Be pompastikos neapsieina ir 4-okų išleistuvės?
Lietuvoje 4-okų išleistuvės tampa ne tik svarbia švente, bet ir, iš pažiūros, pakankamai prašmatnia tradicija, kuriai, kai kurių tėvelių teigimu, tenka vis plačiau atverti pinigines. Pastarieji gūžčioja pečiais, jog šventė, įgaudama populiarumą, ne tik lemia vaikų šypsenas, bet ir gali priversti susigūžti kukliau gyvenančiuosius. Ypač skausmingai pradinukų šventė gali atsiliepti tiems, kurie augina kelis vaikus, mat sumos, renkamos šiai šventei, „kandžiojasi“.
Pradinukų išleistuvės – didelis įvykis tiek tėveliams ir mokytojams, tiek – mokiniams. Visgi, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, išleistuvių tradicijos pamažu keičiasi. Tiesa, atsiranda sakančių, jog – ne į gera.
Visų pirma, mokinių tėveliai pabrėžia, kad yra didinimas šventei reikalingas biudžetas siekiant padengti išleistuvių išlaidas (pavyzdžiui, nuomojamą salę, pramogas, suvenyrus ir kt.). Nepaisant to, jog dalis Lietuvos ugdymo įstaigų palieka galimybę kiekvienai šeimai apspręsti savo išlaidas ir skirti tą sumą, kurią ji išgali, populiarėjančios sodybos nuomos tendencija „abejingų“ nepalieka. Mat nuomos kaina gali siekti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo vietos ir paslaugų.
Išvardintoje sąmatoje, regis, nieko nekainuoja tik šypsenos veiduose ir šokiai, kurie pristatomi tėvams bei mokytojams[1]. Mokiniai ir mokytojai taipogi dažnai dalijasi atsisveikinimo žodžiais, kuriais išreiškia padėką bei gerus linkėjimus. Niekas neprieštarautų, jog pasiruošimas bei dalyvavimas formuoja bendruomeniškumo jausmą ir padeda tvirtinti ryšius. Tačiau, ko gero, svarbu ne tik ieškoti visuomeninio ryšio, bet ir kompromiso, nepamirštant, kad laimė slypi mažuose dalykuose – ne finansiniame „polėkyje“, į šią sąvoką įtraukiant daugelį gyvenimo aspektų, įskaitant ir pradinukų šventes.
Siūloma „sumesti“ už tuos, kurie lėšų išleistuvėms neturi
Minėtos tradicijos sukuria ypatingą atmosferą ir leidžia vaikams bei tėvams švęsti unikalų etapą, atsisveikinant su pradine mokykla ir pasirengiant ateities iššūkiams. Tačiau dalis tautiečių pasakytų, kad 4-tokų išleistuvės senesniais laikais buvo kitokios – be nuomojamų sodybų ir pluošto banknotų pareikalaujančių programų.
Kai kurie tėveliai prabyla, esą anuomet nieks sodybų nenuomavo ir kelių aukštų tortų neužsakinėjo. Pastarieji dalijasi patirtimi, kad dabar renkama po 100 eurų, o kartais netgi daugiau pradinės mokyklos baigimo šventei. Neva šiais laikais reikia visko – tuo tarpu atsilikti nuo šiuolaikinių vėjų – bemaž nepadoru: reikia ir dovanų mokyklai, ir dovanų mokytojams, o dar atskirai būtina „susimesti“ ant vaišių, programos bei sodybų. Stebimasi ir tuo, jog šventė, pastarųjų teigimu, nusitęsia pusę dienos, kartais trukdama daugiau nei 5 val.
Greičiausiai nenuostabu, kad atsiranda suaugusiųjų, atviraujančių, jog šventėje negalės dalyvauti, kadangi ji – pernelyg ištaiginga ir jiems per brangi. Stengiantis spręsti šią problemą, žiūrėk, kaipmat susiburia viena kita stovykla: pirmoji, pavyzdžiui, siūlo „sumesti“ už tuos, kurie lėšų neturi, tuo tarpu likusieji piktinasi ir sako tokios sumos neinvestuosianti.
Tačiau dalis įninka svarstyti, ar apskritai reikalinga tokia „išpūsta“ programa. Dvejojama, galbūt mokytojai šventėje nė nedalyvaus – geriausiu atveju joje, galbūt, pasirodys auklėtojai ir keli tėvai.
Pagrindinė šios šventės simbolika lieka paraštėse?
Anksčiau 4-okų išleistuvės Lietuvoje, kaip teigiama, buvo daug kuklesnės. Mat šventė esą buvo orientuota atsisveikinimui su pradinės mokyklos laikotarpiu ir pereinamajam etapui į aukštesnes klases. Tąsyk tokios šventės neretai vykdavo mokykloje, todėl išlaidos buvo minimizuotos. Paprastesnė būdavo ir išleistuvių programa – be didelių pramogų bei sudėtingų pasirodymų. Dažniausiai vaikai tiesiog dalyvaudavo šokiuose, pasakydavo atsisveikinimo žodžius arba dainuodavo.
Suvenyrai buvo vienu iš pagrindinių 4-okų išleistuvių akcentu, įskaitant rankų darbo atvirukus bei piešinius, kuriuose buvo užrašyti vaikų palinkėjimai mokytojams. Kitaip tariant, dovanos dažniausiai būdavo mažos – simbolinės, pavyzdžiui, knygos, gėlės arba piešiniai. Kol vaikai sėdėdavo aktų salėje, mokytoja ar klasės auklėtoja sakydavo kalbą ir įteikdavo simbolinius apdovanojimus. Įdomiausia, jog tėvai nebuvo įpareigoti lankytis šioje šventėje, o tai reiškia, kad nereikėjo ir papildomų investicijų.
Dalis šalies gyventojų iki šiol mano, kad laimė – minimalizme ir gerose emocijose. Jie dvejoja, ar dabartinė pradinukų šventė rengiama vaikams – ar visgi tėvų įgeidžiams pamaloninti. Aišku, kad pradinių klasių mokinių išleistuvės kitados buvo daug ramesnės ir artimesnės mokyklos kasdienybei – be didelių pramogų. Dabar tėvai dažniau imasi organizavimo vaidmens, tačiau anksčiau šis procesas būdavo mažiau formalus. Šiandienos tradicijos, kai kurių nusivylimui, galimai tapo labiau komerciškos.
