- Populiacijos kontrolė: nuo Maltuso teorijų iki šiandienos realijų
- Romos klubo vizijos ir Atviros visuomenės fondo finansavimas
- Agenda 2030: nuo tvaraus vystymosi link visuotinės kontrolės?
- Žaliasis kursas Lietuvoje: nuo vėjo jėgainių iki žaliųjų pasų?
![Žaliojo kurso aktyvistai Žaliojo kurso aktyvistai](https://cdn.prod.seven-seven-k8s.outfission.com/images/02b9ecd40b9e2c4045e1916f96489230d6659388cd25f605eed83991baa54a0d.png)
Populiacijos kontrolė: nuo Maltuso teorijų iki šiandienos realijų
Vis garsiau kalbant apie klimato kaitą ir būtinybę saugoti mūsų planetą, Žaliasis kursas (angl. Green Deal) tapo kone visų politinių diskusijų ašimi. Šis platus politinių iniciatyvų rinkinys, apimantis atsinaujinančią energetiką, tvarų vartojimą ir ekologišką gyvenseną, žada spręsti opiausias šių dienų problemas. Nors šie tikslai atrodo kilnūs ir daugumai priimtini, vis daugiau žmonių reiškia susirūpinimą, kad po šia „žalia“ kauke slepiasi kur kas radikalesnės idėjos – žmonių populiacijos mažinimas, totalitarinė kontrolė ir visuomenės perprogramavimas. Šiame straipsnyje giliau panagrinėsime Žaliojo kurso ištakas, pagrindinius veikėjus ir iškeltus tikslus, bandydami atsakyti į klausimą – ar tikrai turime pagrindo nerimauti?
Žmonių populiacijos augimo ir jo įtakos planetai klausimas nėra naujas. Dar XVIII amžiuje, Prancūzijos revoliucijos pabaigoje, britų ekonomistas Tomas Maltusas savo darbe „Esė apie populiacijos dėsnius“ (1798 m.) iškėlė hipotezę, kad dėl spartaus populiacijos augimo, kuris vyksta geometrine progresija, ir ribotų išteklių, kurių gamyba, anot jo, auga tik aritmetine progresija, žmonija neišvengiamai susidurs su badu ir skurdu. Ši teorija, nors ir kritikuojama dėl pernelyg pesimistiškų prognozių, tapo pagrindu neo-maltuzianizmui, atgimusiam XX amžiuje, kuomet po Antrojo pasaulinio karo pasaulio gyventojų skaičius pradėjo sparčiai augti.
Neo-maltuzianizmo šalininkai, tokie kaip William Vogt ir Paul Ehrlich, savo knygose „Kelias į išgyvenimą“ (1948 m.) ir „Populiacijos bomba“ (1968 m.) piešė niūrias ateities prognozes, teigdami, kad dėl per didelio žmonių skaičiaus greitai išseksime Žemės išteklius. Šios idėjos, nors ir paremtos moksliniais tyrimais, sukėlė nemažai diskusijų ir kritikos, tačiau tuo pačiu padarė didelę įtaką visuomenės nuomonei ir paskatino daugybę iniciatyvų, skirtų populiacijos augimui kontroliuoti – nuo šeimos planavimo programų iki kontracepcijos prieinamumo didinimo.
Romos klubo vizijos ir Atviros visuomenės fondo finansavimas
Žaliojo kurso idėjas aktyviai propaguoja ir įvairios įtakingos organizacijos, tokios kaip Romos klubas, Pasaulio ekonomikos forumas ir Atviros visuomenės fondas. Kiekviena jų, turėdama savo istoriją, tikslus ir metodus, prisideda prie globalios darbotvarkės formavimo.
Romos klubas, įkurtas 1968 metais, jau kelis dešimtmečius skelbia apie ribotus Žemės išteklius ir būtinybę keisti žmonijos vartojimo įpročius. Jų pranešimas „Ribotos augimo galimybės“ (1972 m.), paremtas sudėtingais matematiniais modeliais, sukėlė didelį atgarsį ir paskatino diskusijas apie tvarų vystymąsi. Nors kritikai teigė, kad pranešime nepakankamai atsižvelgta į technologinę pažangą ir žmonijos gebėjimą prisitaikyti, Romos klubas ir toliau daro didelę įtaką globaliai diskusijai apie žmonijos ateitį.
Pasaulio ekonomikos forumas (PEF), įkurtas 1971 metais, suburia galingiausius pasaulio politikos ir verslo lyderius, tarp kurių – daugiau nei 1000 stambių korporacijų, tokių kaip „Microsoft“, „Google“, „Coca-Cola“, „Nestle“, „Siemens“ ir daugelis kitų. Šis elitinis klubas, kasmet rengdamas susitikimus Davose, aktyviai remia Žaliojo kurso idėjas. Forumo metiniuose susitikimuose nuolat pabrėžiama klimato kaitos grėsmė ir raginama imtis skubių veiksmų, tokių kaip perėjimas prie „žaliosios“ energetikos ir tvaraus vartojimo. Kritikai teigia, kad PEF, atstovaudamas stambių korporacijų interesams, siekia pasipelnyti iš klimato kaitos krizės, o ne spręsti ją iš esmės.
Atviros visuomenės fondas, įkurtas kontroversiškai vertinamo finansininko George'o Soroso 1993 metais, remia daugybę nevyriausybinių organizacijų, kovojančių su klimato kaita ir skatinančių tvarią plėtrą. Fondas, per savo gyvavimo laikotarpį skyręs jau 19,6 milijardo JAV dolerių įvairioms programoms finansuoti, daro didelę įtaką visuomenės nuomonei ir politiniams procesams. Kritikai teigia, kad Atviros visuomenės fondas, prisidengdamas kilniais tikslais, siekia primesti savo ideologiją ir kontroliuoti visuomenės nuomonę.
Agenda 2030: nuo tvaraus vystymosi link visuotinės kontrolės?
Jungtinių Tautų (JT) darbotvarkė iki 2030 m., dar vadinama Agenda 2030, yra dar vienas svarbus Žaliojo kurso elementas. Šiame 2015 metais patvirtintame dokumente išdėstyti 17 tvaraus vystymosi tikslų (SDG) ir 169 konkretūs uždaviniai, apimantys tokias sritis kaip skurdo mažinimas, lyčių lygybė, švietimas ir klimato kaita. Agendos 2030 šalininkai teigia, kad tai yra būtinas žingsnis siekiant išsaugoti planetą ateities kartoms. Tačiau kritikai įžvelgia daugybę problemų, pradedant nerealistiškais tikslais ir baigiant galimybe kontroliuoti žmonių gyvenimus.
Vienas iš labiausiai kontroversiškų Agendos 2030 aspektų yra CO2 kreditai. Ši sistema leidžia įmonėms ir valstybėms, viršijančioms nustatytas CO2 emisijų normas, pirkti kreditus iš tų, kurios teršia mažiau. Nors sistema pristatoma kaip efektyvi priemonė kovai su klimato kaita, kritikai teigia, kad tai yra tik būdas turtingiesiems išsipirkti už taršą, o ne spręsti problemą iš esmės.
Dar daugiau nerimo kelia socialinių kreditų sistemos idėja, kurią jau pradeda diegti Kinija. Ši sistema, vertindama piliečių elgesį tokiose srityse kaip finansinė istorija, CO2 pėdsakas ir netgi socialinis elgesys, suteikia jiems tam tikrus privalumus arba apribojimus pagal jų socialinį reitingą. Kritikai teigia, kad tai yra tiesioginė grėsmė žmogaus teisėms ir laisvėms, galinti sukurti visuomenę, kurioje kiekvienas žingsnis yra stebimas ir kontroliuojamas.
Siekiant dar labiau sustiprinti kontrolę, svarstoma ir apie CBDC – centrinių bankų skaitmeninių valiutų – įdiegimą. Šios valiutos, skirtingai nei tradiciniai pinigai, leistų centriniams bankams visiškai kontroliuoti finansinius srautus ir netgi blokuoti tam tikrus sandorius. Pririšus CBDC prie socialinių kreditų sistemos, valdžios institucijos turėtų galingą įrankį kontroliuoti savo piliečius ir slopinti bet kokį nepaklusnumą.
Žaliasis kursas Lietuvoje: nuo vėjo jėgainių iki žaliųjų pasų?
Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos narės, aktyviai įgyvendina Žaliojo kurso ir Agendos 2030 nuostatas. Vis daugiau kalbama apie atsinaujinančią energetiką, tvarų vartojimą ir CO2 pėdsako mažinimą. Šios idėjos plačiai propaguojamos tiek politiniame lygmenyje, tiek ir per masines informavimo priemones, formuodamos visuomenės nuomonę ir skatindamos tam tikrus elgesio pokyčius.
Viena vertus, rūpinimasis aplinka ir siekis mažinti žmogaus veiklos neigiamą poveikį planetai yra sveikintinas. Lietuvoje sparčiai vystomasi vėjo ir saulės energetika, diegiamos naujos technologijos, skatinančios energijos vartojimo efektyvumą, vykdomos informacinės kampanijos, skatinančios žmones taupyti energiją, vandenį ir rūšiuoti atliekas.
Tačiau kita vertus, vis garsiau pasigirsta ir kritiškų balsų, abejojančių, ar Žaliasis kursas yra vien tik kilnus siekis išsaugoti planetą, ar visgi tai – priedanga kur kas radikalesniems planams? Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad pernelyg didelis dėmesys klimato kaitai gali būti panaudotas kaip pretekstas didinti mokesčius, riboti žmonių pasirinkimo laisvę ir netgi diegti visuotinės kontrolės mechanizmus.
Masinės informavimo priemonės, neretai finansuojamos iš tų pačių šaltinių, kaip ir Žaliojo kurso iniciatyvos, atlieka svarbų vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę. Nuolat kartojant apie klimato kaitos grėsmę, žmonės gąsdinami ir skatinami sutikti su bet kokiais sprendimais, kurie, kaip teigiama, padės išvengti katastrofos. Kritikai pastebi, kad toks vienpusiškas informacijos pateikimas neleidžia susiformuoti objektyviam požiūriui ir skatina ne kritinį mąstymą, o aklą tikėjimą „ekspertų“ nuomone.
Vienas iš pavyzdžių – diskusijos apie žaliuosius pasus. Ši idėja, nors ir oficialiai pristatoma kaip priemonė skatinti vakcinaciją ir užtikrinti saugias keliones COVID-19 pandemijos metu, kelia rimtų abejonių dėl galimos diskriminacijos ir žmogaus teisių pažeidimų. Kritikai teigia, kad žaliųjų pasų sistema gali tapti precedentu ir ateityje būti panaudota kitiems tikslams, pavyzdžiui, riboti žmonių judėjimą pagal jų socialinį reitingą ar kitus kriterijus.
Svarbu nepamiršti, kad tikroji demokratija negali egzistuoti be atviros ir kritiškos diskusijos. Turime kalbėti apie Žaliojo kurso privalumus ir trūkumus, ieškoti geriausių sprendimų ir užtikrinti, kad jie būtų naudingi visiems, o ne tik elitui. Svarbu išlikti budriems ir nepasiduoti manipuliacijoms, prisiminti, kad rūpinimasis aplinka neturėtų tapti pretekstu riboti mūsų laisves ir primesti mums svetimą ideologiją.