Išsipildžiusios sąmokslo teorijos: po Antrojo pasaulinio karo JAV įdarbino tūkstančius nacių mokslininkų

Sąmokslo teorijos vis dažniau tampa realybe

Konspiracinės teorijos pastaraisias metais tapo neregėtai populiarios, o prie tokio populiarumo prisidėjo ir tai, kad dalis jų tampa realybe. Pirmojoje išsipildžiusių sąmokslo teorijų straipsnių serijos dalyje rašėme apie atskleistą istoriją, jog JAV CŽV iš tiesų vykdė minčių kontrolės eksperimentus su žmonėmis.

Antrojoje straipsnių serijos dalyje kalbėjome apie tai, kad prohibicijos metu JAV specialiai užnuodijo alkoholio atsargas, taip siekiant pažaboti sparčiai plintantį alkoholizmą ir kontrabandą.

Trečiojoje dalyje rašėme apie tai, kaip JAV visuomenės sveikatos tarnyba „mokslo vardan“ stebėjo, kaip juodaodžiai vyrai kankinasi ir galiausiai miršta dėl sifilio sukeltų ligos padarinių.

Ketvirtojoje dalyje aptarėme jau ne vieną dešimtmetį plėtojamą teoriją apie tai, kad vanduo ir jame esančios cheminės medžiagos gali daryti įtaką varlių patinų lyčiai; chemijos paveikti varlių patinai tampa patelėmis.

Paskutiniame straipsnyje kalbėjome apie tai, kad prieš ištisus dešimtmečius, didžiųjų tabako kompanijų papirkti medikai vieningai melavo nieko neįtariančiai visuomenei ir teigė, kad rūkymas, ne tik nedaro neigiamos įtakos žmogaus sveikatai, bet net jai padeda.

Savo ruožtu šiame straipsnyje aptarsime tai, kad po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Amerikos pareigūnai dėjo didžiules pastangas siekiant įgyvendinti operaciją „Paperclip“ , kurios pagalba į JAV buvo atgabenti nacių mokslininkai^[1].

Gavę ne tik naują gyvenimą, bet ir atleidimą nuo baisiausių karo nusikaltimų, talentingiausi nacių mokslininkai Amerikoje prisidėjo prie svarbių mokslinių proveržių ir atradimų, tačiau šiai istorijai iškilus į dienos šviesą, ji sukėlė ne vieną etinę dilemą.

JAV valdžia susižavėjo nacių mokslininkų „talentais“

Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, amerikiečių ir britų pareigūnai susivienijo ir planavo surinkti kuo daugiau karinių, mokslinių ir technologinių tyrimų, kuriuos galėjo aptikti okupuotoje, pralaiminčioje nacistinėje Vokietijoje. Kai sąjungininkų pajėgos užėmė Vokietijos mokslinių tyrimų objektus, Jungtinis žvalgybos tikslų pakomitetis (CIOS) ėmė aktyviai konfiskuoti su karu susijusius dokumentus ir medžiagą, vykdė mokslininkų tardymus^[2].

Būtent taip Bonos universiteto tualete buvo rastas Osenbergo sąrašas: mokslininkų ir inžinierių, kurie buvo įdarbinti Trečiajame reiche, pavardžių sąrašas. Tai buvo talentingi, daug žadantys specialistai, kurių žiniomis amerikiečiai tiesiog negalėjo nepasinaudoti.

Taip maždaug 1600, o remiantis kai kuriais kitais duomenimis, ir gerokai daugiau, šių vokiečių mokslininkų, kartu su šeimomis, buvo atvežti į Jungtines Amerikos Valstijas dirbti Amerikos naudai Šaltojo karo metais.

Programai vadovavo naujai įsteigta Jungtinė žvalgybos tikslų agentūra (JIOA), kurios tikslas buvo panaudoti vokiečių intelektinius išteklius, kad jie padėtų kurti Amerikos raketų ir kitų biologinių bei cheminių ginklų arsenalą, ir užtikrinti, kad tokia trokštama informacija nepatektų į Sovietų Sąjungos rankas^[3].

Nors JAV valdžia pati oficialiai iniciavo ir rėmė šią operaciją, tuometis valstybės prezidentas Haris Trumanas buvo uždraudęs JIOA agentūrai verbuoti nacių narius ar aktyvius nacių rėmėjus. Vis dėlto JIOA ir Strateginių tarnybų biuro (OSS) pareigūnai apėjo šią direktyvą ir iš mokslininkų dokumentų pašalino garbės tikrai nedarančius įrašus ir įrodymus apie galimus karo nusikaltimus.

Nacių mokslininkai yra atsakingi už daugelį JAV pasiekimų Šaltojo karo metu

Vienas iš bene labiausiai žinomų, JAV pareigūnų užverbuotų nacių mokslininkų buvo Wernheris von Braunas, Vokietijos kariuomenės mokslinių tyrimų centro technikos direktorius. W. Von Braunas ir kiti mokslininkai buvo išvežti iš Vokietijos ir atvežti į Fort Bliss bazę Teksase, kaip „karo departamento specialieji darbuotojai“^[4].

Buvo siekiama, kad jis ir kiti su raketų kūrimu susiję mokslininkai padėtų šioje srityje tobulėti ir JAV pajėgoms. Taip ir buvo. Bėgant metams W. von Braunas net tapo NASA Maršalo kosminių skrydžių centro direktoriumi ir pagrindiniu raketos nešėjos „Saturn V“, kuri galiausiai į Mėnulį nuskraidino dvi dešimtis amerikiečių astronautų, architektu.

Ir tai ne vienetinis atvejis. Fiziologas ir medicinos tyrėjas Hubertas Strugholdas, kuris vadovavo Vokietijos karinių oro pajėgų Aviacijos medicinos institutui, žinomam dėl siaubingų medicininių eksperimentų su Dachau koncentracijos stovyklos kaliniais, taip pat susikūrė patogų gyvenimą už Atlanto. JAV jis buvo vyriausiasis mokslininkas Brooks'o oro pajėgų aerokosminės medicinos skyriuje, vėliau net buvo laikomas „kosmoso medicinos tėvu“. 

Tuo tarpu Walteris Schreiberis, buvęs nacių generolas, taip pat prižiūrėjęs nežmoniškus medicininius eksperimentus su biologiniais ginklais, po karo pateko į sovietų nelaisvę, bet vėliau vis dėlto sugebėjo pabėgti į JAV, kur dirbo įvairiose vyriausybinėse įstaigose, galiausiai įsitvirtinęs Teksase, Karinių oro pajėgų aviacijos medicinos mokykloje.

Nors vėliau W. Schreiberis net buvo liudytoju Niurnbergo procese, jis pats ir kiti jo kolegos naciai mokslininkai, kurie po karo buvo atvežti į JAV, niekada nebuvo patraukti atsakomybėn už savo nusikaltimus.

Amerika skubėjo išnaudoti nacių žinias, taip trukdydama sovietų planams

Nors šios slaptos ir itin prieštaringos JAV operacijos „Paperclip“, kurios metu nacių mokslininkai buvo perkelti į Ameriką, šalininkai ir gynėjai teigia, kad Šaltojo karo metu jėgų pusiausvyra buvo itin svarbi ir mokslininkų žinios galėjo būti dar pavojingesnės sovietų pusėje, tai niekaip neįtikina daugelio istorikų, ekspertų ir eilinių žmonių.

Kritikai atkreipia dėmesį į etinę šio JAV valdžios sprendimo kainą: juk buvo slepiami ir užglaistomi siaubingi karo nusikaltimai. Iš tiesų, tuometė JAV vyriausybė dėjo daug pastangų, kad nuslėptų į Ameriką atvežtų mokslininkų praeitį, dėl to, net pradėjo propagandinę kampaniją, kuria buvo siekiama iš naujo sukurti šių mokslininkų praeitį^[5].

Tokie veiksmai vyko įvairiais lygmenimis, pradedant kariuomenės žvalgybos pareigūnų indėliu, kurių buvo prašoma perrašyti nacių mokslininkų dosjė ir biografijas, baigiant Pentagono generolais, kurie atvirai teigė, kad JAV reikia šių mokslininkų, nes kitaip jie atiteks į sovietams, o Amerikai grės pavojus.

Galiausiai, tokie manipuliacijos mastai buvo iškelti į dienos šviesą. 1946 m. žiniasklaidos leidiniai „The New York Times“ ir „Newsweek“ paskelbė apie operaciją „Paperclip“, o JAV vyriausybės pareigūnai buvo priversti apie ją prabilti viešai. Tiesa, Amerikos visuomenę jie tuomet ramino teigdami, kad šioje operacijoje užverbuoti asmenys buvo „gerieji naciai“, kurių nė vienas niekuomet neprisidėjo prie Hitlerio režimo vykdytų žiaurumų.

Vis dėlto, bėgant metams pasirodė vis daugiau informacijos, pagrindžiančius ilgai sklandžiusius gandus, jog dauguma į JAV atvežtų ir valstybiniais tikslais įdarbintų mokslininkų iš tikrųjų buvo karo nusikaltėliai, kurie vykdė ne vieną žiaurų eksperimentą su žmonėmis, rėmė Holokaustą ir patys asmeniškai prisidėjo prie sistemingo žmonių žudymo.