Idėja, kad pedofilija – seksualinė orientacija, sklando jau dešimtmetį

Dar 2014 buvo bandoma aiškinti, kad pedofilija nėra nusikaltimas

Šiomis dienomis Lietuvą sukrėtęs pedofilijos skandalas ir vėl sukėlė visuomenės diskusijas vaikų tvirkinimo tema. Daugelis pasibaisėję, jog Seimo narys Kristijonas Bartoševičius kaltinamas net 4 nepilnamečių prievartavimu. Tačiau verta atkreipti dėmesį ne tik į šiuos baisius nusikaltimus, kuriais kaltinamas tautos išrinktasis, o ir į pačią pedofiliją apskritai. Mat jau ne vienerius metus sklando kraupios idėjos, jog pedofilijos nereikėtų traktuoti kaip nusikaltimo.

2014 metais tiek JAV, tiek ir apie tokias naujienas išgirdusiose kitose šalyse kilo didžiulė pykčio ir pasipiktinimo banga, mat „The New York Times“ išspausdino straipsnį, pavadinimu „Pedofilija: sutrikimas, ne nusikaltimas“^[1]. Šioje publikacijoje buvo bandoma išaiškinti, kad pedofilija nėra pasirinkimas ir daugybė pedofilų nėra „aktyvūs“, nes taip ir nenuskriaudžia vaikų, tad neturėtume pedofilijos traktuoti kaip nusikaltimo.

Pasak straipsnio autorės, įstatymų sferoje ir visuomenėje pedofilija yra pernelyg stigmatizuojama, ją supa mitai ir ji tinkamai neįvertinama, todėl drauge ignoruojamos galimybės užkirsti kelią prievartai prieš vaikus. Autorė tvirtino, jog klaidinga manyti, kad pedofilija yra tas pats, kas vaikų tvirkinimas. Ji rašė:

„Žmogus gali gyventi su pedofilija ir nesiimti jokių veiksmų. Tokios svetainės kaip „Virtuous Pedophiles“ teikia paramą pedofilams, kurie nepriekabiauja prie vaikų ir mano, kad lytiniai santykiai su vaikais yra neteisingi. Tai nereiškia, kad šie asmenys yra „neaktyvūs“ ar „nepraktikuojantys“ pedofilai, bet veikiau tai, kad pedofilija yra statusas, o ne veiksmas. Iš tikrųjų, kaip rodo tyrimai, maždaug pusė visų vaikų tvirkintojų nepatiria seksualinės traukos savo aukoms.“

Autorė taip pat tvirtino, jog pedofilija yra liga, kuri pastebima ir įvairiuose tyrimuose, nors jų vis dar trūksta ir sunku prieiti aiškių išvadų, kas kaltas dėl pedofilijos ir kaip tai gydyti:

„Naujausi tyrimai, nors dėl pedofilijos stigmos dažnai apsiribojama seksualiniais nusikaltėliais, rodo, kad šis sutrikimas gali būti neurologinės kilmės. Pedofilija gali atsirasti dėl to, kad smegenys nesugeba nustatyti, kurie aplinkos dirgikliai turėtų sukelti seksualinę reakciją. Pedofilija sergančių seksualinių nusikaltėlių MRT smegenyse pastebima mažiau nervinių takų, vadinamų baltąja medžiaga. Pedofilija sergantys vyrai tris kartus dažniau yra kairiarankiai arba dvipusiai, o tai rodo, kad priežastis yra neurologinė. Kai kurios išvados taip pat rodo, kad neurologiniai raidos sutrikimai gimdoje arba ankstyvoje vaikystėje didina pedofilijos riziką. Tyrimai taip pat parodė, kad pedofilija sergantys vyrai vidutiniškai gauna prastesnius regimųjų ir erdvinių gebėjimų bei verbalinės atminties testų rezultatus.“

Tiesa, visgi galima pritarti ir kai kuriems skandalingojo straipsnio autorės žodžiams. Pavyzdžiui, pedofilams iš tiesų turėtų būti prieinamas tinkamas gydymas dar prieš nusikalstant. Tačiau bėda ta, kad kalbant apie ligą, labiau linkstama prie nuomonės, jog ją reikia normalizuoti kaip dar vieną seksualinį potraukį, o ne ją rimtai gydyti bei smarkiai bausti, atskirti nuo visuomenės nusižengus.

Nors pedofilus palaikantiems asmenims tai ir gali atrodyti kaip logiškas sprendimas, tačiau vaikus seksualiai išnaudojantys ar nelegalias seksualinio pobūdžio priemones (nuotraukas, vaizdo įrašus su mažamečiais ir pan.) naudojantys asmenys nėra ir niekada neturėtų tapti norma.

Pedofilus gynusi ekspertė džiaugėsi, kad sulaukė didelio palaikymo

Nepaisant to, kaip daugeliui žmonių pedofilijos pateisinimas ir noras ją dekriminalizuoti atrodo mažų mažiausiai amoralūs reiškiniai, pati tokį straipsnį parašiusi ekspertė vėliau džiaugėsi sulaukusi didelio palaikymo. Margo Kaplan yra Rutgerso teisės mokyklos profesorė, dėstanti kriminalinę, sveikatos teisę ir mokanti savo studentus apie seksualinius nusikaltimus, po savo garsiojo straipsnio, pavadinimu „Pedofilija: sutrikimas, ne nusikaltimas“, gavo daugybę laiškų. Moteris tvirtino, kad didžioji dauguma tokių laiškų buvo pilni palaikymo^[2]:

„Aš gaunu daugiau palaikymo laiškų nei kada nors būčiau tikėjusis. Esu šokiruota. Tikėjausi gauti gal 95 % negatyvių laiškų, bet gavau tiek daug pozityvių.“

Tiesa, niekam ne paslaptis, kad po pačiu straipsniu ir įvairiose dėl jo kilusiose diskusijose virė akivaizdus visų pyktis. Tačiau M. Kaplan, kad jos tvirtinimai apie didžiulį palaikymą neatrodytų laužti iš piršto, tiesiog nuleido tokias kalbas kaip neišmanymą. Ji netgi tvirtino, jog, matyt, daugelis žmonių net neskaitė straipsnio. O tie, kurie skaitė, supuolė rašyti privačių laiškų, o ne ginti ją viešai... Keista.

Bet pasak M. Kaplan, tai buvo daugybė žmonių, kurių ji nepažįsta: buvęs prokuroras, teisėjas, medicinos darbuotoja, asmenys, kurių šeimos nariai yra pedofilai ir panašiai. Žinoma, tokių jos kalbų jau niekas nepatvirtins ar nepaneigs. Tačiau galbūt tas palaikymas ir tebuvo tik iš pačių pedofilų ar artimus santykius su jais palaikančių asmenų?

Juk tikrai sunku įsivaizduoti, jog pedofilijos dekriminalizacijos ir normalizavimo tema gali būti sutinkama teigiamai tarp tėvų, normalių mokytojų, teisėsaugos atstovų ir pačių nepilnamečių, patyrusių ar bijančių patirti tokį košmarą. Galbūt tokiais straipsniais ir po jų sekančiais tvirtinimais, jog dalis visuomenės jau pritaria amoraliai skambančioms idėjoms, tik bandomas sukurti Overtono langas, kad kažkada pedofilija iš tiesų taptų norma?

PSO svarstė galimybę pripažinti pedofiliją dar viena lytine orientacija

O jei manote, kad šis straipsnis yra vienintelis ir daugiau niekas niekada nekalbėjo apie pedofiliją iš daug švelnesnės pusės, tuomet smarkiai klystate. Deja, panašios diskusijos, pavieniai pasamprotavimai išlenda į paviršių tarytum šiukšlės nutirpus sniegui. Ir prie to prisideda net ir oficialios organizacijos.

Štai 2016 metais pasaulį apskriejo žinia, jog pedofilija gali būti pripažinta dar viena lytine orientacija. Pasaulio sveikatos organizacijoje (PSO) kilo svarstymai, jog pedofilija tėra tik lytinė orientacija, o jos priežastys gali slypėti vaikystėje patirtose traumose^[3].

PSO pradėjo mąstyti, esą galbūt reikėtų pedofiliją laikyti orientacija, kai žmogus patiria trauką vaikams dėl tam tikrų priežasčių. Psichoterapeytas Mindaugas Jasulaitis tuo metu aiškino:

„Paskutiniai Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) svarstymai susiję su pedofilijos pripažinimu dar viena lytine orientacija. Tai gali būti pripažinta kaip orientacija, kai žmogus turi trauką vaikams dėl tam tikrų dalykų. Genetinis faktorius dar nėra nustatytas, bet pedofilijos vystymuisi įtakos gali turėti fiziologinės traumos, pavyzdžiui, smegenų, patirtos vaikystėje. Taip žmogus jaučia tą trauką. Ne dėl to, kad jis ištvirkęs ar nori išskirtinio elgesio. Tiesiog jam labai nepasisekė.“

Taigi, PSO pradėjo samprotauti, kad po patirtų vienokių ar kitokių traumų, o galbūt ir genetinių aspektų, galima pateisinti pedofiliją kaip lytinę orientaciją. Paradoksalu, jog pripažįstama, kad galbūt pedofilais tampama dėl vaikystės traumų, tačiau tuo pačiu siūloma juos normalizuoti, atverti visuomenei, taip potencialiai dar labiau padidinant tikimybę, jog bus traumuota daugiau vaikų nei iki šiol. Apskritai, jei visur vadovautumėmės mintimi, jog žmogui „tiesiog nepasisekė“ ir jis negali savęs kontroliuoti, kuo virstų teisinė sistema ir ar dar egzistuotų normalių žmonių saugumas?

Nežinia, ar idėjos dekriminalizuoti pedofiliją ir paversti ją tik dar viena lytine orientacija kada nors iš tiesų virs realybe. Tačiau vien ženklai, jog tokios kalbos išvis vyksta ir retkarčiais pasirodo įvairūs su tuo susiję straipsniai ar pasiūlymai, išties kelia nerimą. Kas tuomet apsaugos vaikus, nuo visų baisių psichologinių ir fiziologinių traumų, kurias sukeltų norma laikomi pedofilai?