Išsipildžiusios sąmokslo teorijos: CŽV iš tiesų vykdė minčių kontrolės bandymus

Kai kurios sąmokslo teorijos tampa realybe

Konspiracinių teorijų šalininkams dabar aukso amžius. 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuoliai buvo JAV pareigūnų vidaus darbas, karas Ukrainoje yra surežisuotas, COVID-19 yra grynas melas, klimato atšilimas neegzistuoja, masinių nelaimių aukos – tik krizių aktoriai. Taip mano ne vienas valdžia ir žiniasklaida nepasitikintis šių dienų asmuo.

Konspiracinių teorijų šalininkams bene kiekvienas įvykis gali tapti pačiu didžiausiu pasaulio galingųjų sąmokslu, kurį, žinoma, tik jie vieni mato, supranta ir gali sustabdyti. Kita vertus, jau seniai praeityje palikome laikus, kai sąmokslo teorijos buvo nišinė susidomėjimo sritis; dabar jos – jau tokios pat populiarios kaip informacija, pasirodanti masinės žiniasklaidos kanaluose.

Tačiau kai kuriose sąmokslo teorijose iš tiesų yra tiesos elementų. Jos yra patvirtintos laiko, pagrįstos dešimtmečiais renkamų įrodymų ar galiausiai, pripažintos pačių valstybių pareigūnų. Šioje straipsnių serijoje pateiksime aštuonias sąmokslo teorijas, kurios galiausiai buvo pripažintos visiškai tikromis. Tarp jų, tiek valstybinių machinacijų pinklės, tiek teiginiai apie mokslą, anksčiau laikyti nerealiais, tačiau galiausiai patvirtinti ir pripažinti.

CŽV vykdyta minčių kontrolės programa įkvėpė net garsųjį serialą „Stranger Things“

Daugelis yra girdėję apie populiarų fantastinį serialą „Stranger Things“ kuriame susipina aštuntojo dešimtmečio nostalgija, siužetas apie dingusį vaiką, pabaisą ir keistą paralelinę dimensiją „Upside Down“. Serialo siužetui vystantis paaiškėja ir daugiau detalių, pavyzdžiui, atskleidžiama slapta vyriausybinė minčių kontrolės programa, kuria siekta kovoti su Sovietų Sąjunga.

Įdomiausia tai, kad tokia programa iš tiesų egzistavo ir su tuo yra susijusi Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), minima daugelyje pačių žymiausių sąmokslo teorijų.

Septintajame dešimtmetyje paskelbti dokumentai atskleidė, kad ši slaptoji tarnyba iš tiesų užsiėmė minčių kontrolės bandymais, kuriems buvo suteiktas „Projektas MK-ULTRA“ pavadinimas^[1].

Eksperimentas „MK-Ultra“ buvo visiškai slapta ir neteisėta mokslinių tyrimų programa, kurią Šaltojo karo metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vykdė su CŽV. Programos tikslas buvo ištirti įvairius proto kontrolės ir elgesio modifikavimo metodus, įskaitant narkotikų, hipnozės, pojūčių atėmimo ir kitų psichologinių metodų naudojimą.

1953-1964 m. buvo atlikta daugiau kaip 150 eksperimentų su žmonėmis, kurių metu JAV piliečiams be jų žinios ir sutikimo, be jokios medicininės priežiūros, buvo leidžiami vaistai. Šių tyrimų tikslas buvo sukurti metodus ir medžiagas, kurias būtų galima naudoti prieš Sovietų Sąjungą ir jos sąjungininkus.

Iš tiesų, ši programa atsirado kaip atsakas į gandus apie Sovietų Sąjungos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos karo belaisvių atžvilgiu taikytus proto kontrolės metodus. CŽV norėjo sukurti savo protą kontroliuojančius narkotikus, kuriuos būtų galima naudoti prieš sovietų bloko ir kitus belaisvius, ir netgi planavo Kubos prezidento Fidelio Kastro apnuodijimo schemas.

1973 m. CŽV direktorius Ričardas Helmsas įsakė sunaikinti visus dokumentus, susijusius su MK-ULTRA, todėl šiandien mažai kas liudija apie nešvarią žvalgybos tarnybų veiklą. Vis dėlto, duomenys apie „MK-Ultra“ galiausiai buvo paviešinti pačios JAV vyriausybės, tačiau kas iš tiesų buvo vykdoma šių siaubingų bandymų metu, sužinoti iki galo, vargu, ar kada galėsime.

CŽV siekė sukurti ypatingų gebėjimų turinčius šnipus

CŽV vykdė pačius įvairiausius eksperimentus, siekdama rasti būdų, kaip įgyti asmenų proto kontrolę, išgauti informaciją iš to nenorinčių subjektų ir sukurti šnipus, kurie būtų atsparūs tardymui arba per prievartą atskleistų slaptą informaciją. Tyrėjai išbandė įvairias psichoaktyviąsias medžiagas, įskaitant LSD, meskaliną ir kitus sąmonę keičiančius narkotikus, su norinčiais ir nenorinčiais to daryti dalyviais, siekdami stebėti jų poveikį elgesiui ir sąmonei^[2].

Vienas iš liūdniausiai pagarsėjusių „MK-Ultra“ subprojektų buvo žinomas kaip operacija „Vidurnakčio kulminacija“, kurios metu San Franciske ir Niujorke buvo įkurti viešnamiai, kuriuose buvo stebimas LSD poveikis nesąmoningiems klientams ir renkama informacija galimiems šantažo tikslams.

Hipnozė buvo tiriama kaip priemonė, galinti pakeisti asmenų mąstymo procesus ir elgesį. Siekiant ištirti psichologinį poveikį ir minčių kontrolės galimybes, dalyviams buvo taikomas ilgalaikis jutimų atėmimas.

Kai kurie mokslininkai tyrinėjo elektromagnetinių bangų ir kitų radijo dažnio technologijų naudojimą minčių kontrolei ir elgesio manipuliavimui. Programoje buvo tiriamas elektrokonvulsinės terapijos naudojimas siekiant ištrinti prisiminimus arba pakeisti tiriamojo asmenybę.

Tam tikruose eksperimentuose buvo naudojami psichologinio kankinimo metodai, pavyzdžiui, ilgalaikė izoliacija ir žodinė prievarta.

„MK-Ultra“ eksperimentai buvo labai prieštaringai vertinami ir kėlė didelių etinių problemų. Daugelis tiriamųjų nežinojo apie savo dalyvavimą, o programa daugeliui jų padarė didelę psichologinę ir emocinę žalą.

Eksperimentai buvo finansuojami akademikų bendruomenės

„MK-Ultra“ sukūrė ir jai vadovavo chemikas Sidney Gottliebas. S. Gottliebo eksperimentai buvo slapta finansuojami universitetuose ir mokslinių tyrimų centruose, o dalis jų buvo atliekami Amerikos kalėjimuose ir trumpalaikio sulaikymo centruose Japonijoje, Vokietijoje ir Filipinuose.

Kai kurie eksperimentai buvo atliekami net su liūdnai išgarsėjusiu JAV mafijos bosu Whitey Bulgeriu: bandymais buvo siekta rasti medikamentų nuo šizofrenijos – taip buvo teigiama oficialiuose raštuose^[3].

Tačiau iš tiesų, vykdant šį eksperimentą jam daugiau nei metus kasdien buvo duodama LSD. Vėliau jis suprato, kad tai neturėjo nieko bendra su šizofrenija, o jis buvo bandomasis triušis vyriausybiniame eksperimente, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, kokia yra ilgalaikė žmonių reakcija į LSD: iš esmės, buvo siekiama išsiaiškinti, ar galėtume priversti žmogų prarasti protą, kasdien tiek ilgai maitindami jį LSD?

Vėliau W. Bulgeris rašė apie savo išgyvenimus, kuriuos apibūdino kaip siaubingus. Jis rašė: „Buvau kalėjime už tai, kad padariau nusikaltimą, bet jie man padarė dar didesnį nusikaltimą“.

Dabar manoma, kad S. Gottliebas norėjo sukurti būdą, kaip užvaldyti žmonių protus, ir suprato, kad tai dviejų dalių procesas: reikėjo sunaikinti esamą protą ir reikėjo rasti būdą, kaip į atsiradusią tuštumą įterpti naują protą.

S. Gottliebas darbo rezultatų neįmanoma įvertinti: iki galo neaišku,kiek žmonių mirė, kiek buvo sužaloti visam likusiam gyvenimui.

Tačiau galiausiai, S. Gottliebas padarė išvadą, kad proto kontrolė neįmanoma. O sustabdžius „MK-Ultra“, jis toliau vadovavo CŽV programai, pagal kurią buvo kuriami nuodai ir aukštųjų technologijų prietaisai šnipams naudoti.

Programą atskleisti padėjo Votergeito skandalas

1973 m., kilus Votergeito skandalui, kai kurios vyriausybinės agentūros ėmė panikuoti. Taip nutiko CŽV, kurios direktorius R. Helmsas įsakė sunaikinti visas „MK-Ultra“ bylas. Nepaisant to, apie 20 000 dokumentų išliko^[4].

1974 m. gruodį „The New York Times“ paskelbė tyrimą, kuriame teigiama, kad CŽV septintajame dešimtmetyje vykdė neteisėtą vidaus veiklą, įskaitant eksperimentus su piliečiais.

Tai paskatino Jungtinių Valstijų Kongresą atlikti tyrimus, kuriuose dalyvavo Čerčo komitetas ir Rokfelerio komisija, nagrinėjusi CŽV, FTB ir su žvalgyba susijusių karinių agentūrų veiklą. 1975 m. ataskaitose buvo atskleista, kad CŽV ir Gynybos departamentas vykdė eksperimentus su nesąmoningais ir sąmoningais žmonėmis, kurie buvo programos, skirtos išsiaiškinti, kaip paveikti ir kontroliuoti žmonių elgesį naudojant psichoaktyvius vaistus ir kitas chemines, biologines ir psichologines priemones, dalis.

Atsižvelgiant į atskleistą informaciją, 1976 m. prezidentas Džeraldas Fordas išleido pirmąjį įsaką dėl žvalgybinės veiklos, draudžiantį eksperimentuoti su žmonėmis, išskyrus tuos atvejus, kai kiekvienas toks žmogus yra informuotas, gavęs raštišką ir nesuinteresuotos šalies liudijamą sutikimą. Galiausiai, kai kurioms išgyvenusioms eksperimentų aukoms pavyko gauti valstybines kompensacijas, tačiau žinoma, kad tai patirtų išgyvenimų tikrai neatpirko.