Nežinau ar tai sutapimas
Nežinau ar tai sutapimas, kad Luminor banko ekonomisto, tuo pačiu jų viešųjų ryšių atstovo, na tokio Gitano Nausėdos praeityje, Žygimanto Maurico veidaknygėje būtent sausio 14 d. prieš 16 val. atsirado įrašas apie demografinę Lietuvos savižudybę. Tą dieną vyko mūsų (iniciatyvos Forumas Šeima 2050 ir dar kartu su Seimo laikinąja Šeimos politikos grupe) organizuota tarptautinė konferencija Seime „Demografijos iššūkiai ir šeimos politika – tarptautinė patirtis“, kuri kaip tik apie 16 val. baigėsi. Ją buvo galima tiesiogiai pamatyti per Atviro Seimo TV ar YouTube kanalą. Prieš tai ją buvo stengiamasi visaip išreklamuoti.
Galbūt ir sutapimas. Vis vien keistas, nes peržiūrėjau to paties Maurico įrašus jo veidaknygėje per paskutinius metus ir apie demografiją suradau tik vieną – 2025 m. birželio 19 d. Tik ten ne apie šeimos politiką, o apie imigraciją. Kurioje jis giria Lietuvą, kad mūsų migracijos balansas dabar teigiamas (per 2020 -2024 m. 37 tūkstančiais žmonių daugiau grįžo nei išvyko) ir giria save, kad visiems taip jau seniai sakė – atseit ta mūsų Lietuva jau ne nykstanti, ji labai demografiškai atsigauna!
Betgi ačiū jam, kad tą savo toną jau pateikė ir minėtą sausio 14 d. pateikė kur kas realistiškesnį mūsų demografijos vaizdą:
„Demografinė savižudybė – šis terminas taikliai apibūdina naujausius Lietuvos gimstamumo duomenis. Lietuvoje 2025 metais gimė vos 17,5 tūkst. vaikų (palyginimui, 2015 metais Lietuvoje buvo gimę 30,0 tūkst. vaikų), o suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,0 (žr. grafiką) t.y. jei gimstamumo rodiklis Lietuvoje išliktų toks, koks buvo 2025 metais, viena moteris per savo gyvenimą pagimdytų vos po vieną vaiką. Priminsiu, kad siekiant užtikrinti kartų kaitą šis rodiklis turėtų siekti 2,1. Tad Lietuva, to nenorėdama, faktiškai pasiekė vieno vaiko politikos tikslą (Kinijos Liaudies Respublika 1979–2015 metais taikė vieno vaiko politiką siekdama sulėtinti gyventojų skaičiaus augimą).
Gimstamumas mažėja visose Lietuvos vietovėse, o ypač – kaimiškosiose. Kaime gimstamumo rodiklis prieš dešimtmetį buvo pakilęs iki 1,8, o Žemaitijoje (Tauragės ir Telšių apskrityse) gimstamumo rodiklis siekė 1,9 (buvo netoli siektinos 2,1 ribos). Tačiau pastarąjį penkmetį jis ženkliai krito ir minėtose apskrityse jis tesiekia 1,0. Be to, dėl emigracijos į Vilnių bei kitus Lietuvos didmiesčius (Kauną, Klaipėdą), mažesnėse Lietuvos savivaldybėse ženkliai sumažėjo jaunų žmonių skaičius, tad bendras gimusių vaikų skaičius krenta dar sparčiau pvz. gimusių vaikų skaičius Telšių ir Tauragės apskrityse pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau nei dvigubai. Vilniuje per dešimtmetį gimstamumo rodiklis taip pat ženkliai sumažėjo (nuo 1,5 iki 1,0), o tai kelia didelį nerimą, bet būtent Vilniuje yra daugiausiai jaunų ir santykinai pasiturinčių gyventojų, kurie galėtų turėti vaikų, bet neturi. Kas lemia mažą gimstamumą Vilniuje? Darželių ir mokyklų trūkumas? Brangus būstas? Pasikeitę prioritetai? Nesaugumo jausmas? Judėjimas į virtualią realybę (joje vaikai negimsta)? Kas ir kokios būtų priežastys, tokie žemi gimstamumo rodikliai tikrai verčia sunerimti. Šiuo metu didžiausi gimstamumo rodikliai Lietuvoje yra Klaipėdos ir Kauno apskrityse, tačiau jie yra maži (1,1).“[1]
Ir štai, iš paskutinių 3 jo įrašų po sausio 14 d., vakar pasirodė jau antras įrašas apie demografines problemas, dalinuosi. Šaunu, kad pirmąjį jo įrašą pastebėjau ne tik aš, bet Delfi TV kanalas sausio 21 d. paskelbęs apie tai laidą. Visgi, Mauricas yra toks po valdiškus kanalus pasivaikštantis asmuo, todėl šiuo atveju jo indėlį į viešąją erdvę laikau teigiamu.
Net 13 minučių Delfi studijoje Mauricas šią situaciją aptarinėjo su Vilniaus Universiteto demografu Daumantu Stumbriu. Pastarasis man yra žinomas, teko seniau jo analizių girdėti.
Žodžiu, nieko gero – jei seniau kažkiek vaikais mus „maitino“ kaimas, tai dabar šitai baigėsi ir ten
Absoliučiais skaičiais daugiausiai vaikų gimdavo Vilniuje, kur yra daugiausiai jaunų žmonių, tačiau būtent ten tie absoliutūs skaičiai pastaruoju metu ir labiausiai sumažėjo. Ką daryti?
Štai čia abu gerbiamieji ir pradeda labiausiai šaudyti pro šalį. Stumbrys tai jau kelis metus tvirtina, kad nieko nebus, reikia rūpintis imigracija, o gal dar kažkiek pavyktų daugiau lietuvių iš emigracijos susigrąžinti.
Kitaip tariant – siūlo prisitaikymo, ne pasikeitimo strategiją. Apie jos pragaištingumą mūsų konferencijoje kaip tik kalbėjo pranešėja iš Latvijos.
Maždaug tą patį savo sausio 14 d. feisbuko įraše rašo ir Ž. Mauricas:
„Ką daryti? Prieš vėją nepapūsi, tad teks susitaikyti arba su mažėsiančiu gyventojų skaičiumi (pvz. Japonijoje gyventojų skaičius kasmet sumažėja kone 1 milijonu!), arba su didėsiančia imigracija (pvz. Ispanijoje gyventojų skaičius sparčiai auga dėl imigracijos, nepaisant itin žemo gimstamumo rodiklio) arba ieškoti aukso vidurio. Tad regint nerimą keliančias gimstamumo tendencijas, Lietuvai jau dabar yra ypač svarbu sukurti ir vykdyti tvarią imigracijos strategiją, kad netaptume svetimi savo šalyje (dėl per didelės imigracijos) ar patys nebūtume priversti tapti emigrantais (dėl stagnuojančios ekonomikos ir kylančių senstančios visuomenės kaštų naštos).“
Taigi, kol vieni pas mus toliau imigruos, mes patys toliau iš čia emigruosime – maždaug taip
Ganėtinai apokaliptinis vaizdelis.
Tiesa, Žygimantas ieško ir priežasčių kodėl taip nutiko su gimstamumu, jas matėte ir čia jo įrašo citatoje. Delfi apie jas jis nemažai kalba. Gal labiau ne apie jas, bet apie vieną ją – žmonės per daug praleidžia laiko virtualioje aplinkoje! Tiesiog, pamiršę su kitais bendrauti, tai pradingsta jau ir fiziniai – lytiniai kontaktai, virtualioje aplinkoje juk vaikų nepadarysi ir nepagimdysi.
Dėl tos virtualios aplinkos nesiginčiju, tik vėl noriu pacituoti latvę Agnesę iš mūsų konferencijos, ji tai sakė ir tenai, o vėliau pakartojo straipsnyje apie konferenciją latviškam portalui:
„dažniausiai minimos dramatiško gimstamumo kritimo priežastys – COVID-19 pandemija, ekonominis nesaugumas, karas Ukrainoje, išmaniųjų telefonų sukeltas pasyvumas – yra įtikinamos tik iš dalies.“[2]
Gaila, kad Žygimantas su Daumantu to konferencijoje neišgirdo. O gal ir negalėjo? Neišgirdo juk jie ir slovakės Helenos Hlubockos pranešimo konferencijoje, kur ji kalbėjo apie technokratinį mąstymą ir santykinį mąstymą – pastarasis ir reikalingas norint demografines problemas išspręsti.
Kaip pastebėjau, viena iš technokratinio mąstymo bėdų – jiems sunku su savirefleksija, todėl visuomet sunku atsakyti į klausimą „o kas su manimi negerai?“ Kas tie technokratai? Na, konkrečiai tai būtent Žygimantas su Daumantu. Kurie viską sprendžia per technikas ir technologijas. Jei kažkas negerai, tai atsakymas jiems būna technologijų trūkumas. Kartais – perteklius, netinkamas jų sureguliavimas ar išvis leidimas joms būti. Kaip kad su ta virtualia aplinka Mauricui. Jei visuomenėje, tai viską anot jų sprendžia internetas, jei santvarkoje – įstatymai, jei sveikatoje – vaistai, skiepai ir piliulės, jei dvasioje – psichoterapeutai ir t.t. ir pan.
Kaip „dvasininkas“ prieš „techniką“ galiu pareikšti, kad didysis analitikas Mauricas savo analizėje ir vėl giliai suklydo
Tradiciškai sumaišė pasekmę su priežastimi. Ne virtualus internetas trukdo atsirasti vaikams. O pasikeitę žmonių poreikiai, dėl kurių jie mieliau renkasi virtualų internetą, o ne gyvus žmones. Giliai išsišaknijusi individualizmo kultūra, kuri atmeta benduomeniškumo kultūrą, iš to ir pasekmės. Individualizmas – liberalizmo ideologijos ašis, jau kurį laiką ši atgyvenusi ideologija mus ir valdo. Pats liberalizmas gimė dar XVI – XVII a., tuomet net minčių apie jokius internetus dar nebuvo.
Todėl ir nereikia verkti, kad nieko neįmanoma padaryti. Įmanoma – yra gerų pavyzdžių. Vengriją, kuri per tą laiką, kol mes praradome 340 000 gyventojų (neskaičiuojant migracijos), išsiaugino sau gyventojais dar daugiau nei papildomą Klaipėdą – 200 000 gyventojų. Pradėjo ji tais laikais, kai pas mus dar buvo gan neblogai, startuodama nuo tokios duobės, kurioje mes buvome dar užpernai. Nelengvai, bet per visą tą laiką gimstamumą tik augino ir augina toliau, nuosekliai.
Ir kaip gi jie pradėjo? Visiems sakau – pirmiausiai į savo pagrindinius įstatymus (Konstituciją) įsirašė, kad šalies pamatas – krikščionybė. Toliau jau ėmė praktiškai rodyti, ką tie krikščioniški principai reiškia visose be išimties šalies politikos sferose.
Prie ko čia krikščionybė ir gimstamumas? O pagalvokite patys, tik ne technokratiškai.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
