Suprasti akimirksniu
  • Einantys prieš naratyvą yra kalami prie „gėdos lentos“ 
  • Tikrieji kenkėjai nepastebimi?
  • Supriešino ir bėga
  • Pamirštami ir elektros liberalizacijos žaidėjai
  • Dešimtmečio skandalas baigėsi niekuo
Šaltiniai
Šachmatai
Žmonės skirstomi į priešus ir draugus. Steve'o Johnson'o/Unsplash nuotrauka.

Einantys prieš naratyvą yra kalami prie „gėdos lentos“ 

Iki šio laikmečio būtų buvę sunku patikėti, kad kas nors šiuolaikiniame ir civilizuotame pasaulyje žmones galėtų skirstyti į „draugus“ ir „priešus“ vien dėl jų politinių pažiūrų ar požiūrio į savo sveikatą. Toks skirstymas iki šiol galiodavo nebent kalbant apie psichiškai stabilius ir mažiau stabilius individus, kuriuos noriai aplenkdavome ratu, kad fiziškai nenukentėtume. Tačiau laikai keičiasi – visuomenėje atsirado vieša „gėdos lenta“, kurią kiekvienas nešiojamės savo mintyse ir nuolat kažką prie jos kalame. O tai, ką turime kalti, mums pasako tie patys „draugai“, kuriuos mes tokiais laikome. Tačiau draugas nebūtų draugu, jei retkarčiais mums už nugaros nelaikytų nutaikęs ginklo, kol mes to nematome ir nė nesitikime.

Štai naujienų portalas „Minfo“ rugsėjo pradžioje surengė šių metų naudingiausio visuomenei žmogaus rinkimus ir naudingiausio titulą suteikė ne vienam visiems gerai žinomam visuomenės veikėjui.

Svarbu pastebėti, kad didžioji dauguma patekusiųjų į „Minfo“ naudingiausiųjų sąrašą yra rašytojai arba muzikantai, kurie realiai nedaro nieko blogo, tačiau viešai dalijasi savo nuomone, kuri yra nepalanki valdžiai. Arba, kitaip sakant, rašo prieš suformuotą naratyvą.   

Visgi, nors ir ne visų šių prie „gėdos lentos“ kalamų veikėjų retorika gali būti mums suprantama ar atrodyti visiškai skaidri, tačiau absoliuti dauguma jų, užuot besitaiksčiusi su tuo kas vykta ir palikusi tautą merdėti, bando traukti skęstančiuosius taip kaip moka – kalbėdama ir reikšdama savo nuomonę.

„Minfo.lt“ vykdytoje apklausoje žmonės didžiausią palaikymą reiškė ir naudingiausiais visuomenei žmonėmis vadino advokatą Igną Vėgėlę, Seimo narį Mindaugą Puidoką, „Gustuko picerijos“ savininką Mantą Zemecką, psichoterapeutą Marių Gabrilavičių, juvelyrę Jurgą Lago, dainininką Gytį Paškevičių ir kt.[1]

Į sąrašą pakliuvo ir didesnio atgarsio dėl savo visuomeninės veiklos sulaukusios asmenybės. Tarp jų ir filosofijos mokslų daktarė Nida Vasiliauskaitė, lietuvių kalbos mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė, Antanas Kandrotas, portalo „būkimevieningi.lt“ redaktorius Vaidas Lekstutis. 

Akivaizdu, kad gyvename laikmetyje, kai net jei niekam ir nedarai jokios realios žalos, bet nepalaikai populiariosios pusės, kurioje visi mąsto vienodai, reiški viešai savo nuomonę, kuri yra kitokia nei daugumos, arba tiesiog kitokia nei valdžios, reiškia, jog jau esi tautos priešas.

Tuo galima įsitikinti pažvelgus ir į viešumoje purvais drabstomo Romo Dambrausko pavyzdį. Muzikantas su žemėmis buvo sumaišytas vien todėl, kad Didžiajam Šeimų maršui sukūrė himną, kuriame nė nebuvo užuominų į neapykantą...

Kita vertus, kodėl didžiausiu priešu yra laikomas tas, kuris rašo ir reiškia savo mintis viešai? Galbūt todėl, kad sudarinėjantys „priešų“ sąrašus supranta, kad laisvas ir taiklus žodis skrodžia giliau nei feisbuko įrašuose diktuojamos naujos socialinės mados?

Socialinė erdvė tampa politinės kovos lauku. Pixabay/Pexels nuotrauka.
Socialinė erdvė tampa politinės kovos lauku. Pixabay/Pexels nuotrauka.

Tikrieji kenkėjai nepastebimi?

O kol ieškomi kaltieji dėl visuomenės susiskaldymo, tikrieji priešai galimai yra tyliai užmaskuojami ir net viešai palaikomi! „Teisingos visuomenės“ vedliai neretai tarnauja milžiniškai įtakai ir pinigams, tikriausiai todėl žūtbūt reikalauja neturėti kitų tiesų išskyrus tik tą, kurią jie diktuoja... 

O dabar palyginkime.

Kol prie kryžiaus kalami kūrėjai, palaikantys laisvą žodį ir teisę į nuomonių įvairovę, dėl abejotinų valdžios sprendimų, kol tie kūrėjai juos kritikuoja, tokios įmonės kaip, pavyzdžiui, medicininė laboratorija „Antėja“ susižeria milijardinius pelnus už COVID-19 testus. Pamenate, kaip dar visai neseniai buvome priversti atlikinėti 70 eurų vertės tyrimus tik tam, kad išgirstume žodį „teigiamas“ arba „neigiamas“?

Mokslu tikėjome taip, kad iš to besąlygiško tikėjimo pamiršome, kad mokslą reikia studijuoti ir jo laimėjimus analizuoti. Tikėjome taip, kad net nesureagavome į tai, kad Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL) gavo 20 tūkst. eurų vertės baudą už tai, kad pažeidė imperatyvųjį esminį viešųjų pirkimų skaidrumo principą ir neužtikrino viešojo pirkimo tikslo pasiekimo[2].

Šį mėnesį „švenčiame“ ir galimybių paso metines. Įvedus šią priemonę, populiariosios kultūros atstovams buvo nepaprastai juokinga, kai prie didesnės „Maximos“ įėjimo apsisukdavo vienas kitas žmogus, kurion vidun be galimybių paso niekas neįleisdavo. Pirštu baksnoti ir studentai, kurie be galimybių pasų negalėjo lankyti paskaitų. Kvatotasi iš visų, kurie nepasiskiepijo ar nepersirgo ir vien dėl to buvo apribotos jų teisės ir laisvės. Galiausiai tokius pradėta net vadinti „neišsilavinusiais“ ir net „tamsuomene". 

Šioji „tamsuomenė“ net teisme bandė įrodyti galimybių paso absurdiškumą, tačiau metus trukęs maratonas teismuose kol kas nedavė jokių rezultatų.

Normalu ir tai, kad po daugiau nei metų Vidaus reikalų ministerija užsimojo užregistruoti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pakeitimo pataisas. Griežtai taikyti ribojimai į įstatymą nugulė ir buvo įteisinti tik daugiau kaip po metų! Akivaizdžiai tai rodo tai, kad iki tol jų taikymas buvo neteisėtas. Panašu, kad taip valdžia galimybių paso šalininkams parodė vidurinį pirštą, tačiau nepaisant net to, šiems ir toliau viskas čia „atrodo gerai“.

Tačiau tai neįtikino net ir pačio Konstitucinio Teismo (KT), kuris vėl grąžino Kauno apygardos teismui prašymą įvertinti Vyriausybės nutarimo nuostatas dėl galimybių paso, mat argumentai buvo nepakankami. Tačiau viešosios erdvės diskursą užgrobus karui ir stipriai sumažėjus koronaviruso temos eskalavimui, mes visa tai pamiršome. 

Pandemija apnuogino užsiimančius kenkėjiška veikla. Cottonbro/Pexels nuotrauka.
Pandemija apnuogino užsiimančius kenkėjiška veikla. Cottonbro/Pexels nuotrauka.

Supriešino ir bėga

Nepamirškime ir Lietuvos bėdų su užsienio politika, kurios buvo pridarytos dėl nevaldomo liežuvio laidymo. Tačiau bent jau  kol kas, skirtingai nei „needukuotieji“, liežuvio nevaldantis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis nei smerkiamas, nei plakamas, nei kalamas prie „gėdos lentos“. Premjerė Ingrida Šimonytė jam jau ne kartą padėjo išsaugoti kėdę. 

Vienas iš paskutiniųjų atvejų, kai Lietuvos vardas neabejotinai buvo linksniuojamas visame pasaulyje, buvo Kaliningrado tranzitas. Net Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė, kad liepos viduryje paskelbtos gairės dėl Kaliningrado tranzito atitiko ankstesnius EK sankcijų Rusijai išaiškinimus, apie kuriuos, pasirodo, Lietuva žinojo jau nuo balandžio, o tai reiškia, kad savanoriškai buvo vykdyta kiršinimo politika. Ir kas už tai prisiėmė atsakomybę? Kas buvo prikaltas prie „gėdos lentos“ dėl EK išaiškinimų nesuvokimo ar tiesiog savivaliavimo?

O kur dar Lietuvą į velnio duobę nuvedęs konfliktas su Kinija dėl Taivano atstovybės?

Ir nesvarbu, kad visa ši situacija dalį Lietuvos verslo nuvedė į bankrotus ir sunkumus. Ir nesvarbu, kad vasarį Kinija nusprendė atsisakyti lietuviškos jautienos, pieno produktų ir alaus. Užsienio reikalų ministerija (URM) ir toliau savo kaltės tame neįžvelgia.

Lietuviams drebant dėl galimos karinės invazijos ir toliau niekas dėl nieko nekaltas. Išskyrus tuos, kurie nepritaria politikų formuojamai daugumos nuomonei ir išdrįsta ją reikšti viešai. 

O ar kada teko girdėti, kad popkultūros atstovai viešai pasmerktų europarlamentarą Andrių Kubilių? Jokio pasmerkimo jis nesulaukė net po to, kai nesivaldydamas rėžė, kad jei Kinija atakuos Taivaną, Lietuva kartu su JAV turės stoti jo ginti

O kur dar tas pats SGD terminalas, kuris, apskritai neaišku, ar išvis kokią naudą Lietuvos vartotojui duoda, o jo išlaikymas reikalauja nemenkų resursų[3]... Juk viskas vardan to, kad Lietuvai būtų užtikrinta nepriklausomybė nuo monopolinio gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos... Nors įdomu, iš kur tie, iš kurių perkame dujas už brangiau, jas gauna? Ar tik ne iš tos pačios Rusijos?

Lietuva užsimojo „pamokyti“ Kiniją. Yan'o Ke'o/Unsplash nuotrauka.
Lietuva užsimojo „pamokyti“ Kiniją. Yan'o Ke'o/Unsplash nuotrauka.

Pamirštami ir elektros liberalizacijos žaidėjai

Dėl nepaaiškinamų priežasčių išgyvename laikotarpį, kai rašytojai socialiniuose tinkluose tampa pavojingesniais nei masine afera dėl elektros liberalizacijos galimai užsiimantys asmenys.

Jau ne kartą apie tai yra pasisakęs ir Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Vytautas Sinica, kuris rėžė, kad visa ši liberalizacija yra masinė ir oficiali afera. O dabar V. Sinica viešai linčiuojamas kaip surengęs prastą protestą Vinco Kudirkos aikštėje prieš valstybinio energetikos sektoriaus žlugdymą.

O štai energetikos ministras Dainius Kreivys nesusilaukia jokių „bausmių“ ne tik už prastą darbą krizės metu. Socialinių tinklų popkultūra net nesistengia gilintis ir į tai, kad kalant prie kryžiaus verslą, turintį ryšių su Rusija, pamirštamas tas pats ministras Dainius Kreivys, kuriam priklauso net 40 proc. įmonės „Catus“ akcijų. O būtent ši įmonė valdo net 65 proc. parduotuvių „Moki veži“ akcijų, o prekybos tinklas dar birželio pradžioje prekiavo rusiškomis prekėmis.

Didžiausio nepasitenkinimo sulaukė Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio valdomas „Viči“, turintis reikalų su Rusija, o apie D. Kreivį, kuriam dalinai priklausanti „Catus“ taip pat neišvengė sąsajų su šalimi agresore, nebuvo užsiminta net pusę lūpų.

Be to, „savą“ nuolat dengia ir pati premjerė Ingrida Šimonytė, teigdama, kad priežasčių pašalinti D. Kreivį iš Vyriausybės sudėties nematanti.

Grįžtant prie elektros liberalizacijos temos ir ministro D. Kreivio indėlio į ją, advokatas I. Vėgėlė įvardino ir tikrąsias chaoso energetikos sektoriuje priežastis, tarp kurių – ir nemaža energetikos ministro kaltės.

Anot I. Vėgėlės, energetikos ministras net negali argumentuotai paaiškinti kylančių elektros kainų problemos. Jis taip pat nežino ir sudėtinių elektros kainos dalių. Tačiau net ir šiame kontekste ir viešojoje erdvėje laikomasi I. Šimonytės transliuojamos pozicijos – dėl visko kaltas „kvailas“ vartotojas.

Dešimtmečio skandalas baigėsi niekuo

Dar visai neseniai Lietuvos politines ir teisines padanges sukrėtė ir buvusio Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio kyšininkavimo bylos baigtis, kai buvo išteisinti politinės korupcijos byloje dalyvavę asmenys.

Visuomenė, išgirdusi apie tokį sprendimą, net ošė ir pritarė, jog šios bylos baigtis akivaizdžiai parodo politinės ir finansinės galios suteikiamą neliečiamumą.

Ir visiems viskas gerai. Kaltų niekur ir dėl nieko nėra. Kalti tik tie, kurie reiškia kitokią nuomonę nei ta, kurią transliuoja valdžia.

Tikriausiai kaltų nebus ir dėl prognozuojamų masinių įmonių bankrotų, kurie mus neabejotinai įsuks į užburtą ratą, kai augant bedarbių skaičiui reikės jiems skirti bedarbio išmokas (kam priklausys), o valstybės biudžete liks milžiniška skylė, kuri kas mėnesį tik gilės...

O kur herojai milžiniškos infliacijos, su kuria gerokai jau lenkiame net tą pačią sankcionuojamą Rusiją? Kur herojai, kurių dėka mes „pirmaujame“ pagal kainų augimą visame Europos valstybių regione? Kodėl Lietuvoje infliacija siekia 22,4 proc.[4], o Rusijoje – 14,3 proc.[5]?

Ir niekam dėl to ieškoti kaltų nereikia. Lyg niekas nepriimtų sprendimų, kurie daro įtaką tiek infliacijai, tiek kainų augimui...

Ir kam vargintis, kai visada lengviausia apkaltinti ir tautos priešu paskelbti socialinių tinklų rašytoją, dainininką ar kitą kūrėją, kuris nepritaria valdžios sprendimams ir tą pasako viešai.

Priešas Lietuvoje tikriausiai yra kiekvienas, kuris mano kitaip, nei diktuoja didžioji dauguma.

Ir negali pykti ant lietuvių už tokį požiūrį. Šioje valstybėje niekas dėl nieko nekaltas. Kalti tik tie, kurie nepritaria daugumos požiūriui arba, kitaip sakant – nuleistai ideologijai. Ir, matyt, visa tai normalu, nes visa tai diktuoja lietuvių sąmonės kodai, suformuoti istorinės patirties, užprogramuoti sovietinių laikų ir taip įsirašę į lietuvių genus bei perduodami iš kartos į kartą. Anuomet nepritariantys valdžios primestai tvarkai ir nuleistai ideologijai taip pat neturėjo teisės pasakyti garsiai kitokios nuomonės, o tai darantys buvo priversti bėgti už jūrų marių arba buvo linčiuojami, tik dar baisiau nei dabar.    

Be to, kai nutinka įvairios blogybės, žmonės visada turi turėti ką nulinčiuoti ar bent jau prikalti prie gėdos lentos. Juk net ir senovės civilizacijose dėl įvairių negandų buvo aukojami žmonės, kad numaldytų dievų pyktį. Tas pats vyksta ir dabar, tik ženkliai rafinuočiau ir labiau civilizuotai. Ginant tikruosius problemų sukėlėjus ar bent jau tuos, kurie tiesiog nesugeba jų išspręsti, dėmesys nuo jų nukreipiamas tautai pasotinti numetus kitas aukas - priešais įvardijami socialinių tinklų rašytojai ir atlikėjai. Ir taip yra todėl, kad žmonės nesikeičia per amžius. Jiems visada reikia duonos, žaidimų ir... „kraujo.“