Išsipildžiusios sąmokslo teorijos: juodaodžiai vyrai buvo kankinami siekiant rasti vaistą nuo sifilio

Juodaodžiai vyrai buvo kankinami siekiant rasti vaistą nuo sifilio 

Konspiracinės teorijos pastaraisias metais tapo neregėtai populiarios, o prie tokio populiarumo prisidėjo ir tai, kad dalis jų tampa realybe. Pirmojoje išsipildžiusių sąmokslo teorijų straipsnių serijos dalyje rašėme apie atskleistą istoriją, jog JAV CŽV iš tiesų vykdė minčių kontrolės eksperimentus su žmonėmis.

Antrojoje straipsnių serijos dalyje rašėme apie tai, kad prohibicijos metu JAV specialiai užnuodijo alkoholio atsargas, taip siekiant pažaboti sparčiai plintantį alkoholizmą ir kontrabandą.

Šioje dalyje aptarsime anksčiau gandais ir sąmokslu laikytą istoriją apie tai, kaip JAV visuomenės sveikatos tarnyba „mokslo vardan“ stebėjo, kaip juodaodžiai vyrai kankinasi ir galiausiai miršta sifilio sukeltų ligos padarinių.

Juodaodžiai vyrai, dažniausiai – iš itin skurdžios aplinkos, buvo specialiai verbuojami dalyvauti programoje „Tuskegee Study of Untreated Syphilis in the Negro Male“.

Šis eksperimentas pradėtas 1932 m. Jo pradžioje, dalyvauti bandymuose buvo pakviesta 600 vyrų iš Makono apygardos, esančios Alabamos valstijoje^[1].

Nors oficialiai buvo teigiama, kad eksperimentu siekta suvaldyti sifilio protrūkį ir surasti veiksmingą ligos gydymą, galiausiai šis bandymas tapo siaubo filmo scenarijų primenančiais kankinimais, kurių mastas buvo paviešintas tik po daugybės metų.

Siekiant užkirsti kelią sifiliui į eksperimentus žmonės buvo viliojami išmokomis

1932 m. JAV visuomenės sveikatos tarnyba ir „Tuskegee“ institutas paskelbė apie „Tuskegee Study of Untreated Syphilis in the Negro Male“ eksperimento pradžią. Šių bandymų tikslas buvo siekis stebėti sifilio simptomus ir taip galiausiai sukurti efektyvų gydymą nuo šios ligos.

Tuo metu sifilis buvo negydomas ir nekontroliuojamas, o dėl tuomečio rasistinio mastymo, buvo klaidingai manoma, kad juodaodžių kūnams ji turi kitokį poveikį nei baltaodžiams.

Šiais laikais jau yra žinoma, kad sifilis yra lytiškai plintanti infekcija (LPI), kurią sukelia Treponema pallidum bakterija, o pati infekcija plinta per tiesioginį sąlytį su sifilio žaizda, kuri gali atsirasti ant lytinių organų, išangės, lūpų ar burnoje. Sifilis gali būti perduodamas ir iš motinos vaikui nėštumo ar gimdymo metu.

Infekcija vystosi keliomis stadijomis. Pirmasis sifilio požymis paprastai yra žaizda, atsirandanti infekcijos vietoje per 3 savaites ar kelis mėnesius po užsikrėtimo. Žaizda vėliau užgyja savaime, tačiau bakterijos lieka organizme.

Negydomas sifilis pereina į antrinę stadiją, kuriai būdingas bėrimas, galintis atsirasti ant delnų, pėdų padų ar kitų kūno dalių. Kiti simptomai gali būti karščiavimas, limfmazgių patinimas, gerklės skausmas ir nuovargis. Po šios stadijos sifilis gali pereiti į latentinį periodą, kai nėra jokių simptomų.

Jei sifilis negydomas daugelį metų, jis gali pereiti į tretinę stadiją, kurioje gali sukelti rimtų sveikatos komplikacijų, tokių kaip smegenų, nervų, akių, širdies, kraujagyslių, kepenų, kaulų ir sąnarių pažeidimai^[2].

Sifilis diagnozuojamas atliekant kraujo tyrimus ir gali būti veiksmingai gydomas antibiotikais, dažniausiai penicilinu. Norint užkirsti kelią ligos progresavimui ir sumažinti sunkių komplikacijų riziką, labai svarbu anksti nustatyti ligą ir ją gydyti, taip pat labai svarbu praktikuoti saugius lytinius santykius.

Tačiau visa tai dar nebuvo iki galo žinoma 1932 m., o ir sifilio gydymui reikalingi vaistai dar nebuvo sukurti. Dėl to ir prisireikė šio bandymo, o ketvirtajame dešimtmetyje panašūs eksperimentai vyko Gvatemaloje, kur šimtai vyrų ir moterų buvo tikslingai užkrėsti sifiliu.

Pagal tokį pavyzdį buvo vykdomas ir „Tuskegee Study of Untreated Syphilis in the Negro Male“ eksperimentas, į kurį iš pradžių buvo pakviesta 600 vyrų. Iš jų 399 sirgo sifiliu.

Šie vyrai buvo suklaidinti ir jiems buvo pasakyta, kad jie bus gydomi nuo „blogo kraujo“, kas tuomet buvo terminas, kuriuo apibūdinami keli negalavimai, įskaitant anemiją arba nuovargį.

Be to, mainais už dalyvavimą tyrime vyrai gavo nemokamus medicininius tyrimus, nemokamą maitinimą ir laidojimo draudimą, tačiau iš tiesų jie nebuvo gydomi; mokslininkai tiesiog stebėjo kas vyksta su jų kūnais.

Eksperimentams buvo naudojamos toksiškos žmogui medžiagos, o kai kuriems sifiliu sergantiems vyrams buvo taikomi ir tuo metu prieinami gydymo būdai, įskaitant arseną ir gyvsidabrį, kurie buvo tiesiog toksiški.

Tyrimo metu nuo sifilio mirė 28 vyrai, dar 100 vyrų mirė dėl susijusių priežasčių, o 40 jų sutuoktinių taip pat užsikrėtė šia liga, tačiau yra manoma, kad nukentėjusiųjų skaičius gali būti ir dar didesnis.

Tyrimo baisumai atskleisti informatoriaus ir žiniasklaidos bendradarbiavimo dėka

Dar 1945 m. penicilinas tapo priimtinu sifilio gydymo metodu, tačiau žiaurūs eksperimentai ligai gydyti ir toliau tęsėsi. Nežinia, kiek dar dešimtmečių kankinimai prisidengus mokslu būtų tęsiami, jei ne JAV visuomenės sveikatos tarnybos informatoriaus veiksmai.

XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje šį neetišką tyrimą atskleidė nformatorius Peteris Baxtunas, kuris pateikė oficialius skundus vyriausybei. Nors skundai buvo ignoruojami, 1972 m. P. Buxtunas galiausiai nutekino dokumentus vienam „Associated Press“ žurnalistui, kuris ryžosi paviešinti istoriją apie sifilio „gydymo“ bandymus^[3].

Tuomet kilo tikras skandalas: JAV sveikatos ir mokslo reikalų sekretoriaus padėjėjas paskyrė patariamąją grupę šiam moksliniam tyrimui peržiūrėti ir įvertinti.

Galiausiai patariamoji grupė padarė išvadą, kad tyrimas buvo „etiškai nepagrįstas“, o jo rezultatai buvo „neproporcingai menki, palyginti su žinomais pavojais, kylančiais tyrime dalyvavusiems žmonėms“. Dėl to, 1972 m. pabaigoje komisija patarė nutraukti tyrimą, o taip oficialiai padaryta buvo dar po mėnesio.

1973 m. ekspertų grupė taip pat patarė Sveikatos, švietimo ir gerovės departamento sekretoriui nurodyti JAV visuomenės sveikatos tarnybai suteikti visą būtiną medicininę priežiūrą tyrimą išgyvenusiems asmenims.

Šioms paslaugoms teikti buvo įsteigta „Tuskegee Health Benefit Program“ (THBP). Be to, tais pačiais 1973 m. tyrimo dalyvių ir jų šeimų vardu buvo pateiktas kolektyvinis ieškinys, o 1974 m. buvo pasiektas 10 mln. dolerių vertės neteisminis susitarimas.

1975 m. į programą buvo įtrauktos dalyvių žmonos ir vaikai. 1995 m. programa buvo išplėsta, įtraukiant į ją ne tik medicinines, bet ir sveikatos priežiūros išmokas.

Galiausiai, 1997 m. gegužės 16 d. tuometis JAV prezidentas Billas Clintonas paskelbė oficialų prezidento atsiprašymą dėl šio tyrimo^[4].

Paskutinis tyrimo dalyvis mirė 2004 m., o paskutinė valstybines kompensacines išmokas gavusi našlė mirė 2009 m. Šio siaubingo tyrimo dalyvių vaikai ir toliau gauna medicinines ir sveikatos priežiūros išmokas.