekti taikos klestėjimo visame pasaulyje – utopija.

Gal kokia nauja epidemija? Karts nuo karto ir jomis pagąsdina

Pas mus dar tik ateina tų gąsdinimų atgarsiai iš JAV bei Jungtinių Tautų. Tačiau ir epidemijos yra reiškinys, nuolat pasikartojantis žmonijos istorijoje. Nuo to neišmirėme. O iš paskutinės – kovido, dar ir pasimokėme. Kad tokiu reiškiniu gali būti ir pamanipuliuojama siekiant įvairiai labai pelningų ar naudingų tikslų įvairiems mano minėtiems elitams. Žodžiu, tai buvo feikinė (išsigalvota, sukurta) pasaulio pabaiga.

Karts nuo karto įvairiai kur kyla ir visokios ekonominės krizės, revoliucijos, diktatūrų įsigalėjimai ir dar daugybė panašių turbulencijų. Bet tai irgi yra klasika. Žmonės išmoksta su tuo dorotis arba pražūva. Aš, pvz., stengiuosi aktyviai prisidėti prie to, kad pats ir bendrai su bendratautiečiais nepražūčiau. Nors, prisipažinsiu, dėl galimo ilgalaikio naujojo totalitarizmo Lietuvoje ir globaliai įsigalėjimo pergyvenu daugiau nei dėl karų ar ligų. Apie tai daug ir rašiau, bet šį kartą ne apie tai.

Tai, gal, visgi, tas nelemtas klimato atšilimas?

Štai dėl šito pergyvenu mažiausiai ir esu tikras, kad tai toks pats, tik dar didesnis feikas nei buvo korona viruso atveju. Tiek, kad korona pandemija iš tikro vyko, o kažkokią realesnę grėsmė mums keliantis Žemės atšilimas – ne. Nors reikalas yra labai vertas dėmesio. Ne dėl to, kad pasaulio pabaiga nuo jo pagal gretas thundberg ir pan. jau turėjo ateiti bent kelis kartus. Dėl milžiniško su tuo susieto vykdomo ekonominio perpaskirstymo pasaulyje, kuris yra nesąžiningas, žalingas ir pan.

Žodžiu, ir toliau tikiu, kad pasaulio pabaiga bus kaip Dievo sugalvota, o ne kaip mūsų išsigalvota. Ir labiausiai ją nulems mūsų prastas moralinis elgesys, arba, kaip rašoma Biblijoje – nuodėmės ir pagedimas.

Gi pagrindinis ir svarbiausias istorinis šiuo metu vykstantis žmonijos reiškinys yra žmonių mažėjimas.

Ir jau įsivaizduoju daugybę man skriejančių pastabų – koks dar mažėjimas?! Žemės gyventojų skaičius auga ir neseniai pasiekė 8 milijardus!

Gimstamumo mažėjimas bei smarkus demografinės struktūros pasikeitimas

Niekaip negalėčiau ginčytis, todėl specifiškai pasitikslinsiu. Ta specifinė problema yra ryškus gimstamumo mažėjimas bei smarkus demografinės struktūros pasikeitimas.

Žemės gyventojai sensta. Tai reiškia ir tai, kad ilgėja vidutinis gyvenimo amžius daugelyje šalių. Šitai reikėtų užskaityti kaip gerąjį mūsų civilizacijos pasiekimą, pozityvų progresą. Tačiau tuo pat metu senyvesnio amžiaus žmonių skaičius smarkiai išaugo, o jaunesnio – sumažėjo. Kaip pasakytų demografai – normalią piramidės formos gyventojų pasiskirstymo pagal amžių diagramą keičia nenormali grybo formos.

Ir jau didžiausia bėda, kad šiais laikais praktiškai visose labiausiai išsivysčiusiose bei „antrojo pasaulio“ (kur būtų ir Lietuva) šalyse gimstamumas seniai nebesiekia kritinės ribos – 2,1 vaiko tūkstančiui gimdyti galinčių moterų per ataskaitinius metus (skaičiuojamos nuo 15 iki 49 metų). Paprasčiau pasakius, kad tokių šalių populiacijos (demografinis terminas, galime sakyti „žmonės“) per tam tikrą ilgesnį laiką yra pasmerktos išnykti.

Beje, gimstamumas mažėja absoliučiai visur, gal tik išskyrus kelias šalis (pvz., Izraelį). Neminėtose pasaulio šalyse tie rodikliai irgi jau yra žemiau kritinių, arba ant ribos, arba arti ribos. Išsiskiria tik subsacharinės Afrikos šalys ir kelios kitos, kuriose gimstamumas taip pat mažėja. Tačiau jis vis vien yra dar tiek pakankamai didelis, kad „ištempia“ bendrą Žemės gyventojų skaičiaus augimą ir palieka toms šalims vis dar nemažą laiko rezervą išlaikyti savo gyvybingumą.

Žemės gyventojų skaičius vis dar auga, tačiau net optimistiniais vertinimais jau 2050 m. jis bus sumažėjęs, mažės toliau, ir kuo toliau – tuo labiau drastiškai

Žodžiu, čia yra visokios matematikos, dėl kurios šiuo metu bendras Žemės gyventojų skaičius vis dar auga, tačiau net optimistiniais vertinimais jau 2050 m. jis bus sumažėjęs, mažės toliau, ir kuo toliau – tuo labiau drastiškai. Jei kam įdomu detaliau apie tą matematiką bei kelias iš pagrindinių dabartinio gimstamumo pasaulyje mažėjimo priežasčių, rekomenduoju neseną ir nesunkiai suprantamą filmą, bet jei tik mokat angliškai. Angliškai jis vadinasi „Birthgap. Childless world“ (maždaug „Atotrūkis nuo galimo iki realaus gimdymo. Bevaikis pasaulis“), tai yra pirma dalis, bet kada išeis antra dalis dar nežinau. Pastebėsite, kad filme daugiausiai šnekinamos moterys, ne veltui. ^[1]

Bet grįžkime prie problemos. Ne, ji irgi ne pasaulio pabaiga, nenumatyta, kad dėl to Žemėje gyventojai visai išnyks. Bet tai viską keičia.

Kodėl tas 2,1 bendras gimstamumo rodiklis (total fertility rate) yra toks kritinis

Na, jis reiškia, kad turėtų gimti vidutiniškai 2 vaikai vienai menamai šalies vyro ir moters porai (potencialiems tėčiui ir mamai), kad, paprasčiausiai, jie juos pakeistų. Kai mirs, žinoma, bet ne mažiau svarbu – kai išeis į pensiją.

Nepaisant visokių ten pakopų, XIX a. Vokietijoje pirmą kartą sukurta ir dabar jau visur pasaulyje veikianti pensijų sistema ir remiasi tokiu santykiu. Naujai į darbo rinką atėję darbuotojai leidžia dalį savo uždirbamų pinigų vietinėms sodroms tam, kad iš tų pinigų būtų sumokamos pensijos tiems, kurie jau išeina iš tos darbo rinkos ilsėtis. Po to jų pensijas apmoka naujesnės kartos.

Dabar dėl tokio nelemto gimstamumo kai kuriose būtent labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose pasaulio šalyse situacija tampa drastiška tiek, kad, jei dar neseniai vieną pensininką „išlaikydavo“ kokie, sakykim, vidutiniškai du darbuotojai, tai jau greitai beliks tik vienas. O tai reiškia, kad norint palaikyti tokio pačio lygio pensijas, kokios buvo, naujosios kartos „vidutiniam“ darbuotojui teks „segti“ iš savo kišenės į tą sodrą nuo to paties atlyginimo jau dvigubai, nei buvo darbuotojui prieš tai. O gal ir dar daugiau. Atminkim, vidutinis gyvenimo amžius auga, reiškia reikia ir daugiau pinigų išlaikymui.

Mes patys „segam“ savo Sodrai virš trečdalio atlyginimo, o, patikėkit, tose šalyse tos įmokos yra ne ką mažesnės, gal dar ir didesnės. Tai ką daryt? Negali juk žmogus galiausiai dirbti vien už dyką, visą savo atlyginimą atiduodamas sodrai, t.y. pensininkams.

Reikalai tokie sprendžiami įvairiai pasaulyje šiais laikais, tik, pastebėčiau – retai kur išmintingai

Ne tik pas mus žmonės mėgsta pusiau pajuokauti, o pusiau pasakyti visai rimtai, kad dėl pensijos galima nebesukti galvos – vis vien nesulauksime. Numirsime gal ir senatvėje, bet darbe. Kaip matote, tokie pasakymai – toli gražu ne be pagrindo. Kai kur ne vien pasakymai. Jei kas prieš kelis metus stebėjote „geltonųjų liemenių“ bent kelis mėnesius trukusius protestus Prancūzijoje – su laužais, liepsnojančiais namais ir automobiliais, muštynėmis su policininkais, žodžiu – riaušėmis iki kurių mūsų valdžios siekiamoms išgarsinti 2021 m. rugpjūčio 10 d. „riaušėms“ prie mūsų Seimo – toli oi toli, tai žinokite – tai irgi dėl to. Paskutiniai rimti protestai Rusijoje irgi įvyko tikrai ne prieš karą Ukrainoje, Putino diktatūrą ar ką nors pan., bet prieš Putino sumanymą padidinti pensijinį amžių. Apie tokius sumanymus pranešinėjo ir mūsų šimonytės, tiesą sakant, jau ir taip tas pensijinis amžius pas mus yra didinamas, tik viskas kol kas apsieina taikiai. Nežinau ar tai yra gerai, bet tai jau ne šios temos klausimas.

Kaip nesunkiai galima suprasti, dar vienas variantas yra didinti mokesčius dirbantiems. Arba – mažinti pensijas. Šių variantų gal ir mažiau kas bando. Jau ir taip tie mokesčiai auga nesulaikomai nuo įvairiausių kitų priežasčių, kurios paprastai susiveda į tai, kad mokesčių mažai moka vis didesnę ekonomikos dalį užimantys verslo (ypač tarptautinio) oligopolininkai, jų reikia padengti labai prastoms valdančiųjų politikoms, augančiam biurokratiniam aparatui, klaidoms, na ir „būkim biedni, bet teisingi“ – tam, kas pavagiama. Gal patikėsite, gal ne, bet atiminėti pensijas iš pensininkų daugumoje kitų šalių kažkodėl nelaikoma normalia praktika, kaip kad Lietuvoje prie Kubiliaus. Nelabai kas ryžtasi. Žodžiu – sunki padėtis.

Kas dar? Eutanazija, t.y. įtikinėjimas senukus, o ir ne visai senukus (jei tik jie nėra pakankamai turtingi) patiems nutraukti savo gyvenimus, kai tik nebegali dirbti, su medicinine pagalba? Ši praktika jau plinta tokiose valstybėse kaip Nyderlandai, Kanada ir kitur, be kita ko – vis dažniau tai atliekama ne tik pagyvenusiems, bet ir visai jauniems asmenims, net paaugliams (pvz., jei tuo metu sunkiai serga). Brrr... Hitleris savo kelią į koncentracijos stovyklų steigimą pradėjo irgi nuo eutanazijos. Vokiečių labai neįgalaus berniuko. Po to nužudė jau 20 psichinių ligonių iš karto, keitė įstatymus, steigė pirmąsias mažas stovyklas... Negi mes ir vėl norėsime jo kelią pakartot?

Sulig gyventojų sudėties pasikeitimu bei gyventojų amžiaus ilgėjimu keičiasi ir šalies ekonomika

Yra ir kitokių ekonominių problemų. Sulig gyventojų sudėties pasikeitimu bei gyventojų amžiaus ilgėjimu keičiasi ir šalies ekonomika. Ypač išauga medicininio aptarnavimo ir kitokių su paslaugoms senyvo amžiaus žmonėms sektorių dalis ekonomikoje. Labai daug kur pradeda trūkti gydytojų, slaugių, pan., kad dėl slaugių yra problemų Lietuvoje, ne kartą buvo skelbta ir pas mus. O kai kurių sričių darbuotojų tampa vis didesnis perteklius. Pvz., mokytojų, darželių auklėtojų – kai kur į juos taip smarkiai sumažėja srautas vaikų, kad jie ir išvis uždaromi. O kai kur, pvz., masiškai uždarinėjami barai, kavinės. Ankstesnis kontingentas nebe tas, paseno, ten jau nelabai lankosi, o naujesnis kontingentas nepasipildo. Ir t.t. ir pan.

Jau seniai yra masiškai taikomas sprendimas kaip tą kontingentą gerokai pripildyti, rasti trūkstamų darbuotojų ir išspręsti visas tokias problemas. Imigracija. Prisileisti kuo daugiau imigrantų, o gal net jų ir kuo daugiau specialiai pritraukti.

Mūsų šalies problema dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo visų pirma yra emigracija, o tik po to jau gimstamumo mažėjimas. EMIGRACIJA – VIENA IŠ DVIEJŲ PAČIŲ DIDŽIAUSIŲ LIETUVOS PROBLEMŲ. Tačiau, apie tai jau rašiau feisbukuose ne kartą ir dar rašysiu, bet dabar neapsistosiu. Norėčiau tik užvesti diskusiją klausimu – kas ką labiau išgelbėjo su ta mūsų emigracija – ar Vakarai mus, ar mes Vakarus? Nes man tai atrodo, kad labiau mes, ir dar vos nepaaukojome dėl to savo Tėvynės. Tik kad tas reikalas labai nevienareikšmis. Žmonės ten vyko gelbėti ne kitų, bet savęs. Nuo ko? Ogi nuo mūsų valstybės, bet iš tikro tai – nuo visos eilės jos valdžių. Žodžiu, čia galima rašyti ir rašyti, kalbėti ir kalbėti, bet jau laikas būtų ir pradėti atsakyti į klausimą – kas negerai toje mūsų valstybėje, kad joje niekaip „nesisėdi“, ir kaip tai pakeisti. Tą ir darom pirmiausiai su Lietuvos Šeimų Sąjūdžiu, dabar ir su Krikščionių Sąjungos partija.

Kiek anksčiau parašytose geopolitinėse analizėse ir prognozėse, kartais ir dabar, tenka skaityti apie tai, kad tarp išsivysčiusių šalių prasidės didžiulė konkurencija dėl imigrantų atsivežimo iš mažiau išsivysčiusių, ten kur jų yra daugiau. Kad ir mums reikia kuo daugiau imigrantų, klausimas vis labiau keliamas ir esamos mūsų valdžios, o ypač stambiųjų verslininkų atstovų.

Tačiau užsieniuose šis entuziazmas jau gerokai apslopo. Ką jau ten apslopo – Didžioji Britanija išstojo iš Europos Sąjungos pirmiausiai tam, kad pati viena savo nuožiūra laisviau galėtų tvarkytis su imigracijos politika, o tai reiškia – galėtų kur kas labiau ją riboti. Kas atsitiko?

Pasirodo, labai dažnai imigracija nieko nesprendžia, net neatsiperka ir dar sukelia naujų didžiausių problemų

Apie tai jau daugybę kartų rašiau, tai čia suminėsiu labai sutrumpintai. Pasirodo, labai dažnai imigracija nieko nesprendžia, net neatsiperka ir dar sukelia naujų didžiausių problemų. Tai va. Problemos – didžiulis spaudimas finansinei socialinės apsaugos sistemos. Atvykę potencialūs darbuotojai dar prisiveža savo šeimų, giminių, etc., ir nebūtinai jau visi dirba. O kai kuriais atvejais net ir dauguma tokių naujų bendruomenių narių nedirba – jiems visai pakanka ir socialinių išmokų, gyvena, kaip sakoma, „ant socialo“. Laisvu laiku kuria kriminalines gaujas ir užsuka daugybę naujų kriminalinių reikaliukų.

Ir dar labai mieli vakariečiai suklydo manydami, kad atvykėliai labai entuziastingai integruosis į visą vakarietišką kultūrą ir socialinę aplinką, juk civilizacija pas juos visaip pažangesnė, turtingesnė, žmogaus teisės, demokratija ir ten visa kita. Dabar jau patys (labai apgailestaudami) tai prisipažįsta. O kodėl tiems atvykėliams šiuolaikinių „liberaliųjų“ Vakarų kultūrinės ir socialinės normos turėtų patikti? Jei jau man nepatinka tie visi lgbt-erastai, tai tuo labiau kaip tai galėtų jiems patikti? Jie prie tokių ir dar mažiau pratę. Be to – natūraliai spiečiasi vieni prie kitų, buriasi į glaudžias tautiečių bendruomenes, ten ir toliau palaiko savąją kultūrą, o kitokia – nepažįstama, baugi ir svetima. Be to, vis vien jie, daugumoje, yra antrarūšė sociumo dalis. Labai labai jau retas iki ten kokio, pvz., banko vidurinės grandies vadybininko prasimuša, ką jau kalbėti apie dar daugiau. Tokiu būdu atsiranda atskiros žemiausios socialinės padėties socialinės grupės, kurios gyvena savo tam tikruose getuose. Kuriuose „baltųjų“ įstatymai nelabai ir galioja. Ir, tiesą sakant, patys jie tiems „baltiesiems“ meile netrykšta, greičiau jau kaip tik atvirkščiai. Mielai prievartauja jų moteris. Na ir visa kita, nusikalstamumo kreivė auga.

Visų problemų čia ir nesuminėsi, tačiau kaip pagrindinę egzistencinę išskirčiau daugiau nei realią grėsmę tautinei valstybei. Natūraliu būdu. Vietinių (ar tai autochtoninių – pagrindinės tos šalies tautos) gyventojų skaičiui mažėjant, o imigrantų skaičiui vis augant. Tuo labiau, kad imigrantai (tenka juos pagirti) pagimdo ir daugiau vaikų. Santykiai keičiasi taip, kad kai kurie Anglijos miestai jau tapo baltųjų mažumos miestai. Galiausiai kiekvienoje šalyje liks pačių įvairiausių tautų maišalynė, kiekviena skirtingai susiintegravusi, skirtingai susidėsčiusi ir... reikia nepamiršti, kad kai kurios tautos, gentys ir pan. būna dar ir priešiškos viena kitai. Tai ir čia kyla problemų. Atsiranda kažkokia tai nauja nebe-tauta – kurios jokia kalba, praeitis, kultūra ir beveik niekas nebesieja. Žmonių solidarumo jausmas, užtikrinantis nerašytą, užtai pačią svarbiausią tvarką visuomenėje, išgaruoja. Su visomis to pasekmėmis. Ir visas tas „š“ vadinamas multikultūralizmu arba įvairovės politika.

Jau geriau nereikia. Tam kad kurį laiką (pabrėšiu, kad neilgam) išlaikyti didesnes pensijas pensininkams, paaukoti visą tautą, ir tuo pačiu – dargi šalį.

Beje, tų ekonominių problemų nusimato ir daugiau

Nuolatinis atlyginimų didėjimas, tačiau ir nuolatinis kainų augimas, nekilnojamojo turto vertės kritimas ir t.t. Gausybė ten įvairiausių ekonominių problemų.

Taigi, parodžiau jau kelis kelius kaip per tai išnykti tautai, o gal ir valstybei. Pirmas – tiesiog mirštam, mirštam pakol išmirštam ir telieka keli paskutiniai gimę lietuviai vaikai, kurie jau, žinoma, jokios lietuvybės nebeišlaikys. Antrasis – dar greitesnis – išmirinėdami maišomės su kitomis tautomis ir pradedame gyventi nebe savo valstybėje, bet kažkokioje multi-kulti, o jei tiksliau – vienoje iš globalių pseudo-valstybių be tautų. Na, nuo lyčių naikinimo jau pagaliau perėjau prie sunaikinimo tautų ir valstybių.

Tačiau yra ir dar viena susinaikinimo galimybė. Konkurencijoje su kitomis šalimis. Geopolitinė.

Geopolitika pasakoja apie šalių galias ir (ne)norus plėstis ir/arba kiek galima laikytis taikos, bet labai šios temos nevystysiu. Neabejotinai viena iš svarbiausių šalies geopolitinę galią nulemiančių veiksnių yra ir gyventojų skaičius bei ekonomikos dydis, kitą – demografinė bei ekonominės veiklos struktūra (yra ir daugiau). Reikalas tas, kad dėl minėtų priežasčių, šalies visuomenei senstant ir gimstamumui mažėjant, neišvengiamai traukiasi ir tos šalies ekonomika. Kitaip sakant – geopolitinė šalies galia silpnėja dvigubai. Tokiu būdu, šalys, kurioms pasiseks kuo sėkmingiau išspręsti savo demografines problemas, savo geopolitine galia iškils virš šalių, kurios to nepasieks. O tai reiškia vadinamą geopolitinės galios disbalanso arba nestabilumo atsiradimą įvairiuose pasaulio taškuose. Tokiose situacijose pasaulio istorijoje dažniausiai ir kyla karai. Gi kare nukariauta šalis, kaip tokia irgi gali būti sunaikinta.

Taigi, kaip matome, problemų yra labai daug, jos labai rimtos ir palies visus. Jau paliečia. Ir čia jau nebeišeina sakyti „ai, nu ir ką, dar čia kada kas bus, dar gal kažkaip prasisuksiu“ ir atidėti visus tuos reikalus „geresniems laikams“. Kaip kad jie yra dabar pas mus atidėliojami. Nes užsiimame visokiais LGBT bei Seimo tualetų klausimais ir pan. Ne. Lietuva yra viena iš sparčiausiai nykstančių šalių Europoje, o ir pasaulyje. Kai kurie statistikai sako, kad mums liko 18 metų (ne iki visiško išnykimo, bet iki to, kai jo jau nebus galima sustabdyti). Ne kažką. Be to, tai reiškia, kad visos minėtos didžiosios nykimo problemos mus užgrius ir dar gerokai anksčiau. Tokiu būdu santykinai tai ne pirmo prioriteto klausimas gali būti tik mūsų visai vyriausiems, žinoma, tik jeigu jiems nei kiek nerūpi ne tik mūsų tautos, valstybės, bet ir vaikų bei anūkų ateitis.

Taigi, koks būtų įmanomas tas geriausias demografinių problemų sprendimo būdas, jei minėtieji nepasirodė labai tinkami? Ir prie ko čia moterys?

O moterys yra susijusios su gimdymu. O per gimdymą ir atsiranda tie vaikai, kurie ir išspręstų mūsų demografines problemas. Yra šalių, kurios nuėjo tokiu šios problemos sprendimo keliu vietoj, kad paistytų niekus apie tai, kad pasaulis tuoj bus gyventojų perpildytas, kad kūdikiai, kaip ir karvės, per daug bezda ir leidžia CO2 pėdsaką, todėl per juos įvyks minėtoji pasaulio pabaiga perkaitus Žemei, ir kitaip „maltų šūdą“. Nenuėjo savo žmonių naikinimo (per IV dalyje minėtus abortus ir eutanazijas) keliu. Nenuėjo ir tautos bei valstybės naikinimo keliu per visokias nežabojamas imigracijas ir multikultūralizmus.

Tuomet pirmiausiai reikia atsakyti į klausimą – o kodėl tos moterys nebegimdo, t.y. gimdo žymiai mažiau? Štai čia ir yra ta „sermėginė“ problema dėl moterų, bet ji reiškia, kad kažkokių problemų yra ir moterims. Kaip jau nuo šio rašinių ciklo pradžios minėjau. Didžioji problema, kurią norėčiau panagrinėti. Kaip pamatysite, toli gražu ta problema (greičiau – ne viena, o kelios) susijusi ne vien su feministėmis, LGBT ar trans judėjimu.

Ir vis vien linkiu ją mums išspręsti.

Matau, kad turbūt visgi aplenksiu Radžvilą straipsnių ilgiu ir dalių kiekiu ir paskelbsiu dar vieną įrašą ta tema.

Taigi, panagrinėsime kokios yra didžiosios visai Lietuvai egzistencinės problemos dėl moterų. Ir kaip jas derėtų spręsti.