Bavarijoje rastas 7000 metų skeletas: akmens amžiaus paauglio poza glumina archeologus

Pietryčių Vokietijoje, Žemutinės Bavarijos kaime Großköllnbach, archeologai iškasė maždaug prieš 7000 metų gyvenusio žmogaus skeletą. Radinys dėmesio sulaukė ne vien dėl amžiaus: kūnas duobėje guli neįprastai susisukęs, o kaklo slanksteliai deformuoti. Tyrėjai kol kas negali pasakyti, ar akmens amžiaus paauglys taip buvo palaidotas tyčia, ar jo kūnas nuslydo nuožulniu kapo dugnu.

Großköllnbach kasinėjimuose rastas maždaug 7000 metų skeletas

Radinys aptiktas Dingolfingo-Landau apskrityje, teritorijoje, kurioje planuojamas naujas gyvenamasis kvartalas Steigäcker IV. Prieš statybas sklypą tyrinėjo archeologai. Kasinėjimų komanda dirbo jau penktą savaitę, kai iš pirmo žvilgsnio nereikšminga tamsesnė dirvožemio dėmė pasirodė esanti duobė su žmogaus kaulais.

Radinį tiria apskrities archeologijos tarnyba (Kreisarchäologie Dingolfing-Landau), o plačiau jį aprašė „Euronews“. Pasak leidinio, skeletas jau visiškai iškeltas ir pervežtas į apskrities archeologų patalpas, kur bus atliekami tolesni tyrimai. Pati kasinėjimų vieta lankytojams neprieinama.

Šiuo atveju archeologai žemę tyrė dar prieš kasant pamatus naujiems namams. Būtent tokių tyrimų metu dažnai išnyra seniai pamiršti kapai, židiniai ar būstų pėdsakai, kurie kitaip būtų sunaikinti statybų technika.

Neįprasta poza skiriasi nuo juostinės keramikos kultūros laidosenos

Apskrities archeologas dr. Florianas Eiblas labiausiai stebisi laidojimo būdu. Juostinės (linijinės) keramikos kultūros žmonės, priskiriami ankstyviausiems Vidurio Europos žemdirbiams, mirusiuosius dažnai laidodavo vadinamuosiuose riestiniuose kapuose. Velionis būdavo paguldomas ant šono, sulenktomis ir pritrauktomis kojomis, todėl atrodydavo tarsi miegantis.

Großköllnbach skeletas šios tvarkos neatitinka. Dešinė mirusiojo koja buvo itin stipriai sulenkta, o kairė – sulenkta ir atkreipta į šoną. Tokia padėtis aiškiai skiriasi nuo tuo metu įprastos laidosenos, todėl archeologams kyla klausimas, ar tai buvo sąmoningas sprendimas, ar atsitiktinumo pasekmė.

Juostinės keramikos kultūros kapinynai paprastai įrengiami už gyvenvietės ribų, maždaug 100–500 metrų atstumu nuo namų. Į kapus būdavo dedama indų, kartais papuošalų ir įrankių. Slovakijoje, Nitros kapinyne, rasti 72 kapai, išdėstyti grupėmis po penkis ir dešimt. Großköllnbach atveju apie įkapes ir kapo vietą gyvenvietės atžvilgiu kol kas nepranešta, todėl šie duomenys taps svarbūs vertinant, ar paauglys buvo palaidotas pagal bendrą paprotį, ar išskirtinai.

Nuožulnus duobės dugnas galėjo pakeisti kūno padėtį

Atsakymą gali slėpti pati duobė. Jos dugnas buvo nelygus ir nuožulnus. Archeologo vertinimu, palaidotas kūnas galėjo nuslysti šlaitu žemyn, o atskiri kaulai – pasislinkti arba įsispausti į minkštą molį. Jei ši versija pasitvirtintų, neįprasta poza būtų ne ritualo, o kapo sąlygų padarinys.

Kol kas abi galimybės lieka atviros. Archeologijoje kūno padėtis kape laikoma svarbiu laidojimo papročių liudijimu, todėl nuo atsakymo priklauso, ar Großköllnbach radinys papildys žinias apie tos epochos tikėjimus, ar tik parodys, kaip laikas ir gruntas keičia palaikus.

Skeletas priklausė paaugliui, o jo kaklo slanksteliai deformuoti

Pirmieji tyrimai leido nustatyti, kad mirusysis buvo paauglys. Tai rodo kaulų augimo zonos, kurios dar nebuvo visiškai suaugusios. Paauglio lytis ir mirties priežastis viešai neskelbiamos.

Specialistai ypač atidžiai tiria kaklo stuburą, nes jame matoma ryški deformacija. Dar reikia išsiaiškinti, ar ją lėmė liga, įgimta ar gyvenimo metu atsiradusi kūno ypatybė, ar ji susidarė tik po mirties, veikiant kūno padėčiai kape. Kaulai gali išsaugoti ligų, traumų ir fizinio krūvio pėdsakus, todėl daugiau atsakymų turėtų suteikti išsami antropologinė analizė.

Aplink kapą rasti trys ilgieji namai ir apie 150 archeologinių objektų

Skeletas – ne vienintelis įdomus radinys šioje vietoje. Kasinėjimai atveria plačią juostinės keramikos kultūros gyvenvietę. Per penkias darbo savaites archeologai užfiksavo apie 150 objektų, o žemėje išryškėjo trijų didelių ilgųjų namų pėdsakai. Tyrėjų nuomone, vienu metu stovėjo ne daugiau kaip du iš jų.

Palyginimui, tokio tipo gyvenvietėse dažniausiai stovėdavo 5–8 ilgieji namai, o didžiausiose jų rasta daugiau kaip šimtas, pavyzdžiui, Bylanų gyvenvietėje Čekijoje – 108. Kokio dydžio buvo Großköllnbach gyvenvietė, bus galima vertinti tik ištyrus visą sklypą.

Daug informacijos suteikia išlikę židiniai ir maisto ruošimo vietos, tarp jų – kupoliniai molio pečiai. Jų dugnas buvo izoliuotas tankiai sukrautais akmenukais. Tokiose vietose buvo verdamas maistas, apdorojami grūdai ir, labai tikėtina, vyko svarbi bendruomenės gyvenimo dalis.

Radinio duomenys	Kas žinoma
Vieta	Großköllnbach, Dingolfingo-Landau apskritis, Žemutinė Bavarija
Sklypas	būsimas gyvenamasis kvartalas Steigäcker IV
Amžius	apie 7000 metų
Kultūra	juostinės (linijinės) keramikos kultūra
Mirusysis	paauglys (augimo zonos nesuaugusios)
Ypatybės	susisukusi poza, kaklo stuburo deformacija
Užfiksuota objektų	apie 150 per 5 savaites
Ilgieji namai	3 (vienu metu – ne daugiau kaip 2)
Kiti radiniai	židiniai, kupoliniai molio pečiai, girnų plokštės

Girnų akmenys galėjo būti atgabenti iš už Dunojaus ar Bavarijos miško

Gyvenvietėje rasta ir girnų plokščių, ant kurių buvo malami grūdai. Archeologų manymu, akmuo joms galėjo būti atvežtas iš vietovių už Dunojaus arba iš Bavarijos miško kalnų. Jei ši kilmė pasitvirtintų, radiniai rodytų, kad jau pirmieji žemdirbiai medžiagas gabendavosi gana dideliais atstumais.

Tai svarbu suprantant, kaip veikė ankstyvosios žemdirbių bendruomenės. Gyvenvietė nebuvo uždara: jos gyventojai, panašu, turėjo ryšių su tolimesnėmis vietovėmis ir žinojo, kur rasti tinkamos uolienos kasdieniams įrankiams.

Juostinės keramikos kultūra atnešė žemdirbystę į Vidurio Europą

Juostinės keramikos kultūra susiformavo VI tūkstantmetyje prieš Kristų ir siejama su pirmosios žemdirbiškos gyvensenos plitimu didelėje Vidurio Europos dalyje. Lietuviškoji Vikipedija ją datuoja maždaug 5600–4500 m. pr. m. e. Pavadinimas kilo iš tradicijos puodus puošti juostomis, vingiuotu ar kampuotu raštu. Šios kultūros žmonės augino kviečius, žirnius, pupas ir linus, laikė galvijus, avis, ožkas bei kiaules, statėsi 20–45 metrų ilgio namus. Mirusiuosius jie dažniausiai laidojo suriestus ovaliose duobėse.

Großköllnbach radiniai priklauso naujajam akmens amžiui – neolitui, kai Europoje medžioklę ir rinkimą palaipsniui keitė žemdirbystė. Todėl kiekvienas tokios gyvenvietės kapas ar židinys padeda geriau suprasti, kaip gyveno, ką valgė ir kaip mirusiuosius laidojo pirmieji Bavarijos ūkininkai.

Antropologinės analizės rezultatus žadama paskelbti vėliau

Apskrities archeologijos tarnyboje kaulai bus tiriami antropologiškai. Tik po to bus galima išsamiau pasakyti, kokius pėdsakus paliko šio jauno žmogaus gyvenimas ir į kuriuos klausimus atsakymų galbūt niekada nepavyks rasti. Baigusi mokslinius tyrimus tarnyba ketina paskelbti naujų duomenų.

Kol kas Großköllnbach išlieka vieta, kur žemė atskleidžia ne tik senovinės gyvenvietės pėdsakus, bet ir žmogaus, kurio amžinojo poilsio vieta po septynių tūkstantmečių vis dar kelia mįslių, istoriją.