Argentinos prezidentas J. Milei nurodė šaliai pasitraukti iš PSO
JAV prezidentas D. Trumpas jau pačiomis pirmomis dienomis paskelbė, kad šalis traukiasi iš Pasaulio Sveikatos Organizacijos. Dabar Argentina nusprendė sekti jų pavyzdžiu ir pasitraukti iš PSO. Pareiškime apie šį žingsnį Argentinos prezidento kanceliarija kritikavo PSO, teigdama, kad jos veiksmai per COVID-19 pandemiją, ypač ilgalaikių draudimų skatinimas, padarė ekonominės žalos[1].
Pareiškime buvo keliamas ir klausimas, kodėl daugelio šalių finansuojamos pasaulinės organizacijos nepasiekia savo tikslų, įsitraukia į politiką ir bando užgožti nacionalines vyriausybes. Prezidento J. Milei atstovas spaudai Manuelis Adorni patikslino, kad Argentina nesinaudoja PSO finansavimu sveikatos priežiūrai.
„Šis sprendimas nereiškia, kad Argentina neteks lėšų ir neturės įtakos sveikatos paslaugų kokybei“, sakė jis. Taip pat pridūrė, kad pasitraukimas iš PSO suteiks Argentinai daugiau lankstumo kurti savo sveikatos politiką ir geriau kontroliuoti savo išteklius. „Tai sustiprina mūsų įsipareigojimą siekti nacionalinio suverenumo sveikatos srityje“, teigė jis.
PSO savo ruožtu gynė organizacijos vaidmenį kovojant su COVID-19 pandemija. Kai 2020 m. D. Trumpas pirmą kartą pagrasino sumažinti JAV finansavimą, organizacijos generalinis direktorius Daktaras Tedros Adhanom Ghebreyesus perspėjo nepolitizuoti krizės: „Jei nenorite, kad būtų daug daugiau kūnų maišų, susilaikykite nuo politizavimo.“
D. Trumpas paskelbė apie planus išstoti iš PSO, kitos šalys naudojasi idėja
Tiek JAV prezidento žingsnis, tiek J. Milei pareiškimas sulaukė visuomenės sveikatos ekspertų kritikos. Tačiau abi šalys laikosi tvirtai ir savo sprendimų, panašu, keisti nežada. JAV prezidentas, kurį A. Milei laiko bendraminčiu sąjungininku, sausio 20 dienos įsaku kritikavo Pasaulio sveikatos organizaciją, teigdamas, kad įtaką daro valstybių narių politiniai sumetimai. D. Trumpas taip pat atkreipė dėmesį į JAV tenkančią finansinę naštą, teigdamas, kad PSO iš JAV reikalauja „nesąžiningai sunkių mokėjimų“.
Jis kaltino agentūrą, kad ji netinkamai tvarkosi su COVID-19 pandemija, nevykdo būtinų reformų ir yra veikiama šalių narių politinio spaudimo. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių JAV nusprendė pasitraukti iš PSO. Ši organizacija vis labiau kritikuojama būtent nuo pandemijos įvedimo ir dėl jų padėties pasaulyje suvaldymo.
PSO buvo įkurta 1948 m. siekiant gerinti pasaulio sveikatą, o jos pirminėje konstitucijoje buvo perspėjama, kad nevienodos sveikatos priežiūros sistemos gali būti pavojingos visiems. Šiandien agentūra veikia daugiau nei 150 šalių, siekia plėsti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir vadovauja pasaulinių sveikatos krizių, tokių kaip cholera, Ebola ir geltonoji karštligė, likvidavimui.
Apie tokį pasitraukimą iš PSO galvoja ir viešai svarsto ir kitos šalys. Italijos vicepremjeras ir transporto ministras Matteo Salvini pasiūlė įstatymą[2] dėl Italijos išstojimo iš Pasaulio sveikatos organizacijos. Taip padarė po to kai JAV pasitraukė.
„Šį rytą Deputatų rūmuose pristačiau „Lygos“ įstatymo projektą dėl išstojimo iš PSO, kaip tai padarė Jungtinės Amerikos Valstijos, vadovaujamos Donaldo Trumpo“, sausio mėnesį socialinėje žiniasklaidoje paskelbė kraštutinių dešiniųjų partijos lyderis M. Salvini.
Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni, artima D. Trumpo sąjungininkė Europoje, M. Salvini pasiūlymo nekomentavo. Jos atstovas spaudai agentūrai AFP sakė, kad ji nėra užėmusi pozicijos šiuo klausimu. Reaguodamas į tai, PSO generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas pareiškė, kad organizacija mažina įdarbinimo skaičių ir kelionių išlaidas dėl blogėjančių finansinių sunkumų.
M. Salvini teigė, kad Italija neturėtų būti susieta su tarptautine organizacija, kurią finansuoja jos mokesčių mokėtojai, ir tvirtino, kad ji pernelyg glaudžiai bendradarbiauja su didelėmis farmacijos bendrovėmis. „Panaudokime tuos 100 mln. eurų Italijos pacientams paremti ir investuokime į mūsų ligonines ir gydytojus“, sakė jis.
J. Milėjus keičia politiką Argentinoje, kaip D. Trumpas daro JAV
Argentina nusprendė pasitraukti iš PSO, sekdama būtent D. Trumpo pavyzdžiu[3]. Tai dar vienas Lotynų Amerikos politikos žingsnis, atitinkantis jo požiūrį į sienų apsaugą, prekybą ir imigraciją. Kiti Argentinos prezidento pelgiai taip pat rezonuoja su JAV vadovo sprendimais.
J. Milėjaus nacionalinio saugumo ministerija neseniai paskelbė apie planus Argentinos Saltos provincijoje palei sieną su Bolivija pastatyti 200 metrų tvorą, teigdama, kad tai padės kovoti su narkotikų kontrabanda. Jau nuo pat jo išrinkimo J. Milei buvo lyginamas su JAV lyderiu, nes yra kriptografijos šalininkas ir žadėjo keisti ekonomiką ir politiką šalyje, naudodamas drastiškas priemones.
2023 m. gruodį 53 % balsų surinkęs Javieras Milei buvo išrinktas Argentinos prezidentu. Paveldėjo ir vieną didžiausių ekonominių krizių šalies istorijoje. Infliacija sparčiai augo, skurdas didėjo, o ekonomika buvo ant žlugimo ribos. J. Milei, save vadinantis libertaru, žadėjo drastiškai pakeisti Argentinos ekonominį ir politinį kraštovaizdį, siekdamas išardyti, jo nuomone, korumpuotas ir neefektyvias struktūras.
Jo požiūris susilaukė ir didelio palaikymo, ir aršaus pasipriešinimo, todėl jo prezidentavimo pradžia buvo audringa. Nuo pat pirmos dienos J. Milei negaišo laiko savo vizijai įgyvendinti. Jis ėmėsi griežtų taupymo priemonių, mažindamas valstybės subsidijas, įšaldydamas darbo užmokestį ir mažindamas viešojo sektoriaus dydį. Jo tikslas buvo greitai subalansuoti biudžetą, ir vos per kelis mėnesius Argentina nuo didelio fiskalinio deficito pasiekė perteklių.
Tuo pat metu ėmė lėtėti infliacija, kuri buvo tapusi nekontroliuojama. Nors šios priemonės parodė tam tikrą sėkmę stabilizuojant ekonomiką, jos taip pat kainavo. Dėl spartaus išlaidų mažinimo padidėjo skurdo lygis ir pablogėjo viešųjų paslaugų kokybė. Daugeliui argentiniečių sunkiai sekėsi prisitaikyti prie staigių pokyčių, todėl visoje šalyje kilo protestai ir streikai[4].
Tačiau J. Milei ir toliau laikosi savo vizijos pertvarkyti Argentiną į laisvosios rinkos ekonomiką su minimaliu valstybės įsikišimu. Viena iš didžiausių jo kliūčių buvo orientuotis Argentinos politinėje sistemoje. Jo partija turi mažumą abiejuose Kongreso rūmuose, todėl sunku įgyvendinti ambicingas reformas.
Pabrėždamas Argentinos natūralias stiprybes, pavyzdžiui, didelius energijos ir žaliavų išteklius, technologinį potencialą ir išsilavinusią darbo jėgą, o ne siekdamas nerealių palyginimų su tokiomis šalimis kaip Airijaa ar JAV, jis galėtų sukurti unikalų ir tvarų ekonomikos modelį. Pereidamas prie pragmatiško valdymo ir strateginės politikos formavimo, J. Milei turi galimybę vesti Argentiną į ilgalaikę gerovę ir kartu išsaugoti savo laisvesnės ir konkurencingesnės ekonomikos viziją.
