Ištaigingi sparnuotieji sužadina smalsumą ir įkvepia tyrinėtojus
Daugiau nei metro ilgio, sniego baltumo, juodais sparnais, apimančiais grakštų kūną bei ilgomis raudonomis kojomis, šie paukščiai, vadinami baltaisiais gandrais, dažnai suka lizdus ant stogų miestuose ir kaimuose visoje Europoje, kur jie yra išties mylimi.
Kaip pavasariniai migrantai iš žiemojimo vietų Kenijoje ir Ugandoje bei pietuose iki Pietų Afrikos, pastarieji yra siejami su laime bei atgimimu. Taigi ir pasaka apie baltus gandrus, kurie snape neša naujagimius, nėra iš piršto laužta – šie paukščiai jau nuo senų laikų žymi sėkmę.
Be to, kai kuriose šalyse gyvūnas turi „savo vietą“ ir folkloro simbolikoje, vaikų istorijose bei tam tikruose rankraščiuose[1]. Dargi jis vaizduojamas ant barų, kavinių ir viešbučių ženklų, taip pat yra siejamas su šimtmečius siekiančiomis pavardėmis bei slapyvardžiais.
Pastaraisiais mėnesiais šie įspūdingai atrodantys keliautojai, galima sakyti, iš tikrųjų tapo šventės priežastimi, mat jie atitraukė dėmesį nuo niūrios „Covid-19“ statistikos ir sutelkė visuomenės empatiją viena kryptimi: kovo pabaigoje, kai žmonės būrėsi namuose, baltieji gandrai pradėjo inkubuoti kiaušinius, ir lizde pasirodė pirmasis viščiukų „rinkinys“, kuriuo tėvai išsyk puolė rūpintis.
Nors pastarieji dešimtmečiai baltiesiems gandrams Europoje buvo ganėtinai sunkūs, reikėtų paminėti, kad jiems iš esmės negresia joks pavojus. Aišku, dėl pelkių nusausinimo, varliagyvių bei smulkių žuvų buveinių sumažėjimo ir pesticidų naudojimo paukščiams teko pavargti, tačiau galime pasidžiaugti, jog mirties atvejai, ypatingai dėl susidūrimo su elektros linijomis, daugelyje Europos vietų išties sumažėjo.
Be to, įdomu tai, kad gandrai gali padidinti ir kitų paukščių išgyvenimo galimybes, nes jų milžiniški, tvirti lizdai tampa daugelio sparnuotųjų, pavyzdžiui, varnėnų bei žvirblių, lizdavietėmis, ir būtent todėl jie yra tiesioginį indėlį gamtai nešanti ekosistemos dalis.
Didžiosios Britanijos baltųjų gandrų projekto tikslas – iki 2030 metų sukurti 50 veislinių porų
Tiesa ta, kad kasmet nemaža dalis paukščių iš Europos atskrenda į Angliją. Kaip ir garniai, baltieji gandrai kolonijose saugo lizdus bei ieško pakaitalo, jeigu jų porą ištiktų mirtis, tačiau nerasdami kitų gandrų jie skrenda toliau.
Ne paslaptis, jog Europos reintrodukcijos projektai buvo vienas iš būdų, kaip pamėgdžioti koloniją: auginant baltus gandrus dideliuose garduose ir naudojant neskraidančius paukščius su nukirptais sparnais buvo siekiama pritraukti laukinius gandrus. Galų gale, laukiniai paukščiai veisiasi su nelaisvėje esančiais gandrais, o jų palikuonys migruoja, ištikimai grįždami į savo gimimo vietą. Būtent todėl vyriausybės patvirtintas projektas siekiant išsaugoti rūšis nuo išnykimo, į pastarąjį įtraukus laukinės gamtos parkus, privačius zoologijos sodus, įvairias pelkes ir pievas bei atvirai auginamus medžius, skirtus lizdams, tapo puikia gandrų buveine.
Kaip žinia, Didžiosios Britanijos baltųjų gandrų projektas, kurio tikslas – iki 2030 metų sukurti 50 veislinių porų, yra didesnių pastangų reikalaujanti gamtos atkūrimo dalis. Žinoma, baltasis gandras niekada nebuvo laikytas vietiniu šalies „gyventoju“, tačiau stengiamasi, kad ši rūšis įgytų tokį statusą[2].
Be kita ko, kai kurie gamtosaugininkai, nerimaujantys dėl baltųjų gandrų poveikio buveinėms, tokioms kaip vabzdžiai ir varliagyviai, ragino atlikti aplinkos tyrimus, kurių rezultate vis tik paaiškėjo, kad, atsižvelgiant į galimą paukščių šėrimo apimtį pietryčių Anglijoje, palyginti nedidelį gandrų skaičių ir jų maisto šaltinių, įskaitant sliekus, įvairovę, jokio pavojaus kilti, laimei, neturėtų.
Kalbant apie gandrų rūšis, tiesa ta, kad jei apsiribotume tik istoriniais įrašais, neįtraukę visų rūšių, kurios išnyko daug anksčiau, prarastume ne tik nemažą jų dalį, bet ir išsaugojimo potencialą. Apskritai, kuo plačiau tam tikroje terpėje paplitusi rūšis, tuo ji saugesnė, mat pastarosios pritraukia didžiulį visuomenės susidomėjimą bei paramą, o tai yra naudinga šalies ekonomikai.
Gandrai – žemės ūkio paskirties paukščiai
Baltasis gandras yra tikrai išskirtinio grožio gyvūnas: didžioji dalis jo plunksnų yra baltos spalvos ir kontrastuoja su juodomis dėmėmis, esančiomis ant sparnų. (Pastarosios gi yra pigmento melanino ir karotinoidų, kurie randami jų įprastoje mityboje, rezultatas).
Kalbant apie paukščių pasiskirstymą teritorijose, dažna pastarųjų buveine tampa žemės ūkiui pritaikyti laukai, ganyklos, pievos, atviros pelkės, savanos bei stepės. Aišku, žiemą paukščiai migruoja į Afrikos regionus, kai kurias Artimųjų Rytų dalis ir Indijos subkontinentą, tačiau iš esmės baltieji gandrai yra dieniniai ir ne teritoriniai paukščiai.
Šie paukščiai dažniausiai maitinasi žuvimis, varlėmis, gyvatėmis, graužikais, driežais, vėžiagyviais, rupūžėmis, buožgalviais, vorais, skorpionais, kiaušiniais bei kitais nedideliais žinduoliais. Be kita ko, jie yra naudingi ūkininkams, naikindami kenkėjus iš vietų, kurias žmonės pasirinko kaip žemės ūkio paskirties žemes.
Reikėtų paminėti ir tai, jog gandrai turi monogaminę sistemą, dėl to poruojasi tik kartą gyvenime. Poravimosi sezonas, beje, vyksta pavasarį: paprastai nuo kovo iki balandžio mėnesio ir tai paskatina gandrus sugrįžti į veisimosi vietas likus kelioms dienoms iki šio proceso pradžios.
Paprastai jų lizdai yra medžiuose, taip pat ant pastatų bei kitų aukštų konstrukcijų. Tačiau kasmet perėti į Lietuvą parskrendantys gandrai neretai suka lizdus ir ant elektros linijų atramų, kur jiems įsikurti retsykiais padeda netgi žmonės. Visgi derėtų atkreipti dėmesį, kad elektros skirstymo oro linijos nėra natūrali gandrų buveinės vieta. Būtent todėl gyventojai bei savivalda turėtų įsitraukti į pagalbą padedant gandrams įsikurti natūraliose perimvietėse – medžiuose.
Tiesa ta, kad baltieji gandrai pradeda veistis maždaug 3-5 metų amžiaus. Tuo tarpu migruodami tūkstantiniais būriais, gebėdami pakilti į 1500 m aukštį, įveikti 8 – 10 tūkst. kilometrų bei mosuodami 155-165 cm pločio sparnais jie gali išvystyti net 110 km/h greitį. Kita vertus, nors jie yra gana ištvermingi, išvarginti ilgos kelionės jie tampa itin pažeidžiami ir rizikuoja susidurti su oro linijomis bei neteisėto šaudymo jų migracijos keliuose grėsmėmis.
Įdomu tai, kad kiekvienais metais kovo 25 dieną Lietuvoje minimos Gandrinės arba gandrų parskridimo diena. Dažniausiai pirmieji gandrai parskrenda kovo 5-10 dienomis, o išskrenda ankstyvą rudenį. Lietuvoje šios rūšies populiacija, kaip žinia, yra gana nemaža – priskaičiuojama net 20 tūkst. perinčių porų[3]. Tad akivaizdu, jog gandrų kraštu šalis praminta išties ne be reikalo.
