Išsipildžiusios sąmokslo teorijos: JAV specialiai nuodijo alkoholio atsargas

JAV vyriausybė nuodijo žmonių vartojamą alkoholį

Konspiracinės teorijos pastaraisias metais tapo neregėtai populiarios, o prie tokio populiarumo prisidėjo ir tai, kad dalis jų tampa realybe. Pirmojoje išsipildžiusių sąmokslo teorijų straipsnių serijos dalyje rašėme apie atskleistą istoriją, jog JAV CŽV iš tiesų vykdė minčių kontrolės eksperimentus su žmonėmis.

Tačiau istorijų, anksčiau laikytų konspiracinėmis ar tiesiog pramanais, tačiau vėliau patvirtintų realia informacija ir faktais, yra ir gerokai daugiau. Šį kartą vėl kalbėsime apie JAV, tačiau ne apie minčių kontrolę, o apie prohibicijos laikus ir tuo metu specialiai užnuodytą alkoholį.

JAV 1920 m. įvedus prohibicijos įstatymą, šalyje suklestėjo kontrabanda, nelegali alkoholio gamyba ir jo platinimas, slapta ėmė veikti ir daugybė uždarų klubų ir barų. 

Valdžia suprato, kad norint visiškai pakeisti žmonių elgesį nepakanka ką nors įteisinti įstatymu, todėl JAV vyriausybė sugalvojo drastišką sudėtingos situacijos sprendimo būdą: užnuodyti nelegalų alkoholį^[1].

Į alkoholį buvo dedamos nuodingos medžiagos

Alkoholio draudimo epocha arba prohibicijos era Jungtinėse Amerikos Valstijose tęsėsi 1920-1933 m. Tai buvo laikotarpis, kai visoje šalyje buvo uždrausta gaminti, parduoti ir gabenti alkoholinius gėrimus. Šis draudimas buvo įtvirtintas 1920 m. sausio 17 d. įsigaliojusia Jungtinių Valstijų Konstitucijos 18-ąja pataisa. 

Draudimo tikslas buvo sumažinti nusikalstamumą, korupciją ir socialines problemas, susijusias su pernelyg dideliu alkoholio vartojimu, ypač miestuose^[2].

Iš tiesų, XX a. 3-iajame dešimtmetyje alkoholizmo atvejų skaičius smarkiai išaugo; draudimo bendrovės užfiksavo, kad jis padidėjo daugiau nei 300 proc. Gatvės gaujos tapo kontrabandos verslu, suklestėjo vagystės ir slapta alkoholio gamyba. Šiuo laikotarpiu iškilo organizuoto nusikalstamumo sindikatai, net tokie gangsteriai kaip Al Kaponė.

Nors visuomenės nuotaikos tapo priešiškos alkoholio draudimui, valdžia nesitraukė ir net sumąstė kaip gi alkoholio ištroškusius piliečius vis dėlto pažaboti. Siekdama šio tikslo, XX a. 20-ojo dešimtmečio viduryje vyriausybė į alkoholį pradėjo dėti tokių toksinų kaip benzenas ir gyvsidabris.

Tačiau pats mirtiniausias buvo metanolis, paprastai randamas pramoniniuose produktuose, pavyzdžiui, degaluose ir formaldehide. 1926 m. federalinė vyriausybė net padidino metanolio kiekį, kurio reikalaujama pramoniniame alkoholyje, iš kurio tuo metu ir buvo gaminamas nelegalus alkoholis.

Dar prieš prohibiciją JAV vyriausybė reikalavo, kad pramoninio alkoholio gamintojai į savo gaminius pridėtų pavojingų medžiagų ir taip atskirtų juos nuo geriamojo alkoholio. Taigi vyriausybė jau buvo sukūrusi tokį aparatą, kuris ilgainiui pritaikytas plačiuoju mastu.

Idėjos priešininkų buvo, tačiau pasipriešinti užnuodytos blaivybės programai jie nedrįso

Verta paminėti, kad ne visi manė, kad alkoholio užnuodijimas yra gera idėja. Pavyzdžiui, Naujojo Džersio senatorius Edwardas I. Edwardsas tai pavadino „įteisinta žmogžudyste“. Tačiau „Kovos su barais“ lyga atkakliai laikėsi savo nuomonės, teigė, kad legalus alkoholis savo laiku nužudė daug daugiau žmonių.

„Vyriausybė neprivalo aprūpinti žmonių geriamuoju alkoholiu, kai Konstitucija tai draudžia. Žmogus, kuris geria šį pramoninį alkoholį, sąmoningai nusižudo, o išrauti blogą įprotį kainuoja daugybę gyvybių ir ilgus metus pastangų“, – sakė lygos advokatas Wayne B. Wheeleris.

Kiti kaltino įstatymų leidėjus, nepritariančius nuodijimo planui, kad jie palaiko ryšius su nusikaltėliais, ir teigė, kad kontrabandininkai ir įstatymus pažeidinėjantys alkoholio pirkėjai tikrai nenusipelno jokios užuojautos. 

Kaip 1927 m. rašė „Chicago Tribune“, „jokia Amerikos vyriausybė nesiimtų tokio verslo: tik keistame prohibicijos fanatizme bet kokios priemonės, kad ir kokios barbariškos, laikomos pateisinamomis“.

Net JAV vyriausybė nebandė apsimesti, kad alkoholio nuodijimas nesukels mirčių. Už prohibiciją atsakingas iždo sekretoriaus padėjėjas Seimūras M. Lowmanas netgi sakė piliečiams, kad geriantys visuomenės sluoksniai sparčiai miršta, tačiau pabrėžė, kad jei to rezultatas bus blaivi Amerika, „bus atliktas geras darbas“^[3].

Tačiau žmonės nenustojo gerti. 1926 m. Niujorke nuo nuodingo alkoholio susirgo 1200 žmonių, 400 mirė. Kitais metais mirčių skaičius išaugo iki 700. Šie skaičiai kartojosi visose šalies miestuose. Įsiutę prieš prohibiciją nusiteikę įstatymų leidėjai reikalavo sustabdyti mirtinos chemijos naudojimą^[4].

 „Tik laukinio žvėries instinktus turintis žmogus norėtų nužudyti ar apakinti žmogų, kuris išgeria alkoholinio gėrimo, net jei jis jį įsigijo iš prohibicijos įstatymus pažeidusio asmens“, – tuomet skelbė Misūrio senatorius Džeimsas Ridas.

Iš tiesų, ištroškę bet kokio alkoholio, daugelis amerikiečių rizikavo gerti nuodingą ir taip galiausiai pasitiko savo mirtį. Kiti, išgėrę užnuodyto alkoholio patyrė paralyžių, apakimą ir kitus sveikatos trikdžius.

Apskaičiuota, kad iš viso dėl vyriausybės sprendimo mirė apie 10 000 žmonių, tačiau šis skaičius gali būti žymiai didesnis.

O padidėjęs pavojus sveikatai, susijęs su užterštu alkoholiu, dar labiau sustiprino visuomenės pasipriešinimą prohibicijai ir galiausiai prisidėjo prie to, kad 1933 m. 21-ąja pataisa alkoholio draudimas JAV buvo panaikintas.

Panašių veiksmų JAV ėmė ir bandydama pažaboti marihuanos plitimą 

Tačiau tai ne vienintelis kartas, kai JAV specialiai nuodijo žmones, siekiant pažaboti jų blogus įpročius. Juk JAV Valstybės departamento dalyvavimas Meksikoje naikinant marihuaną išaugo į potencialią visuomenės sveikatos krizę.

1970-ųjų pabaigoje Meksika kelerius metus bandė nutraukti nelegalų marihuanos auginimą purkšdama laukus mirtinu herbicidu parakvatu. Nors tai tikrai nesustabdė augintojų, o galiausiai net pakenkė daugybei žmonių, dabar mažai kalbama apie tai, kad būtent JAV rėmė šią akciją: subsidijavo meksikiečių darbuotojų atlyginimus ir dovanojo sraigtasparnius^[5].

Meksikiečiai nauja įranga purškė marihuanos laukus parakvatu, o kita priemone – opijaus aguonų laukus. Programos tikslas buvo naikinti narkotikus jų atsiradimo vietoje.

Tačiau Meksikos marihuanos augintojai sužinojo, kad parakvatu apipurkštus augalus vis dar galima parduoti kaip komercinės paskirties marihuaną, jei juos pavyksta nuskinti, kol dėl herbicido lapai netapo trapūs, o jų skonis – aštrus.

Tačiau parakvato pavojus žmogui JAV Valstybės departamentui nebuvo paslaptis. Vos kiek prarijus, parakvatas patenka į plaučius, kur sukelia tokią didžiulę žalą, kad mirtis beveik visada ištinka per dvi savaites.

Vis dėlto, Amerika, rėmusi šį pavojingą eksperimentą Meksikoje, iki galo nežinojo, ar parakvatas, kuris yra sudeginamas ir vėliau įkvepiamas, sukelia tokias pat mirtinas pasekmes. 1975 m., kai valstybė pradėjo finansuoti Meksikos programą, nebuvo atlikta jokių tyrimų. 

Jų nebuvo atlikta iki pat 1977 m., kai Senato tyrėjai privertė tai padaryti. Vėliau JAV Sveikatos, švietimo ir gerovės sekretorius Džozefas Kalifanas paskelbė tyrimų rezultatus, kuriuose teigiama, kad „intensyviai vartojantiems užterštą marihuaną gali išsivystyti fibrozė: negrįžtama plaučių liga; o rečiau rūkantieji gali patirti „kliniškai išmatuojamą žalą“.

Kilus triukšmui, JAV administracija paaiškino, kad nieko negalėjo padaryti, tik perspėti rūkalius dėl meksikietiškos marihuanos. Buvo teigiama, kad būtent Meksikos vyriausybė šį herbicidą pasirinko savarankiškai, įsigijo jį iš britų kompanijos už savo lėšas ir purškė marihuaną dažniausiai tada, kai opijinių aguonų laukai, tikrieji amerikiečių finansuojamos programos objektai, buvo užmirkę.

Vis dėlto, dalis tuo meto JAV įstatymų leidėjų pabrėžė, kad jei Jungtinės Valstijos būtų paspaudusios meksikiečius, tikėtina, kad būtų sustabdytas opijinių aguonų purškimas. Tačiau JAV to nepadarė.