Tomas SENŪTA: Moterų klausimu. VI dalis

VI dalis. PABAIGA – KĄ DARYTI?

Šį skyrių iliustravau karikatūra, vaizduojančia netikrą pasaulio pabaigą, nes apie keletą tokių rašiau kaip tik pereitame skyriuje. Lai tie seniai besmegeniai pavasariui atėjus ir sutirpsta, negaila. Ir jokia ne problema. Tiems, kurie ne besmegeniai, laikas būtų imtis tikrųjų problemų – mūsų bendros gerovės.

Tai ko gi gaila? Visų pirma – jaunimo

Vakarų pasaulyje kuo toliau, tuo labiau jiems sudėtinga įgyti nuosavą būstą. Atsirado ištisa klasė sėdmaišininkų-dviratininkų, gyvenančių pas savo mamas. Kiti – nuomuojasi. Dažnai verčiasi atsitiktiniais užsakymais arba „iš projektų“. Studijuoja neperspektyviose specialybėse, pagal kurias tik visokiose LGBT „projektų“ agentūrose ir dirbti, šios plečiasi, bet irgi turi ribas. O mes jiems gi dar bac – nekilnojamojo turto mokestį! Ką gi, ir dar mažiau šansų turėti ką nors savo. Kaip kad sakė mano jau minėtasis Klausas Švabas – nieko neturėsi ir būsi laimingas. Tai jie ir stengiasi, visaip linksminasi. Linksma, turbūt, ir visokius tokius mokesčius bei pan. „priemones“ įvedinėjančiai Šimonytei. Nes daug galvoti nereikia. Vykdo, tiesiog, to Švabo Pasaulio Ekonomikos Forumo nurodytą kryptį – atsisakyti transporto priemonių nuosavybės bei nekilnojamojo turto nuosavybės. Pagal juos – tam, kad apsaugoti besmegenius, t.y. Žemę nuo ištirpimo. Šiais laikais madingi „tvarumai“ ir visa kita, tiesa, jei tai kam atrodo nepaprastai modernu ir šiuolaikiška, tai aš panašių ir nei kiek neblogesnių burtažodžių atsimenu iš sovietinio laikotarpio. Tuomet nei komunizmo, nei „darbo žmonių gerovės“ jie sukurti nepadėjo.

Ką daro jaunimas, kuris nemato ateity perspektyvų kažką užsidirbti bei savo turėti – nuo namų iki verslo? Tai, ką darė pirmieji proletarai – stojo į revoliucionierių gretas. Mūsų šiuolaikinis jaunimas lygiai taip pat renkasi visas tas feministines, LGBT, trans, žaliąsias ir pan. pseudo-revoliucijas. Tą įrodo ir tai, kad būtent jauniausios kartos šiais laikais visiškai nebebrangina tokių dalykų kaip žodžio laisvė, sąžinės laisvė ar net kokia ten tiesiai-šviesiai demokratija. O kam jiems? Visais moderniaisiais laikais tikrasis demokratijos ramstis buvo stipri vidurinioji klasė. Mat jie dėl savo turto ar noro jo įsigyti turi interesų, kuriuos gina per valstybę, gina ir valstybę. Tikrai ne varguoliai ir tikrai ne turtingieji. Pastariesiems yra paprasčiau vien tarpusavy susitarti ir įvairiais diktatūriniais (kad ir „švelniaisiais“) metodais tvarkytis savo reikaliukus. O pirmiems yra kaip tik per sudėtinga. Jie neturi tam laiko, nes daug jo reikia tam, kad „sudūrinėti savo galą su galu“.

Revoliucionieriumi būti gal visai ir linksma, bet mums dėl tokio jaunimo turėtų būti liūdna labai. Vaikų mes iš jų nelabai sulauksime. Jei jie nemato perspektyvų kažką tai turėt, tai kam jiems dar turėti šeimas? Ir dar rūpintis vaikais? Ar ne geriau gyventi šia diena palaikant neįpareigojančius laikinus, tame tarpe seksualinius, santykius su kuo nors, jei taip pasisekė ir „nesukti sau galvos“. Tuo pačiu galima galvoti ir didžiuotis, kad labai prisidedi prie naujosios, Holivudo žvaigždžių ypač platinamos mados „saugoti planetą“ – nuo mano V skyriuje minėto feikinio gyventojų pertekliaus, kuris, atseit, sukelia žalą gamtai per naujai gimusių žmonių paliekamą CO2 pėdsaką. Štai jau jums ir atsiranda ir įtvirtinta partnerystė, toje pačioje Lietuvoje. Dauguma atvejų ji visai ne vienalytė, o „normali“, tik kad iš tokio „normalumo“ gaunasi lygiai tokios pačios nenormalios pasekmės.

Apie tai, kas gaunasi, kai masiškai paplinta vienalytės partnerystės ir santuokos, o jų „tėveliai“ ar tai „mameliai“ ar dar kažkaip kitokie užsimano vaikučių – labai panašiai kaip kiti užsimano šunų ar katinų ar egzotiškesnių gyvūnų, dabar kaip tik stengiamės išversti į lietuvių kalbą didelės JAV organizacijos svetainę thembeforeus.com. Ten rasite daugybės vaikų, išaugusių tokiose šeimose, istorijų – ir kodėl tai yra blogai.

Pats blogiausias tokių partnerysčių ir santuokų rezultatas – tai, kad pakeičiama pati santuokos samprata

Tačiau yra ir dar blogesnis, pats blogiausias tokių partnerysčių ir santuokų rezultatas – tai, kad pakeičiama pati santuokos samprata. Pas mus ji jau ir taip labai prasta pagal Šeimos įstatymą. Apie kažkokius emocinius ir materialinius ryšius. Šiuo supratimu mano tikroji šeima turėtų būti Lietuvos TS-LKD partija – emociškai aš jų nekenčiu, o finansiškai jie mane gerokai gręžia per savo visokias nesąmones ir kvailus mokesčius, taigi – tie ryšiai yra labai stiprūs. Bet kol kas pas mus – dar dar, bent jau Konstitucijoje nustatyta šeima tarp vyro ir moters bei nurodyta vaikų rolė šeimoje. Užtai pridėjus Laisvės partijos siūlomą vienalyčių partnerysčių įstatymą...

Suklestėtų LGBT siūloma „love is love“ (meilė yra meilė) koncepcija. Atseit – bet kokia meilė yra meilė, o meilė yra šventa ir t.t. Absurdas. Visiškai ne. Hipių dainos, kaip aš vadinu. Jie kalba apie cheminių medžiagų reakcijų smegenyse įtakojamą ilgalaikę susižavėjimo kitu asmenimi būseną. Taip, nuo seniausių laikų ji yra aukštinama, apdainuojama ir romantizuojama. Gražu ir man. Tačiau to – nepakanka. Santuokai reikia tikrosios meilės – rūpinimosi vienas kitu ir ištikimybės. Net tuomet, kai tos „meilės seilės“ ima ir išgaruoja. Užtai santuokos priesaikoje, kuri duodama bažnyčioje, nėra nei vieno žodžio „meilė“. Yra tik įsipareigojimas būti ištikimam (taip pat ir seksualiai!) vienas kitam ir rūpintis vienas kitu iki „mirtis mus išskirs“. Bei būtinai – savo vaikais, visaip. Tai ir yra tikroji meilė.

Žinoma, vaikų atsiranda ir iš „meilės“ pačios „paprasčiausios“ bei prabos prasčiausios, tačiau tik tikra meile grįstos šeimos, kur vaikas auga su biologiniu tėvu ir mama, gali išauginti laimingus, sėkmingus, dorus, sveikus ir t.t. vaikus – tikrus patriotus, piliečius, būsimus vyrus ir tėčius, žmonas ir mamas, valstybės tarnautojus ir darbininkus, verslininkus, elitus ir t.t. ir pan. Žinoma, nenoriu absoliutizuoti, visaip būna atskirais atvejais, visais laikais daliai vaikų tekdavo augti ir pas kokius nors globėjus ar nepilnose šeimose, tačiau bendroji tendencija yra tokia. Ir jokiais būdais nenoriu, kad jūs pagalvotumėte, kad aš manau, jog tai dėl to, kad tokiose šeimose, netgi tų pačių homoseksualų šeimose, vaikai yra nemylimi. Mylimi, lygiai taip pat dažniausiai, tiek, kad yra lygiai tie patys svarbūs biologiniai – gamtos vaikų sąryšio su savo tėvais dalykai, jie gaunasi iškreipti, tai smarkiai tuos vaikus, labai dažnai, paįtakoja.

Kuo daugiau netikrų bei išsiskyrusių ar vienišų šeimų – tuo daugiau vaikų išauga skurdžiais ar nusikaltėliais

Kuo daugiau netikrų (ne biologinių tėvų) bei išsiskyrusių ar vienišų niekuomet netekėjusių mamų šeimų, netgi kuo daugiau vaikų auga ne santuokoje, o, pvz., partnerystėje – tuo daugiau jų išauga skurdžiais, nusikaltėliais, nesugeba pasiekti gerų mokymosi rezultatų, serga depresijomis ir žudosi. Smarkiai daugiau. Šiandien apie tai net pats skaičiau paskaitą tokiems mokinukams ir mokytojams su skaidrėmis ir duomenimis iš JAV (nes iš Lietuvos kad kas normaliai tokio pobūdžio sociologinių analizių apie mus padarytų, aš nežinau).

Va tau ir „meilė“, kuri yra meilė. Lietuvoje, ačiū Dievui, yra vis dar neblogai dėl santuokų skaičiaus – vis dar pirmaujame Europos Sąjungoje. Tačiau lygiai taip pat pirmaujame ir skyrybų skaičiumi – išsiskiria trečdalis. Kodėl? Ar ne iš tos pačios „meilės“? Geriausią atsakymą girdėjau kažkurioje iš tų rūtų-astų gyvenimo būdo laidų per TV. Vienas vyriškis apie skyrybas su ilgamete žmona, nes rado naują, rėžė: „jaunystėje važinėjau su Žiguli, vėliau persėdau į Mersedesą, tai ir čia tas pats“. Na ir kokia ta meilė, jei apsiriboja mūsų poreikiais – kol dar labai patinka, tai gerai, nusibosta – pasikeiti „naujesniu ir įdomesniu modeliu“?

Pasirodo, moterys ir toliau vis dar nori ištekėti ir turėti vaikų

Tačiau yra ir kitų reikalų. Lietuvoje nemačiau, tačiau kitur domimasi moterų norais, kas dėl vaikų ir santuokos. Pasirodo, moterys ir toliau daugumoje vis dar nori ištekėti ir turėti vaikų, dargi ne vieną, na domėjausi apklausomis keliose šalyse, dabar neišvardinsiu. Tačiau jų norai nuo rezultatų smarkiai skiriasi. Kokios priežastys?

Kai kurios tiesiog nesugeba susirasti sau tinkamo partnerio ir todėl neapsiveda. Na, ta pati problema ir vyrams, vienišų žmonių problema Vakaruose – viena iš didžiausių. Jei konkrečiai, tai konkrečiai dėl to kaltas feminizmas.

Taip taip, jis pats! Vienas reikalas, apie kurį rašiau ankstesniuose skyriuose keliskart – moterys skundžiasi sumoteriškėjusiais vyrais, kad aplink – vieni gėjai arba „nesuprasi kas“ ir t.t. Bet ir vyrams su tomis lesbietėmis ir radikaliomis feministėmis – „stipruolėmis“ sekasi ne kažką. Tačiau yra ir kitų reikalų.

Kuriems išspręsti, turbūt reikėtų jau ir... maskulinizmo! Yra atsiradus jau ir tokia ideologija, ji yra apie vyrų teisių gynimą nuo moterų, kur neatsiras. Buvau, beje, kažkada tokioje grupėje, vieni lgbt‘šnikai... Juokauju, žinoma jį „propaguodamas“, ir toliau laikau tuos susiskirstymus pagal moterų ir vyrų teises bei kovą tarp jų juokingais, kvailais ir žalingais. Pirmą, ką panaikinčiau ir uždrausčiau Lietuvoje – Lygių galimybių kontrolės tarnybą.

Net ir dėl to, kad šūdą mala kišenių dydžius matuodama, ir nesugeba rasti kur darosi tie tikrieji lyčių skirtumai. Ir nesugebės, o jei sugebės – nepraneš. Ne tokios ideologijos jie yra žmonės. Pas juos nelygybė galima tik moterims bei LGBT „mažumoms“.

Pasirodo mitas, kad vyrų atlyginimai yra vidutiniškai didesni nei moterų

Ir čia grįšiu prie nebeatsimenu prie kurioje šio rašinio dalyje minėto atlyginimo skirtumo tarp vyrų ir moterų atlyginimų. Pasirodo, kad tai, jog vyrų atlyginimai yra vidutiniškai didesni nei moterų – mitas. Yra kaip tik atvirkščiai!

Šiuo požiūriu jų kvotavimas į geriau apmokamas darbo vietas, pvz., valdybas, vadybas ir pan., tikrai prisidėjo. Nežinau kiek prie jų motyvacijos, bet prie vaikinų demotyvacijos – tikrai. Vis mažiau vaikinų renkasi aukštąjį įsilavinimą, kur būtų galima patekti į štai tokias vietas. Auga gal jau nebe pirma karta „Seksas ir miestas“ serialo veikėjų tipo „korporacinių“ moterų, kurios labai pakankamai „laisvos“, energingos, daug dirbančios ir dar daugiau uždirbančios, nes visokiose tokiose korporacijose „lyčių lygių galimybių kontrolė“ – itin griežta (kitaip – skandalas ir galas), todėl jos pirmiau ir prastūminėjamos į aukštesnius postus, na ir šiaip lengviau susidera dėl aukštesnių atlyginimų. Tik jos nebemato aplink tokių pačių joms santuokai tinkamo amžiaus vyrų.

Todėl tiek aukštojo išsilavinimo pasiekusiųjų, tiek didžiausius atlyginimus gavusių vyrų ir moterų skaičiaus laike kreivės dabar rodo dideles „žirkles“. Nepamenu dabar nuo kurių metų, turėtų skaidrių nesusiieškojau. „Žirklių“ viršuje dabar yra moterys, apačioje – vyrai.

Ir, gali tos moterys vaidinti pačias šiuolaikiškiausias, progresyviausias, feministiškiausias ir kokias tik nori, tačiau net ir šioje sociologijoje paprasčiausiai „šaukia gamta“. Moterys už žemesnio išsilavinimo, karjeros laipto ir atlyginimo vyrų tekėti nenori! Su visa pagarba jų feminizmui. Na, vyrai, gal kad visuomet buvo kiaulės, bet irgi ieško, hmmm... kaip jie patys sako – „ne po padu“. Paprastesnių už save, jei taip sakant. Ir vieni kitų neranda. Ši problema ryški net Afrikoje. Taip, pasakojo vienas olandų misionierius man, rado tokią problemą nuvažiavęs, pasitikrino, kad taip yra, pakalbėjęs su vietiniais, sužinojo, kad daug kas ten darbinama iš užsienio pinigų, todėl atrankos kriterijai itin griežti – moterys aukštyn, vyrai – į apačią.

Vėlgi, negaliu absoliutinti. Būna visokių šeimų, pvz., mano. Žmona kone visais laikais uždirbdavo daugiau. Ir nieko, dėl to sugyvenam. Dažniausiai.

Ar tik nereikės po to įvedinėti privalomų kvotų vyrams?

Bet bendrai, tendencijos yra tokios ir tas moterų „kvotavimas“ ištaisyti jų nepadeda. Ar tik nereikės po to įvedinėti privalomų kvotų vyrams? Kaip sakiau, maskulinizmo aš irgi nemėgstu. Nepalaikyčiau tokios idėjos, o palaikyčiau idėją visokius kvotavimus pagal lytis, odos spalvas, lytinius pomėgius ir pan. galutinai uždrausti. Tuomet ir susireguliuotų viskas geriausiu – natūraliu būdu.

Verčiau jau imtis padėti šeimoms turėti daugiau vaikų per šeimos politiką. Nors kai kas, pvz., mūsų tokia filosofė Nida Vasiliauskaitė, mano, kad politikos pagrindu imti tradicinės šeimos palaikymą, yra visiškai klaidinga, tame nėra jokios vertės ir prasmės, tačiau jie labai klysta. Nes laikosi atgyvenusių liberalių pažiūrų.

Kaip minėjau, gimstamumo mažėjimas pasaulyje yra susijęs ne vien su visokiomis atgyvenusiomis ideologijomis, LGBT ir pan, bet ir su kitokiais – visiškai objektyviais dalykais. Nuo tų laikų, kai moterys gimdydavo po 10-12 vaikų, iki dabar visame pasaulyje įvyko milžiniški ekonominiai-socialiniai pokyčiai. Jie irgi atsiliepė gimdomų vaikų skaičiui.

Visų pirma, įvyko ta medicininė pažanga, kuri man labiausiai patinka. Kūdikių bei vaikų mirtingumas radikaliai sumažėjo – link nulio. O šiaip jau seniau iš tų pagimdytų 10-12 vaikų pilnametystės sulaukdavo ar šiaip kiek nors ilgiau išgyvendavo kokie vidutiniškai 4. Vidutiniškai 3-4 vaikų moteriai ir mums šiais laikais per akis pakaktų, daugiau nei nereikia.

Tačiau, kaip minėjau, tiek jau seniai ir labai toli gražu nebėra. Nagrinėkim to priežastis toliau.

Anksčiau pajamų šaltiniu šeimai buvę vaikai, tapo išlaidų šaltiniu

Iki kokio XX a. (plius minus kaip kur) vaikai šeimai visų pirma buvo pajamų šaltinis. Darbo rankos prie žemės ūkio. O ir į fabriką padirbėti buvo galima jau nuo kokių šešių metų išleisti. Visa tai dabar jau uždrausta įstatymais Vakaruose. Tai ir gerai, pritariu.

Kuo toliau, tuo labiau vaikai tapo išlaidų šaltiniu. Pramonė vystėsi ir reikėjo vis geresnės kvalifikacijos darbuotojų. Todėl vaikus reikėjo išleisti į mokslus, norint kad jie gautų darbo. Mokslas irgi tapo privalomu, tai irgi gerai. Tačiau ir tie mokslai kainavo. O jei vėliau ir tapo apmokami valstybės, vaiką kur kas ilgiau tekdavo išlaikyti kaip „veltėdį“. O kapitalizmas vystėsi toliau. Tapo vadybininkų kapitalizmu. Kur reikėjo ir dar kvalifikuotesnių, dar daugiau žinių, protinių sugebėjimų reikalaujančių darbuotojų. Poreikis aukštajam mokslui taip išaugo, kad kaip matome, būna anekdotų, kai aukštojo pareikalauja vos ir ne iš valytojų. O aukštasis pilnai valstybės apmokamas nei pas mus, nei dar kažkur labai daugiau Vakarų valstybėse nėra. Ką, gi, patiriamų išlaidų laikotarpis dar didėja, didėja ir išlaidos – jų reikia aukštajam mokslui, kitaip vaiko laukia prastesnė ateitis.

Išstudijuoti kiek ir kaip mums tai svarbu dar, tikiuosi, kažkam teks, o štai tokioje Pietų Korėjoje be ne šiaip kokio, o prestižinio aukštojo mokslo – niekaip. Potencialios motinos, paskaičiavusios, kad to neišgalės, nė „pradėti“ gimdyti nesiryžta. Pasekmė – ten gimstamumas pasaulyje yra pats blogiausias, vaiką gimdo tik (beveik) kas antra. Tiek Pietų Korėjoje, tik Japonijoje vyriausybės jau ėmėsi priemonių, kad palengvinti aukštojo mokslo prieinamumą.

Taigi, ten sunku pasiekti aukštojo mokslo visiems vaikams, o čia man – kažkokių rimtesnių šeimų problemų analizių apie Lietuvą. Užsiciklinome teikdami tas pačias apklausas apie tai, ką mano Lietuvos gyventojai apie vienalytes partnerystes. Aišku ką mano, blogai mano. Juk mes – konservatyviausia Europos Sąjungos šalis ir ketvirta nuo galo visoje Europoje (išskyrus Rusiją ir Baltarusiją), tą galima pasižiūrėti ir užsieniniuose Pew Research tyrimuose. Neatėmė dar Dievas mūsų tautai proto.

Viena iš svarbiausių problemų – vėlyvas pirmojo gimdymo laikas moterims.

Tokių duomenų ir mūsų statistikoje yra, su šia problema nedaug atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio. Problema irgi kritinė. Ir vėl viskas dėl tos nelemtos gamtos – ji moterims davė tik tam tikrą vaisingumo laikotarpį, gimdančios šimtametės labiau pasitaiko tik Biblijoje. Tačiau šiais laikais dėl visų tų socialinių-ekonominių priežasčių pasikeitė žmonių gyvenimo tėkmė. Dar neseniai sėkmingi žmonės baigdavo aukštąjį mokslą, tada vesdavo, tada ieškodavosi būsto ir darbo ir gimdydavo vaikus. Dabar po aukštojo moterys vis ilgiau skiria laiko karjerai – kol pasijaus pakankamai finansiškai stipri. Finansiškai stipri ji jau pasijaučia tuomet, kuomet dar nesenais laikais tokia būdavo laikoma senmerge.

Na, būna ir susiranda vyrą. Galima būtų ir pastoti. Ir tik, ups, nevaisingumo problemos! Ginekologai sako, kad tai būdinga vyresnio amžiaus moterims, arba, vėl pasakysiu statistiškai – tokia tendencija. O kitos, visgi, pagimdo. Tik jos svajojo apie kokius tris vaikus, besigavo vienas. Žinoma, džiaugiasi ir tuo vienu, tačiau Lietuvai – bloga naujiena.

Mano mylimiausias feminisčių judėjimas – „feminisčių už teises į moteriškumą“!

Pagaliau tos ir aukštesnių pajamų, ir išsilavinusios, ir šiuolaikiškos, bet vis dėl to moterys ypač tokiose liberaliausiomis skaitytose šalyse kaip JAV ir Didžioji Britanija pareiškė – gana! Užkniso sėdėti darbe ir daryti karjerą, mes norime būti moterys ir auginti vaikus! Nes vaikų auginimas ir yra pats svarbiausias, vertingiausias ir reikalingiausias darbas visuomenėje, nusipelno būti daugiau nei prestižinis!

Visu šimtu procentų aš esu su jumis, naujosios šaunuolės moterys! Galite ir mane užskaityti jūsų rūšies feministu! Ech, o kur jūs tokios Lietuvoje?! Mačiau daug Lietuvos Šeimų Sąjūdyje, mačiau Krikščionių Sąjungoje, dar kai kur. O valdžioje, kur moterų kaip tik dabar daug yra? Nelabai...

Žodžiu, kitur tai nebe tik kalbama, bet ir daroma. Ypač Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, pan. Tyrinėjamos tų moterų nuotaikos. Vienos visai nenori dirbti (kol užaugins iki 3 m. vaikus, pvz.), kitos norėtų padirbėti daugiau. Taikomos tam skirtingos visokių darbinimų ir darbų schemos, išeitinės, dekretinės išmokos ir t.t. ir pan. Būdu yra ir galimybių.

Ir dar daroma bei tyrinėjama tiek daug kas, kad sunku čia būtų ir suminėti, o dar labiau – aprašyti. Tai kad ir prasmės nelabai yra, nes pas mus tiesiog to daroma nėra.

Vengrijos šeimos politikoje į šeimą žiūrima kaip į verslo vienetą

Vengrijos šeimos politikoje į šeimą išvis žiūrima kaip į verslo vienetą. Jie paramų šeimoms (kas tikrai neapsiriboja vien branduoline šeima – vyru, žmona ir vaikais) nelaiko kažkokia socialine politika ir išmokomis, o laiko ekonomine politika ir investicijomis į Vengrijos verslą. Nes taip ir yra.

Ir gimstamumo rodikliai Vengrijoje bei Lenkijoje auga. Sunkiai, užtai pastoviai.

Kitaip ir negali būti, kaip sakoma – greitai tik katės veisiasi.

Šia džiugia nata už gana artimus kaimynus artėsiu prie pabaigos.

Pats gi, kaip skelbiau, neseniai patapau politiku, todėl nebeišeina slėptis nuo atsakomybės ir teks, turbūt, ir savo projektus dėl tų šeimų politikų parengt. O gal jau ir turiu parengęs. Vis vien dar dabar neskelbsiu.

Na, bet kryptis aiški – į jaunas šeimas ir į viduriniąją klasę apskritai.

Į ką ne kryptis? Į mūsų vietinius ir iš svetur oligopolininkus. Jau pabuvo į juos kryptis ir taip kokius pastaruosius 30 metų. Gal kam ir pasirodysiu kaip užkietėjęs komunistas, bet tomis „laisvosios rinkos“ pasakomis aš netikiu – ji seniai iškrypusi, todėl teks perreguliuot.

Tiesa, subtiliai - kur reikalai liečia daug Lietuvos darbuotojų, taip paprastai jie nesidaro. Na, bet niekas toje politikoje nepasidaro paprastai.

Kas aišku ir labai paprasta, kaip gal supratote iš viso šio ilgo rašinio, jei nuo pradžių skaitėte – su visais „trečiabangininkių“ feminizmais, LGBT, visokiais dar gender, „žaliaisiais kursais“ ir pan. reikia „raukti“, ir negrįžtamai. Žinoma, pakils tuomet didžiulis žiniasklaidos, fondososininkų ir daugumos dabartinių politikų triukšmas, pasmerks mus visokios tarptautinės organizacijos, įskaitant ir mieląją ES, notas rašys įvairių šalių ambasadoriai ir pan. Na ir kas? Lai išsirėkia. Ta Europos Sąjunga jau nėra tokia labai stipri ir tvirta (komunizmas, visgi, daro savo), o Bidenas – amžinas...

Nesu aš jau toks užkietėjęs konservatorius, juk net ir anarchistu buvau, todėl nemanau, kad reikia visaip neleisti žmonėms gyventi taip, kaip jie nori, jei tik netrukdo kitiems. Tegu, kitaip geriau nebus. Tiek, kad kiekvienoje valstybėje ir visuomenėje bei santvarkoje visuomet vieni dalykai yra skatinami, o kiti – ribojami. Visokiomis priemonėmis. Vienokie dalykai tai bus absoliučiai liberalioje valstybėje, kitokie – absoliučioje diktatūroje, tarp jų – gausybė įvairių variantų, bet jie bus, nes taip veikia – pagal mūsų valią ar tiesiog „taip susiklosčius“. Gal jums jau, kaip ir man, nebeatrodo ir paradoksas, kad buvusi liberalioji santvarka ir valstybė dabar tapo kone pačios blogiausios diktatūros santvarka ir tironija.

Turėsime pasirinkti, ko mes norime

Taigi, galiausiai mums telieka pasirinkti ko mes norime.

Sunku, žinoma, bus labai visa tai ir niekada tobulai nesigaus. Tik rašyti apie tai lengva. Tačiau, visos kitos išeitys – daug kartų blogesnės.

Dar, aišku, tai ne viskas. Tai niekaip nepasidarys, kol nepanaikinsim giluminės valstybės valdžios, nes prie šios niekas nepasidarys iš principo, prie jokių gerų norų. Na, Lietuvos Šeimų Sąjūdis apie tai parašė dar 2022 m. gruodžio 8 d. deklaracijoje „Lietuva pirmiausia“.

Taigi, reikia atsiminti, kad niekas neįvyksta iš karto, viskas gali būti įgyvendinta tik etapais. O dabar svarbiausias ir artimiausias – trys rinkimai šiemet. Didžiausia atsakomybė vėl – mums, didžiausia kaltė – neateisiantiems balsuoti. Per tą jų kaltę galime ir vėl išsirinkti esančius dabar valdžioje arba socialdemokratus, labai rimtai prognozuoju. Tuomet nieko kitaip tikrai nebus. Nebus ir viskas taip pat. Tikrai ne, bus dar blogiau. Jei sekėte mano šiuos įrašus, tai juose norėjau pasakyti, kad pažanga būna ne tik su gėriu, blogis irgi turi savo neišvengiamą „pažangą“. Nėra ko laukti kol bus pramuštas paskutinis dugnas todėl, kad paskutinis dugnas visuomet yra mirtis.

Mums čia vietoje, pastebėjau, labai jau masiškai įteigta, kad Lietuva yra kažkokia paskutinė pasaulio skylė. Tikrai ne! Mūsų visuomenė dar turi daugybę kartų daugiau sveikos gyvenimiškos nuovokos nei jos liko daugumoje „senųjų“ Vakarų demokratijos valstybių (jie mums patys pavydi, šitą žinau). Ir tai yra milžiniškas privalumas. Tiktai politinės nuovokos (sąmoningumo) net iki šiuolaikinių Vakarų visuomenių lygio mums dar labai trūksta. Ir tai yra milžiniškas trūkumas. Šitai yra būtina ištaisyti.

Žodžiu, mylėkime ir mylėkimės (tik ne palaidai!), dirbkime ir kurkime – kartu ir paskirai, svarbu – bendradarbiaudami

Ginčykimės, bet tam, kad sutartumėme, o ne tam, kad pasirodyti kuris „kietesnis“. Su anti-krikščioniškos religijos – genderizmo ir pan. stabmeldiškų religijų (kad ir landsbergizmo) atstovais geriau išvis nesiginčykim. Tegul meilė, taika ir laisvė (visos be kabučių) visuomet bus mūsų širdyse. Tuomet jokie karai, sumaištys, net belangės ar neapykantos strėlės mūsų nenugalės, o Dievas mums padės. Jis atleidžia mūsų kaltes ir paklydimus, tenori iš mūsų atsakomybės už savo gyvenimą. Gi tikro žmogaus gyvenimas niekuomet neapsiriboja ties juo pačiu vienu.

Turbūt tiek.

Moterų klausimu III dalį rasite čia.

Moterų klausimu II dalį rasite čia.

Moterų klausimu I dalį rasite čia.