- Politika ir cirkas
- Tai kodėl tokios vienpusiškos mūsų tos rinkiminės kampanijos?
- Klipų nepakanka, kad žmonės rimtai žiūrėtų į rinkimus
- Atsakymas peršte peršasi savaime. Rinkimai turi vykti ne mėnesį, o visus keturis metus tarp balsavimų!
- Bet ar taip pas mus yra? Ne, nėra
Politika ir cirkas
Pereitoje dalyje pasakojau kaip mūsų rinkėjai “bėga” rinkimų metu nuo įvairiausių agituotojų, bandančių prieiti prie jų su savo agitacine medžiaga gyvai ar per pašto dėžutes, ar pan. Visai taip, kaip stengiasi išsisukti nuo kokių nors įkyrių prekiautojų greitpuodžiais, maisto papildais ar dar kokiais, kuriems palieka užrašus „reklamos nesiūlyti“.
O juk išties. Į visas tas politines agitacijas labai dažnai žiūrima kaip į tiesiog prekių reklamas. Teisingai žiūrima.
Kodėl? Na, mūsų rinkiminės kampanijos ir primena tiesiog reklamines kažkokių verslo produktų pardavimo reklamas. Kur vieni reklamuoja, pvz., savo skalbimo miltelius, kiti – savo. Vieni taiko vienokius reklaminius šūkius, vaizdinius ir asociacijas, kiti – kitokius, bet iš esmės juk yra tik pardavinėjami milteliai.
Jei daug nefilosofuojant, asmeniniai politiniai sprendimai balsuojant neturėtų būti panašūs į skalbimo miltelių pasirinkimą – kurie geriau patinka. Tai kur kas sudėtingesni sprendimai, pratęsiant alegoriją – apie tai ar toliau gyvenime yra svarbiau tik apsiskalbti, o gal laikas nusipirkti baldus, o gal geriau ne – pasikeisti automobilį, o gal geriau šiuo metu investuoti į mokymąsi ir susirasti geresnį darbą. Kaipo pvz.
Tai kodėl tokios vienpusiškos mūsų tos rinkiminės kampanijos?
O ką tu gali priagituoti žmogui per vieną mėnesį, kai tuo pat metu lygiai taip pat visą politinį pasirodymą už keturis metus bando atlikti dar 14 tokių (čia šių rinkimų atveju, kituose būdavo ir dar daugiau)? Tai ir belieka vartojimo prekių reklaminės strategijos bei visokie viešųjų ryšių žaidimai – „pirk tą, gausi dar aną“, „tik įsigijęs šitą pasijusi tikrai laimingas“ ir t.t. ir pan. Vienus puola konservatoriai, kitus puola vatnikai. Apie vienus pavyko ištraukti vienokio kompromato, apie kitus – kitokio. Vienam pavyko labiau įgelti kitam per debatus, kitam – nelabai taip pavyko. Vienas stengiasi išsiskirti apranga, kitas – šeima, trečias apeliuoja į kokius nors profesinius pasiekimus ir t.t. ir pan. Visi pabrėžia, kad pensijos pas mus yra per mažos, atlyginimai irgi galėtų būti didesni, būtinai reikia gerinti švietimą ir medicinos apsaugą, remontuoti kelius, mažinti biurokratiją ir pan. Jie padarys nors kiti nepadarė. O jei ir patys nepadarė, tai dar nieko nereiškia – nuosekliai vykdo, nedaug iki to padarymo beliko, be to – jiems trukdė kiti.
Įvairūs didžiosios žiniasklaidos komentatoriai vis šaiposi, kad prižadėta neįmanomų dalykų. Be reikalo šaiposi kai kada. Pvz., apie Tautos ir Teisingumo Sąjungos programą pakomentavo, kad Konstitucinio Teismo panaikinimas nei nieko neduotų, nei neaišku kaip tai veiktų. Ir duotų, ir aišku. Netgi labai. Bet kada ir kaip visa tai išaiškinti?! Primenu – pasinaudoti jūsų dėmesiu teturime minutę, na gal kiek daugiau kai kuriais atvejais. Belieka lozungais. O štai tų lozungų ir programinių nuostatų tikrai esu pastebėjęs keisčiausių. Ir toli gražu ne visas tie patys komentatoriai juos yra pastebėję, aptarę ir taip pat pašaipiai įvertinę.
Ar visokie tokie dalykai tikrai ir yra politika? Nelabai. Užtai išties panašu į cirką, kur visokie klounai, akrobatai, dresiruotojai, fokusininkai ir pan. bando mus nustebinti įvairiais triukais. Bėda kad toli gražu ne visi tame yra profesionalūs, o kai kurie – net labai ne. Žodžiu, marketinguoja ne marketingistai. Bet ir su marketingistais šioje srityje yra daugybė bėdų – kai kurie nusimarketinguoja daug labiau už neprofesionaliausius nemarketingistus. Gi aš galiu pasidžiaugti, kad būtent šioje srityje Tautos ir Teisingumo sąrašas Nr. 1 šį kartą pasirodė geriausiai. Mūsų pačių originaliai įdainuotas klipas „Kelkis, Lietuva!“ tapo tikru sezono hitu. Neprofesionaliau nebūna. Užtai radau, kad labiausiai jis patinka jaunimui – iš pirmo žvilgsnio net ne tikslinei mūsų auditorijai. Jaunuoliai, pasirodo, laiko jį „prikolnu“, kitaip tariant – originaliu ir dargi labai vertina mus už drąsą būti savimi. Tai va, žinokitės.
Klipų nepakanka, kad žmonės rimtai žiūrėtų į rinkimus
Iš kitos pusės yra ir gaila, kad šiais laikais Lietuvoje politikoje belieka dominti štai tokiais klipais. Juk to tikrai nepakanka, kad žmonės rimtai žiūrėtų į rinkimus, domėtųsi jais ir eitų atsakingai balsuoti. Politika nusipelno, kad į ją būtų žiūrima rimtai, kad ji kuo labiausiai domintų ir su ja būtų elgiamasi atsakingai.
Pirmiausiai politikoje mes kartu apsprendžiame savąsias moralines – etines vertybes – kas mums yra gerai, o kas blogai. Nėra ką spręsti, pasakys nesigilinęs, bet tai netiesa. Klausimų daug. Kas svarbiau – lygybė ar laisvė, laisvė ar laimė, o gal patogumai? Kiek aš galiu būti nepriklausomas, o kiek suverenus? O mūsų valstybė? Ir t.t. ir pan. Sakysite – čia kažkokios filosofijos ir abstrakcijos, nieko konkretaus, kam tai mums, lai filosofai sau ir sprendžia? Išsyk pritarčiau, jei tai būtų tik abstrakcijos, blogai yra abstrakcijos, kiekvienoje kalboje turi būti aiškumas. Betgi tai nebebūna abstrakcijos, jei tai pervedi į konkrečias politikų įtakojimas gyvenimo aplinkybes.
Pvz. – štai neseniai kažkuri ten ministerija įvedė tvarką, kad kiekviena kaimo turizmo sodyba ir pan. kiekvienu atveju turės suvesti savo visų apsilankiusių svečių (kad ir vestuvėse) duomenis į elektroninę sistemą. Teisinasi, kad tai yra Europos Sąjungos reikalavimai. Nei neabejoju, kad tos Sąjungos atstovai mums paaiškintų kodėl tai reikalinga – didžiosios duomenų bazės, jos padeda analizuoti įvairius duomenis, atitinkamai priiminėti geresnius politinius sprendimus, atitinkamai panaudoti įvairiose operatyvinio reagavimo sistemose, kad užtikrinti didesnį mūsų pačių saugumą. Didesnis saugumas ir atitinkamai geresnis kažkokios veiklos srities reguliavimas mums yra kartu ir didesnis patogumas. O juk mums patinka didesni patogumai, ar ne? O gal labiau patinka didesnė laisvė? Gal mums svarbiau apsisaugoti nuo perteklinių valdžios galių (duomenys ir yra tokia galia) nei nuo šiaip nusikaltėlių? Štai tau ir moralinis – etinis klausimas. Labai panašus gali būti apie vis labiau priverstinį banko kortelių naudojimą, kuriame kortelė atstovauja didesnį patogumą, o grynieji – didesnę laisvę. Pavyzdžių galima pririnkti begalę, nes praktiškai visi tikrieji politiniai sprendimai yra su šiais klausimais susiję.
Toliau gi politikoje mes giname nei daugiau nei mažiau, o savo interesus. Politikui irgi yra ką veikti, kad visa tai, kas žmonėms numatyta mūsų Konstitucijoje būtų kuo labiau ir užtikrinta. Taigi, ar mane tenkina sąlygos ir galimybės pradėti savo verslą Lietuvoje? Toks galėtų kilti klausimas žmogui, turinčiam verslininkiškų interesų. O kitas tokių neturi, užtai jam gali kilti klausimas – ar mane tenkina darbo sąlygos ir atlyginimas, kurį galiu gauti dirbdamas pas tą pradedantį verslininką? Gali taip atsitikti, kad vieno netenkina būtent tai, kas kaip tik patenkintų kitą ir atvirkščiai. Gali kilti ir toks klausimas – o gal neverta dirbti pas pradedančius, reikia dirbti tik pas didžiuosius? O gal verta dirbti tik pas užsienio bendroves? Gali ir kilti toks klausimas ar nevertėtų mesti tų naujo verslo idėjų ir irgi eiti dirbti pas, pvz., užsienio bendroves. Ir t.t. Politikui čia išvis pilna klausimų ir galvosūkių. Juk gal reikia ir naujų verslininkų, ir gerų sąlygų jau dirbantiems? Ko labiau? Kaip tai suderinti? O gal geriausiai viską spręstų daugiau užsienio bendrovių? O gal kaip tik jų pernelyg nereikia? Ir t.t.
Klausimų begalės. Pvz., kaip moteriai suderinti palinkimą daryti karjerą ir savo motinišką pašaukimą? Ir kuris svarbiau? O gal abu vienodai svarbūs? Tuomet kaip? Beje, dažnai tokiuose klausimuose persipina ir įvairios moralinės – etinės nuostatos. Bei ir dar kiti klausimai. Kai kurie – visai ne politiniai. Pvz. – kaip susirasti gerą vyrą šiais laikais? Politikui, deja, tenka atsižvelgti ir į šiuos nepolitinius klausimus, jei jis nori būti geru politiku.
Galų gale politika yra visai ne teoretizavimo (nors dirba ir daugybė teoretikų), bet praktinės veiklos laukas. Politikas turi įrodyti, kad turi pakankamai tinkamos reputacijos, taip pat valios, ryžto, supratimo ir kompetencijos, kad sugebėtų praktiškai įgyvendinti savo propaguojamus sprendimus. Tai net ir yra svarbiausia. Tai ir šiam parodymui turi būti skiriama pakankamai daug laiko politikos sferoje. Žinoma, ši dalis irgi yra neišvengiama rinkimų kampanijos dalis.
Taigi, dar kartą – kodėl per rinkimus nėra išties kalbama apie ir daroma pati politika, o pasitenkinama tik visokiais viešųjų ryšių bei reklaminiais žaidimėliais?
Atsakymas peršte peršasi savaime. Rinkimai turi vykti ne mėnesį, o visus keturis metus tarp balsavimų!
Laimėjusieji atstovavimą valdžioje, galimybę daryti politiką gauna praktiškai, taip pat ir darbais judėti į sekančius rinkimus. Tačiau vis vien turi būti ištisinis ir nuoseklus dialogas su rinkėjais – savo ir ne savo - kodėl ir kaip vieni ar kiti sprendimai yra daromi, kame čia yra tas užmanymas, kokios vertybės atstovaujamos, kokiems interesams teikiama prerogatyva, arba, paprasčiau pasakius – turi būti pagrindžiama savoji politinė kryptis. O ne atsainiai paaiškinama, kad, maždaug, jūs, durniai, nesikiškite, išsirinkote ir turėkite, galėsite po keturių metų perrinkti. Nebent, žinoma, nelabai yra ką ir aiškinti, nes jokios politinės krypties ir nėra, tėra asmeniniai interesai, kurie, šiaip jau, netgi yra nusikalstami, todėl, kad bereikalingai „uodegos nelįstų“, geriau apie visus tuos interesus ir vertybes patylėti arba atvirai pamalti š. Ar ne tai ryškiai matėme pastaruosius keturis metus?
Gi visos opozicinės jėgos, nesvarbu ar jos taip pat dalyvauja valdžios institucijose, ar yra vadinamos neparlamentinės, „sisteminės“ ar „antisisteminės“, partijos ar kitokie su politika turintys reikalų judėjimai, organizacijos pan. turi aiškinti savąją politinę kryptį – pagal savo vertybes ir atstovaujamus interesus bei turimas kompetencijas. Tai reiškia, kad ištisai ginčytis su valdančiaisiais ir tarpusavyje, jei kažkur tos politinės kryptys nesutampa, siūlyti alternatyvius sprendimus ir t.t.
Bet ar taip pas mus yra? Ne, nėra
Šiuo atžvilgiu bent dėl savęs mano sąžinė yra rami. Nors per pastaruosius ketverius metus mažiau nei pusę laiko buvau kokioje nors politinėje partijoje, politinio darbo veikiau ir nuveikiau tikrai daug. Pririnkau didžiausią dalį Lietuvos Šeimų Sąjūdžio aktyvistų, kurie kartu su Lietuvos žmonėmis nuveikė labai konkretų politinį darbą – sustabdė ryškiai didžiausios tų pačių žmonių dalies pritarimo neturinčias genderistines valdžios iniciatyvas ir dar kai kurias kitas. Užmezgiau Sąjūdžiui tiek bendradarbiavimo su užsienio šalių organizacijomis, kiek, esu tikras, neturi jokia kita organizacija Lietuvoje. O tai irgi įvairiai pravertė mūsų politinėje kovoje. Surengiau kažkiek ir susitikimų su žmonėmis, tiesa, mažokai, nes gyvai su kažkuo pasikalbėti politiniais dalykais šiais laikais yra sudėtingas uždavinys, bet apie tai jau būtų atskira taip pat nelengva tema. Galiausiai sudalyvavau ir keliose laidose, parengiau gal kokia 10 interviu, prirašiau įvairių straipsnių, kurių dalis buvo patalpinta alternatyvios žiniasklaidos portaluose.
Bet ar visa ši politinė veikla buvo plačiai pastebėta? Turiu minty, kad didesniame nei tų pačių įvairiai politiškai aktyvių Lietuvos žmonių socialiniame burbule, t.y. tarp vadinamosios „tyliosios daugumos“ rinkėjų. Nemanau. Na, būtų ir bala nematė, yra pas mus žmonių, kurie geba visus tokius darbus, veiklas, idėjas ir pan. – visa kas reikalinga politikoje – ir dar geriau pristatyti nei aš. Tačiau ar jie tai irgi galėjo padaryti didžiajai daugumai? Irgi ne.
Taigi, kodėl pas mus nėra tos tikrosios politikos ir tų tikrųjų rinkimų?
Galbūt jau suprantate kur link aš suku, bet apie tai, visgi, papasakosiu sekančiame savo įraše.
