Ir į Seimą, ir į Europos Parlamentą išrinkti politikai pasirinko pastarąjį variantą
Seimo rinkimai Lietuvoje baigėsi: naujai išrinkta valdžia jau spėjo suformuoti valdančiųjų koaliciją, o parlamentarai jau davė ir Seimo nario priesaiką, pasižadėję dirbti Lietuvos labui.
Vis dėlto, ne visi į Seimą išrinkti politikai priėmė parlamentarų mandatus. Dalis jų, kuriems sėkmė nusišypsojo tiek Seimo, tiek ir Europos Parlamento (EP) rinkimuose, pasirinko darbus tęsti būtent jame.
Šiais metais Seimo rinkimuose buvo išrinkti 3 europarlamentarai ir visi jie nusprendė, kad liks Briuselyje, tad atsisakė Lietuvos parlamentaro mandato.
Tokį sprendimą priėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vicepirmininkas Aurelijus Veryga, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovas Virginijus Sinkevičius ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė[1].
Būtent pastarosios politikės sprendimas Lietuvos ir net užsienio viešojoje erdvėje buvo aptarinėjamas itin plačiai. Juk V. Blinkevičiūtė viešai žadėjo eiti ministrės pirmininkės pareigas, tačiau akcentuodama savo amžių ir sveikatą, pasirinko gerokai mažiau kritikos sulaukiantį ir žymiai pelniningesnį darbą Briuselyje.
Iš tiesų, jau ne vienerius metus pastebima, kad darbas EP parlamente politikus vilioja net labiau už realų priėjimą prie valdžios ir sprendimų priėmimą Lietuvoje. Ir ne be reikalo: juk Briuselyje laukia ne tik ženkliai didesnė alga ir įvairios finansinės paskatos, bet ir mažesnis dėmesys, kritika ir darbo krūvis.
Trys europarlamentarai savo Seimo mandato jau atsisakė
Europarlamentarui atsisakius vietos Seime, į parlamentą patenka kitas, aukščiausią vietą partijos sąraše rinkimuose turintis, bet į Seimą nepatekęs atstovaujamos partijos atstovas. Jei įvyksta atvirkštinis scenarijus, kai europarlamentaras priima Seimo nario mandatą, tuomet atsilaisvina europarlamentaro vieta, o ją taip pat užima partijos deleguotas kandidatas, kuris EP rinkimuose buvo aukščiausiai reitinguotas, bet nepatekęs į EP.
Po šių Seimo rinkimų, visi trys europarlamentarai, patekę ir į Lietuvos parlamentą, savo mandatų atsisakė. Tikriausiai bene daugiausiai diskusijų kilo dėl šio V. Blinkevičiūtės sprendimo. LSDP pirmininkė paskelbė, kad būsimai Vyriausybei pati nevadovaus, ministrės pirmininkės pareigų neis ir grįš dirbti į EP[2].
Abejonių dėl V. Blinkevičiūtės planų nestigo jau ne vieną mėnesį. Iš pradžių ji tiksliai nepasakė, ar po rinkimų sieks tapti Vyriausybės vadove, bet birželį, užsitikrinusi dar vieną kadenciją EP, pranešė vesianti LSDP kandidatų sąrašą į Seimo rinkimus.
Likus kiek daugiau nei mėnesiui iki rinkimų, V. Blinkevičiūtė galiausiai pareiškė, kad LSDP laimėjus rinkimus, ji imsis vadovauti Vyriausybei. Po pirmojo rinkimų turo ji patikino neturinti abejonių dėl pažado vadovauti Vyriausybei, tačiau jos tonas pasikeitė po antrojo Seimo rinkimų turo. Galiausiai politikė paskelbė, kad eiti premjerės pareigų ji negali dėl sveikatos ir amžiaus.
„Esu įsitikinusi, kad beveik 65 metų ministrei pirmininkei būtų sudėtinga dirbti, nes esu pensininkė ir įvertinau per visą rinkiminį laikotarpį, koks tai būtų atsakingas darbas, kiek tai reikalauja sveikatos ir jėgų. Turiu priimti tokius sprendimus, kad Vyriausybė būtų darbinga, o užimti postą tam, kad užimti postą, niekada neturėjau noro. (…) Pirmiausia įvertinau savo amžių ir sveikatą“, – pareiškė V. Blinkevičiūtė.
Seimo nario mandato atsisakė ir į šalies parlamentą išrinktas Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narys, europarlamentaras V. Sinkevičius. Jis taip pat liks dirbti Briuselyje.
Politiko teigimu, tokį sprendimą iš dalies lėmė Remigijaus Žemaitaičio vedamos „Nemuno aušros“ prisijungimas prie koalicijos.
„Manau, kad pirmiausia reikia susikoncentruoti į darbus Europos Parlamente. Antra, manau, kad mano matymas dėl valdančiosios koalicijos buvo šiek tiek kitoks. Tai padėjo galutinai nuspręsti“, – sakė jis[3].
„Valstietis“ A. Veryga taip pat pasirinko darbą EP, o ne Seime, kaip praėjusioje kadencijoje. Jo teigimu, darbą nacionalinėje politikoje jis būtų pasirinkęs tik tokiu atveju, jeigu matytų galimybes vadovauti naujajai Vyriausybei.
„Dėl europarlamentaro mandato – buvome labai aiškiai pasakę, kokiomis aplinkybėmis aš jo atsisakyčiau. Nežinau, ar yra teorinė galimybė, kad kas nors pasiūlytų man tapti premjeru – jeigu taip atsitiktų, atsisakyčiau“, – dar iki valdančiosios koalicijos suformavimo kalbėjo A. Veryga.
Darbas EP – žymiai pelningesnis ir sulaukiantis mažiau kritikos
Kodėl politikai mieliau renkasi EP, o ne darbą Seime? To priežastis gali būti finansinė. Juk nėra paslapties, kad už darbą EP europarlamentarai gauna ženkliai Seimo nario ar net prezidento atlyginimą viršijančią algą.
Neseniai pakėlus Seimo narių atlyginimus, politikai per mėnesį gaus 3 800 eurų „į rankas“[4], o premjero ir Seimo pirmininko pareigas einančių politikų alga sieks net 5 200 eurų „į rankas“. Palyginimui, europarlamentarų atlyginimas siekia 7 800 eurų „į rankas“. Be to, jiems yra apmokamos visos kelionės išlaidos, politikai gauna net dienpinigius – 350 eurų dienai. Europarlamentarai gauna ir beveik 5 tūkst. eurų kas mėnesį biuro išlaidoms.
Vėliau buvusių EP narių laukia ir labai solidi pensija: ne tik nacionalinė, bet ir papildoma iš Briuselio. Pensijos lubos yra 3 000 eurų, o baigus kadenciją dar šešis mėnesius mokamas tas pats europarlamentaro atlyginimas kaip išeitinė išmoka.
Be to, verta paminėti ir tai, kad darbas Briuselyje gali atrodyti patrauklesnis dėl mažesnio dėmesio ir kritikos. Į EP išrinkti politikai iškeliauja darbuotis į užsienį, tad realių darbo vaisių rezultatų piliečiai nepastebi, nebent patys aktyviai tuo domisi. Be to, vyrauja ir nuomonė, jog EP yra pernelyg biurokratizuotas, tad vienas europarlamentaras ar visi vienos šalies išrinkti EP nariai gali turėti labai ribotą įtaką.
Ką iš tiesų europarlamentarai gali nuveikti Briuselyje? EP nariai priima sprendimus dėl visų ES išlaidų, dalyvauja priimant teisės aktus kartu su ES Taryba, vykdo plačius priežiūros įgaliojimus, gali raštu ar žodžiu pateikti klausimus vykdomajai valdžiai, priimti Europos piliečių peticijas, sudaryti tyrimo komitetus, pareikšti nepasitikėjimą Komisija. Šiuo metu parlamentą sudaro septynios frakcijos. Nacionalinės partijos, iš kurių kilę EP nariai, taip pat gali būti prijungtos prie Europos politinių partijų, o šis statusas leidžia joms gauti europines subsidijas.
O Lietuvos atstovai, bent jau ankstesnių EP kadencijų metu, Briuselyje kalnų nenuvertė. Baigiantis praėjusiai EP kadencijai paaiškėjo, kad pagal politines iniciatyvas Lietuvos europarlamentarai buvo vangiausi ir pasyviausi. Lietuviai mažiausiai dalyvavo rengiant teisės aktus tiek kaip pagrindiniai, tiek kaip „šešėliniai“ pranešėjai.
