Miškų savininkai įpareigoti atlaisvinti vietą bunkeriams?
Iš pradžių Seime atsirado siūlymas leisti ūkiniuose miškuose statyti nedidelius poilsinius vasarnamius. Tačiau karo temai įnykus skaičiuoti šalies biudžetą, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) vadovas Algis Gaižutis palietė kitą temą – ėmė svarstyti apie leidimą gyventojų turimus miškų plotus išnaudoti bunkerių įsirengimui[1]. Lietuviai čia pat „lenkia pirštus“, baksnodami į iškirstus miškus. Jie reiškia abejones, ar plyname lauke bus galima nuo ko nors pasislėpti.
Žinoma, jog Gerovės šalyje situacija tokia, kad, pavydžiui, miško savininkai savo miške negali atvažiavę su šeima palapinės pasistatyti, jeigu vietovėje neįteisintos stovyklavietės. Dėl to kalbama apie reformą, pradžioje, turbūt, leidžiant savininkams savo valdose elgtis taip, kai jie nori, po to – priremiant „prie sienos“ ir paliepiant įrenginėti požeminius „štabus“.
„Gal ne apie namelius dabar reikia šnekėti, o apie žiemines, apie bunkerius – ir paklauskite, ar galima įsirengti bunkerį miške savo saugumui, savo šeimos saugumui. (…) Jeigu aš dabar savo miške pradėsiu rengti bunkerį, aš teisėtai elgsiuosi? Man atrodo, visi ateis, sulėks, sakys tu čia pažeidi aibę įstatymų“, – tikino Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) vadovas Algis Gaižutis. Jis norėtų, jog miškų savininkai, apskritai, turėtų galimybę laisviau naudotis turimomis teritorijomis. Tačiau taip pat gali būti, jog laisvę kiekvienas supranta skirtingai.
„Savininkai dabar pastatyti į tokią situaciją, kad jie savo miške netgi negali atvažiavę su šeima palapinės pasistatyti, ten praleisti laisvalaikį, jeigu ten nėra įteisintos stovyklavietės. Gauna dideles baudas, mes tokių atvejų ne vieną turime, ir žmones tas labiausiai piktina“, – tikino jis ir pridūrė pasigendantis su siūlomais pokyčiais susijusios aiškesnės Aplinkos ministerijos komunikacijos.
„Šitas sprendimas, noriu pasakyti, kad su savininkais nei aptartas, nei išdiskutuotas, net nepristatytas“, – situaciją komentavo A. Gaižutis. Be to, vyras tikino jau antrą savaitę organizuojantis sueigas Dzūkijos, Aukštaitijos miškų savininkams. Tačiau Aplinkos ministerijos vadovybė su jais neva nešneka, į pasiūlymus numodama ranka.
Sakoma, kad teritorijų planavimas užkirs kelią miškų kirtimams
Pasigirsta svarstymų, ar pakeitus tvarką nebus urbanizuotos ir naikinamos miškų zonos. Tačiau aplinkos viceministras Ramūnas Krugelis užtikrina, esą pažeidimams kelią pastotų teritorijų planavimas.
„Aplinkos ministerija nepamiršo, kad egzistuoja teritorijų planavimas ir kad visus procesus galima suvaldyti daugiau mažiau. (…) Visur kalbama ne apie pačią namelių statybą, bet visur kalbama apie piktnaudžiavimą, apie tai, kad bus piktnaudžiaujama – (…) tiesiog nepasitikima žmonėmis ir galbūt tais reguliavimo mechanizmais“, – tikino R. Krugelis. Vis dėlto, jis kol kas nepajėgia įvardinti metodų, kaip pokyčiai būtų įgyvendinami.
„Šiandienai manau, kad orientuotumėmės į teritorijų planavimo dokumentus ir galbūt tas rekreacines teritorijas – tai yra diskusinis klausimas“, – kalbėjo jis.
Remiantis „aušriečių“ siūlymais, miško žemėje būtų leidžiama statyti laikinuosius vasarnamius, kurių plotas neviršija 24 kvadratinių metrų. Tačiau, viceministro manymu, tam medžių kirsti nereikėtų.
„Retame miške nerasi 24 kvadratų laisvų vietos pastatyti namelį“, – ramino R. Krugelis.
77.lt primena, kad Miškų įstatymo pataisas su frakcijos kolegomis Seime užregistravo „Nemuno aušros“ atstovas Martynas Gedvilas. Jei parlamentas siūlymams pritartų, statant poilsio namelius miško žemėje nereikėtų keisti žemės paskirties. Tiesa, siūloma leisti statyti vasarnamius tik IV grupės – ūkiniuose – miškuose, kai tai „neprieštarauja teritoriniams planavimo dokumentams ir aplinkosauginiams reikalavimams“. Tačiau būtų draudžiama tokius statinius naudoti kaip nuolatinės gyvenamąją vietą. Jei šiai taisyklei būtu nusižengiama, grėstų statybos leidimo panaikinimas.
Vasarnamio statybai miško žemėje taip pat būtų reikalingas savivaldybės leidimas, kuris būtų išduodamas miško savininkui pateikus prašymą bei atitinkamus aplinkosauginius vertinimus. Šiuo metu įstatymas draudžia miško žemėje statyti statinius, išskyrus tam tikras įstatymuose numatytas išimtis.
Bunkerių statymas apsaugos miškus – ar juos nualins?
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2023 m. spalio mėn. patvirtino metinę valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normą 2024–2028 metams[2]. Ši norma išliko tokia pati kaip ir ankstesniame penkerių metų laikotarpyje – leidžiama iškirsti iki 11 850 hektarų miško ploto per metus. 2023-ųjų vasarą apsvarstyta galimybė padidinti kirtimų normą apie 3 proc., visgi, po diskusijų su Seimo Aplinkos apsaugos komitetu ir nevyriausybinėmis organizacijomis nuspręsta išlaikyti esamą normą. Valstybinės miškų tarnybos 2024 m. statistiniais duomenimis, Lietuvoje saugomų ir apsauginių miškų yra apie 282 800 ha ir tai sudaro apie 12,8 proc. viso Lietuvos miško žemės ploto[3].
Visgi, kol vieni eskaluoja apie siekį neva užtikrinti tvarų ir subalansuotą medienos išteklių naudojimą, kiti skaičiuoja medžius, svarstydami, ar bunkerių kasimas padės apsaugoti miškus – o gal galiausiai juos nualins. Į juodąjį sąrašą dalis lietuvių įtraukia ir dar vieno poligono Lietuvos pietuose statybas, apie kurį prabilo Lietuvos kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras.
„Norint išplėsti ir mūsų pačių parengtumą, ir kovinį rengimą, mums trūks plyš reikalingas dar vienas pakankamai didelis pratybų laukas – poligonas. Kažkur, greičiausiai, Pietų Lietuvoje“, – Krašto apsaugos ministerijos (KAM) surengtoje spaudos konferencijoje teigė jis, sakydamas, jog tai – nacionalinio saugumo lygmens klausimas. Idėjos įkandin pritariamai linksėjo ir Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, kurios teigimu, rengti poligoną pas save – apsimoka.
Nepaisant to, jog į Miškų įstatymą siūloma įrašyti reikalavimą statant vasarnamius „nepažeisti miško ekosistemų vientisumo“, poligono statymas ir su tuo susiję gamtiniai iššūkiai, regis, bent iš dalies lieka paraštėse. Tačiau to negali nepastebėti dalis tautiečių, teikiančių peticijas dėl planuojamo poligono rengimo Varėjos raj., sakydami, jog tai viena miškingiausių šalies vietovių, tuo tarpu poligonas esą negrįžtamai paveiktų jos ekosistemas[4]. Be to, priduria, kad masinis miško kirtimas bei karinių pratybų poveikis pažeistų konstitucines teises, keldamas grėsmę ne tik vietos gyventojų gyvenimo kokybei, bet ir gamtinei aplinkai.
