Ženklai Vokietijoje rodo, kad ekonominė vasara Europoje ilgai netruks
Pasauliui po pandemijos išgyvenant tikrą aukso amžių ir vis didesnei visuomenės daliai pasiekiant tą „gero gyvenimo“ sąvoką, tam tikri ekonominiai procesai vienoje didžiausių Europos ekonomikų – Vokietijoje – rodo, kad Europai jau reikia ruošti roges žiemai.
Šiaip ne taip žadėtą sunkmetį pandemijos metu ir šiek tiek po jos Lietuva išlaviravo ir dabar, nors socialinė atskirtis tarp turtingųjų bei labai pasiturinčiųjų ir skurdžiausiai gyvenančių didėja, gyventi menkstančiai vidutinei klasei – kaip niekad gera. Net ir uždirbant vidutinį atlyginimą (kas šiuo metu Lietuvoje į rankas yra 1 352,9 Eur[1]) gana didelė dalis gyventojų gali sau leisti bent jau ekonominės klasės atostogas užsienyje, o taip pat ir atsidėti „juodai dienai“.
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir sukasi ratu, tad šiandieninis geras gyvenimas dar negarantuoja sotaus rytojaus. Apie galinčią greitai pasikeisti situaciją jau kalbama ir Lietuvos žiniasklaidoje (kuri, kaip bebūtų, blokavo bet kokią informaciją, susijusią su galimai atkeliaujančiu sunkmečiu).
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas įspėja, kad situacija Vokietijoje, kurioje dėl per didelės energetinės priklausomybės nuo Rusijos ir per didelės ekonominės priklausomybės nuo Kinijos, dabar ekonomika sistemingai eina žemyn[2]. Pasak eksperto, tai reiškia, kad vėjai iš Vokietijos pasieks ir likusią Europos dalį, todėl nebyliai pataria pakoreguoti 2025-ųjų biudžetą, kuris šiuo metu esą nepalieka jokios fiskalinės erdvės Lietuvai, kai suplanuotas 3 proc. nuo BVP deficitas.
Vokietija šiuo metu išgyvena ne pačius lengviausius laikus
Pagrindinės šalies problemos – didelės energijos sąnaudos, ribotos privačios investicijos ir sunkumų patiriantis gamybos sektorius, kuris susiduria su tarptautinių rinkų, ypač Kinijos, konkurencija. Ypač didelį poveikį patiria energijai imlios pramonės šakos, o tai lemia mažesnį našumą ir užimtumo augimą.
Prognozes Vokietijai dar labiau apsunkina demografinės problemos, kaip antai sparčiai senstanti darbo jėga, dėl kurios šalis įsisuka į „užburtą ratą“: mažėjant darbo jėgos pasiūlai, menksta ir gamybiniai pajėgumai ir galiausiai šalis atsiduria ties „atostogų“ riba.
Nepaisant padidėjusio realiojo darbo užmokesčio, vartotojai, kaip tikėtasi, nėra linkę išlaidauti ir daugelis namų ūkių renkasi taupyti. Ši tendencija sumažino vidaus paklausą ir pratęsė ekonomikos sąstingį. Vokietijos „ekonomikos išminčiai“ prognozuoja, kad 2024 m. BVP kukliai padidės apie 0,7 %, o tam daugiausia įtakos turės laipsniškas vartojimo atsigavimas ir nedidelis eksporto augimas stabilizuojantis pasaulio ekonomikai[3].
Situacija ES: bankų palūkanos mažėja kartu su infliacija, tačiau ekonominė situacija „velkasi iš paskos“
Spalio viduryje Europos centrinis bankas (ECB) jau trečią kartą šiemet sumažino palūkanų normas, akcentuodamas, jog infliacija euro zonoje yra „vis labiau kontroliuojama“, tačiau ES šalių bloko ekonominės perspektyvos, deja, blogėja[4].
Kitaip tariant ECB persiorientuoja nuo infliacijos mažinimo (palūkanų mažinimo) prie ekonomikos augimo, kuris, lyginant su JAV, vis dar yra gerokai už nugaros.
Naujienų agentūra „Reuters“ rašė iš patikimų šaltinių surinkusi informacijos, jog šiemet yra tikėtinas ir ketvirtas palūkanų normos mažinimas gruodžio mėnesį, jei ekonominiai ir infliacijos duomenys smarkiai nepakis.
Nepaisant to, kad ECB dabar jau gali teigti suvaldęs didžiulę infliaciją, vidaus infliacija, kurią sukelia sparčiai augantis darbo užmokestis, tebėra didelė.
Didelės palūkanų normos sumažino investicijas ir ekonomikos augimą, kuris jau beveik dvejus metus yra silpnas, o naujausi duomenys rodo, kad artimiausiu metu padėtis dar labiau keisis į gerąją pusę, mat pramonės gamyba euro zonoje išaugo, padidėjo paskolų paklausa, o situacija Vokietijoje taipogi šiek tiek geresnė nei tikėtasi[5].
Visgi, ganėtinai atspari ES darbo rinka pamažu pradeda rodyti trūkinėjimo ženklus – laisvų darbo vietų skaičius, palyginti su bendru darbo vietų skaičiumi, pradeda mažėti.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje liūdnas scenarijus brėžiasi ne tik ES, bet ir visame pasaulyje, mat pasaulinė valstybių skola jau pasiekė 100 trilijonų JAV dolerių, o analitikai prognozuoja, kad to pasekoje, ekonomika visame pasaulyje pradės stagnuoti.
Apie tai, kad dabartinis ekonominis spaudimas gali būti panašus į tą, kuris XX a. trečiajame dešimtmetyje lėmė ekonominį nacionalizmą ir prekybos žlugimą, prasitarė ir ECB pirmininkė Christine Legarde[6].
Anot jos, reikšmingi ekonomikos trikdžiai yra pandemija, Europos konfliktas ir energetikos krizė – būtent jie esą pakeitė pasaulio ekonomiką.
Kitaip nei 1920-ųjų defliacijos žlugimas pagal aukso standartą, šiuolaikiniai centriniai bankai, įskaitant ECB, veiksmingai suvaldė infliaciją didindami palūkanų normas, padėdami sumažinti euro zonos infliaciją nuo 10,6 % 2022 m. iki 2,2 % 2023-aisiais ir kartu padidindami žmonių užimtumą.
C. Lagarde įspėjo, kad tebesitęsiantis neapibrėžtumas, įskaitant dirbtinį intelektą, technologijų monopolijas ir tiekimo grandinės iššūkius, reikalauja budrios ir prisitaikančios pinigų politikos.
Tikroji sunkmečio problema – ne rusiškose dujose, bet klimato kaitos politikoje
Tačiau spalio pabaigoje pasirodžiusi informacija apie tai, kad gamintojas „Volkswagen“ Vokietijoje gali uždaryti net tris automobilių gamyklas, panaikinti 10 tūkst. darbo vietų ir smarkiai sumažinti darbo užmokestį, suponuoja apie rizikingą JAV prezidento J. Bideno klimato politiką[7].
Didžiausią nerimą kelia tai, kad „Volkswagen Group“ Vokietijoje dirba apie 300 tūkst. darbuotojų, o koncernas jau tris dešimtmečius vengia priverstinių atleidimų iš darbo ir per 87 metų veiklos istoriją savo šalyje nėra uždaręs nė vienos gamyklos.
Visgi, pagrindinis šešėlis dėl tokių pasekmių krenta ant didelių energijos sąnaudų dėl Vokietijos politikos, orientuotos į atsinaujinančius energijos šaltinius. Situacijos nelengvina ir įpareigojimai dėl elektromobilių, kas ir sukėlė įtampą VW ir Vokietijos automobilių pramonei.
Pagal ES politiką reikalaujama daugiau gaminti elektromobilių, todėl tokios bendrovės kaip VW verčiamos skirti lėšų elektromobiliams, nepaisant mažos paklausos, kuriai dar didesnį poveikį daro pigesnių Kinijos elektromobilių konkurencija.
Kadangi Europa patiria ekonominį skausmą dėl griežtos klimato politikos, amerikiečiai jau dabar raginami apsvarstyti galimybę vengti panašios politikos, nebyliai parodant, kad tai Europą stumia ne kur kitur, bet į pražūtį.
Apie artėjančią žiemą byloja ir Lietuvos politikų noras pasilikti ten, kur „šilta“?
Visgi, apie į Lietuvą ir Europą ateinantį sunkmetį galima spręsti ir iš daugiau ženklų, tarp kurių – ir neseniai Lietuvoje įvykę naujojo parlamento rinkimai. Štai prieš rinkimus ranką prie krūtinės pridėjusi socialdemokratų pirmininkė, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė žadėjo, kad partijos sėkmės atveju sutiktų pirmininkauti naujajai Vyriausybei. Tačiau galiausiai, gana ilgokai gumą tempusi socialdemokratė atsakė – ministre pirmininke ji nebus[8].
77 svarstė, kad V. Blinkevičiūtė tokį sprendimą galimai priėmė vedama populistinių tikslų – kai partijai reikėjo pergalės seimo rinkimuose, socialdemokratė žadėjo kalnus nuversti, o štai galiausiai visą garbę „susirinkus“, kai ant kortos buvo pastatytas patogus gyvenimas Briuselyje ir darbas Lietuvoje, už palyginti varganą premjero atlyginimą, galiausiai nugalėjo ramybė.
Kita vertus, V. Blinkevičiūtė taip pat veikiausiai nujautė apie artėjantį sunkmetį ir suprato, kad geriau vietos Europos Parlamente nekeisti į dinamišką darbą sukiojant Lietuvos politinio gyvenimo vairą.
Sprendimą trauktis iš aktyvios politinės veiklos priėmė ir į valdžią šią kadenciją neišrinktų konservatorių partijos pirmininko pareigas ėjęs Gabrielius Landsbergis. Kartu su partijos pirmininko pareigomis, jis „padovanojo“ ir mandatą seime[9].
Tačiau užuominą į tai, kad ir Briuselyje ilgai šilta nebus, pametėjo europarlamentaras Petras Gražulis, įsitikinęs, kad dėl vieningos politikos ir moralinio stygiaus, ES gyvuos ne ilgiau nei dar 25-erius metus.
