Nepaisant atlyginimų didėjimo, infliacija gali sumažinti perkamąją galią
Lietuviai skuba dalytis aktualija, nepraslystančia pro akis. Nors 2025 m. dar tik prasidėjo, jau galima aptarti numatomus maisto produktų kainų ir atlyginimų pokyčius, kurie, beje, nėra jau tokie smagūs. Dėl to susizgribo ne tik tuščiu skrandžiu vedini ilgapirščiai, bet ir prekybų centrai.
Pranašauta, jog 2025 m. infliacija Lietuvoje sieks apie 2,5 proc[1]. Tai reiškia, kad maisto produktų kainos taip pat gali padidėti – tiesa, šis reiškinys pastebimas jau dabar. 2025 metais taipogi numatoma 2,8 proc. siekianti šalies ūkio plėtra. Nors nedarbo lygis turėtų sumažėti iki 7,1 proc., o atlyginimų augimas – neva išlikti pakankamai spartus ir siekti 7,9 proc., skurdo mastai Gerovės valstybės fone galinėjasi su menamu žmonių perkamosios galios augimu. Nieko naujo nepasakysime: palyginti nemaža dalis tautiečių žino, ką reiškia gyventi neapibrėžtumo bei trūkumo sąlygomis – tiek dėl geopolitinių neramumų, tiek dėl globalios ekonomikos raidos bei intensyviai puoselėjamos žaliojo kurso idėjos.
Minimali mėnesinė alga (MMA) nuo 2025 m. sausio 1 d. MMA padidėjo 12 proc., ir dabar siekia 1 038 eurus iki mokesčių (apie 777 eurus „į rankas“)[2]. Prognozuojama, jog 2025 m. darbo užmokesčio augimas bus mažesnis nei 2024 m. Visgi, retai kas kalba, jog, nepaisant to, kad atlyginimai didėja, infliacija gali sumažinti perkamąją galią. Pavyzdžiui, jei atlyginimas padidėja 7,9 proc., o infliacija siekia 2,5 proc., realusis padidėjimas būtų apie 5,4 proc. Turbūt ne veltui žmonės neskuba šokti laimės šokio; akylesni žino, jog nors situacija yra piešiama kaip „patepta sviestu “, suveržto diržo žabangai niekur nesitraukia.
Kylant atlyginimams, parduotuvių lentynose stebimas sviesto su apsaugomis reiškinys
Lietuvoje matoma ganėtinai nauja tendencija: kylant atlyginimams ir paraleliai stebint maisto produktų kainų kitimą, galima išvysti sviestą ir kitus maisto produktus su apsaugomis nuo vagysčių. Žmonės dalijasi nuotraukomis, kuriose matomos specialios apsaugos ant maisto produktų. Iki šiol jos buvo matomos daugiau ant drabužių, buities prekių ir pan. Tačiau žinoma, jog kai skrandžiai tušti, mažai kam reikia naujo kilimo ar šilkinio chalato…
Tautiečiai šnabždasi: „Taip gerai gyvename, kad, alkio vedini, žmonės vagia sviestą?”
Maisto produktų apsaugos nuo vagystės priemonės dažniausiai naudojamos parduotuvėse, kur tam tikri produktai gali būti dažnai vagiami. Kita vertus, duonos gaminiai, kaip ir dešra ar sviestas, yra pirmo būtinumo prekės; tai ne lašiša ar sauja krevečių, kurios prieinamos tik tam tikrai daliai žmonių. Kitaip tariant, situacija parodo, jog dalis žmonių negali įpirkti net būtiniausių maisto produktų, todėl jas slepia palto skverne.
2023-ųjų duomenimis, Lietuvoje skurdo rizikos lygis išliko aukštas, palyginti su Europos Sąjungos (ES) vidurkiu[3]. Skurdo rizikos lygis siekė 20,6 proc.; miestuose šis skaičius siekia 19,7 proc., kaimuose tuo tarpu – 23,3 proc. Remiantis šiais duomenimis, Lietuva yra tarp šalių su aukščiausiu skurdo rizikos lygiu ES. 2022 m. duomenimis, ES vidurkis buvo 16,5 proc., kas rodo reikšmingą atotrūkį.
Tąsyk kalbėta, esą Nacionaliniame pažangos plane „aukso raidėmis“ iškaltas siekis sumažinti skurdo rizikos lygį iki 17 proc. iki 2025 m. ir iki 14 proc. iki 2030 m. Vis dėlto, atsižvelgiant į pastarųjų metų duomenis, šių tikslų pasiekimas reikalauja intensyvių pastangų ir, galbūt, kitokių valdžios sprendimų. Tad rezultate turime aukštą skurdo rizikos lygį, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių. Neretai aptarinėjamas ir dar vienas siekis – stiprinti socialinės apsaugos sistemas bei mažinti pajamų nelygybę. Nepaisant to, tam kelią galimai pastoja Seimo narių atlygio didėjimo beveik dvigubai peizažas.
Stebimos vagystės – ypač mažmeninės prekybos sektoriuje
Daugeliui aišku, kad apsaugos ant maisto produktų – ne šiaip sau. Vagystės, ypač mažmeninės prekybos sektoriuje – pradedant sviestu, mėsa, sūriu ar kava – įrodo, jog maisto produktų trūkumas ant virtutės stalo Lietuvoje – ne panacėja. Todėl prekybos įmonės, siekdamos sumažinti nuostolius, įsigudrino taikyti įvairias apsaugos priemones, tokias kaip elektroninės prekių apsaugos sistemos, stebėjimo kameros, personalo mokymai ir pan.
Kad pagerinti nuskriaustų žmonių gyvenimą – bent iki išgyvenimo lygio – šalyje savo ruožtu veikia įvairios socialinės paramos programos, tokios kaip maisto bankai, socialinės valgyklos ir kitos iniciatyvos, skirtos padėti nepasiturintiems gyventojams. Nors šios programos siekia sumažinti maisto nepriteklių bei užtikrinti, kad visi turėtų prieigą prie būtiniausių maisto produktų, regis, to nepakanka. Todėl ir toliau šnekama, esą skurdo ir maisto nepritekliaus mažinimas yra „nuolatinis procesas, reikalaujantis tiek valstybinių institucijų, tiek nevyriausybinių organizacijų ir visuomenės bendradarbiavimo“. Turbūt ne veltui kyla klausimų: ar atitinkami sprendimai kažkur veda – ar reikia kitų – kaip ir naujų sprendimų priėmėjų?
Grįžtant prie maisto produktų matoma, jog sviesto reguliari kaina daugelyje prekybos centrų perkopė 3 eurų kainą. Dar pridėkime kelis šimtus gramų sveriančią ne itin brangią dešrą, pieno pakelį, duonos kepalėlį bei dešrelių pakuotę – ir gausime solidžią sumą, deja – nusitaikusią į dalies žmonių apytuštę piniginę, tebelaukiančią geresnių laikų.
