77 tyrimas: štai kaip veikia G. Soroso organizacijos Lietuvoje

G. Sorosas – dosnus filantropas ar spekuliuotojas valiuta, gebėjęs sukelti krizę Jungtinėje Karalystėje?

George'o Soroso vardas neabejotinai žinomas daugelyje pasaulio kampelių. Jis daliai visuomenės atrodo kaip milijardierius, kuris kovoja už laisvę ir yra itin dosnus filantropas. Tačiau kur kas dažniau G. Sorosas minimas visai kitokiame kontekste. Daugeliui šis investuotojas, rizikos fondų valdytojas atrodo tik kaip įtakingas spekuliuotojas valiuta. O dar kiti teigia, kad G. Sorosas tampo pasaulinio žydų sąmokslo virvutes, geba sukelti revoliucijas įvairiose šalyse ir netgi yra atsakingas už Jungtinės Karalystės krizę, įvykusią prieš kelis dešimtmečius. Tad kaip yra iš tiesų? Ir ar šio žinomo verslininko pirštai tikrai tokie ilgi, jog pasiekia net ir Lietuvą? Būtent tai mėginome išsiaiškinti, atlikdami išsamų 77.lt tyrimą.

Prieš pradedant gilintis į G. Soroso fondų veiklą Lietuvoje, verta susipažinti su pačiu G. Sorosu. Galima sakyti, jog per savo Atviros visuomenės fondus, savo vardo fondus ir kitais būdais įvairias organizacijas remiantis bei kuriantis verslininkas yra nuveikęs nemažai teigiamų dalykų. Tačiau po gerais darbais slepiasi kur kas tamsesnė realybė, dėl kurios G. Sorosas dažniau minimas iš neigiamos pusės, o jo veikla apaugusi vis gausesniu kaltinimų sąrašu.

Įvairiuose straipsniuose, socialinių tinklų diskusijose ir kitose interneto erdvėse jis dažnai pristatomas kaip pasaulio blogis, narkotikų kontrabandininkas, spekuliuotojas valiuta, ekstremistas, žydas nacių talkininkas ir panašiai. COVID-19 pandemijos laikotarpiu netgi sklido gandai, kad tai jis suorganizavo koronaviruso paskleidimą po visą pasaulį. Žinoma, nemenka dalis jam priskiriamų kaltinimų niekuo neįrodyti ir tėra sąmokslo teorijos ar gandai, tačiau kai kurie jo pasisakymai ir vykdyta veikla išties atrodo įtartinai.

Iš Vengrijos kilęs žydas G. Sorosas yra laikomas vienu garsiausių pasaulio investuotojų ir didžiuoju spekuliantu valiuta, kurio pinigai ir vykdyta veikla neabejotinai paveikė ne vieną valstybę. Ir nors pačiam G. Sorosui jau 93 metai, šio verslininko įtaka pasaulyje vis dar gan įsišaknijusi. Kaip ir jo praeities darbai, kurie neabejotinai įsirėžė ne vienos valstybės atmintyje.

Pavyzdžiui, 1992 metais G. Sorosas vos nesužlugdė Jungtinės Karalystės valiutos ir parklupdė Anglijos banką, kai statė už JK sterlingą milžinišką pinigų sumą, teigdamas, jog svaras sterlingas gali būti pervertintas. Iš to jis per savaitę užsidirbo daugiau nei milijardą dolerių. Tuo tarpu JK teko išleisti 24 milijardus svarų sterlingų, kad stabilizuotų G. Soroso sukeltą krizę. Net ir iki šių dienų tai laikoma vienu katastrofiškiausių finansinių įvykių šiuolaikinėje finansų istorijoje, kuris buvo pramintas Juoduoju trečiadieniu^[1].

Tokią pačią taktiką G. Sorosas panaudojo ir Tailande, Japonijoje bei kitose Azijos šalyse, kuriose taip pat prasidėjo ekonominės krizės^[2]. Jis taip pat išprovokavo aukso atsargų pirkimo bangą, kai pareiškė, kad kils aukso kainos. Vos per 4 mėnesius aukso kaina pakilo daugiau nei 20 proc. ir pardavęs savo auksą G. Sorosas susižėrė didelį pelną. Tad kai kalba pasisuka apie G. Soroso geruosius darbus, skiriant pinigus įvairioms organizacijoms ir kitiems tikslams, visgi verta prisiminti, kad tai tas pats žmogus, kuris ne vienoje šalyje sukėlė sumaištį ir skaudžius praradimus.

Beje, sklinda kalbos, jog G. Sorosas prisidėjo ir prie kitų suiručių. Pavyzdžiui, 2000 metais jis kišosi į Serbijos vidaus politiką. Tam G. Sorosui pasitarnavo jo įkurtas Atviros visuomenės fondas, mat AVF rėmė Serbijos opozicines grupuotes, kurios sukėlė revoliuciją ir galiausiai nuvertė valdžią. G. Sorosas finansiškai rėmė jaunimo grupę, kuri vadovavo gatvės protestams, taip pat populiarią opozicinę televiziją ir dar ne vieną subjektą^[3]. Kai kurie šaltiniai teigia, kad panašiai po kelių metų buvo pasielgta su Gruzija, vėliau su Ukraina, Kirgizija ir Libija, kuriose įvyko revoliucijos^[4].

Būtent G. Soroso Atviros visuomenės fondas pateko ir į Lietuvą. Tiesa, čia jis gavo kiek kitokį pavadinimą – Atviros Lietuvos fondas.

Atviros Lietuvos fondas – dar 1990 metais Lietuvoje įkurta organizacija

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais mūsų šalyje buvo įkurtas G. Soroso Atviros Lietuvos fondas (ang. Open Society Fund-Lithuania). Tai yra nepriklausoma, nevyriausybinė, nepelno organizacija, kuri iki 2008 metų taip pat veikė kaip paramos fondas. Oficialiai teigiama, jog šis fondas per savo gan ilgą gyvavimo laikotarpį vykdė įvairią filantropinę veiklą. Tačiau, kaip ir pats G. Sorosas, jo organizacijos yra apipintos įvairių istorijų, o Atviros Lietuvos fondas nėra išimtis.

G. Soroso fondai aprėpia daugybę valstybių. Atviros Lietuvos Fondas (ALF) yra vienas iš daugiau nei 50 G. Soroso įkurtų organizacijų ir fondų, besidriekiančių per Rytų ir Vidurio Europą, taip pat Aziją ir net Afriką.

Nors vėliau gilinsimės apie didžiulę ALF įtaką, sklindančias kalbas ir kaltinimus, visgi negalima teigti, jog šis fondas nepadarė nieko teigiamo. Ankstyvoje veiklos stadijoje jis netgi vargu ar galėjo sulaukti daug kritikos, kadangi padarė nemažai gerų darbų. Pavyzdžiui, po nepriklausomybės atgavimo buvo itin svarbu leisti kokybiškas knygas lietuvių kalba, o ALF dosniai rėmė jų leidybą. Taip G. Sorošo fondas išleido šimtus socialinio ir humanitarinio pobūdžio leidinių.

Be to, ALF finansavo mokslininkų bei menininkų stažuotes, taip pat įsteigė daug nevyriausybinių organizacijų. Tačiau svarbu suprasti, kad tuomet, kai užsienio kapitalas investuoja į tam tikros valstybės gyventojų ugdymą politikos, filosofijos, vertybių ir kitais svarbiais klausimais, taip atveriamos galimybės formuoti jaunosios kartos pasaulėžiūrą tam tikra linkme. Įvairių vadinamosios pilietinės visuomenės organizacijų kūrimas ir ALF akademija paliko aiškų pėdsaką naujos kartos mokslininkų galvose. Dabar vargu ar galima rasti pro ALF mokymus praėjusių mokslininkų, žurnalistų ir kitų visuomenės veikėjų, kurie nebūtų „atvirumo“ ir „įvairovės“ idėjų šalininkai.

O kas iš tiesų yra ta atvira visuomenė? Na, skaitant AVF paaiškinimą, iš pradžių gali susidaryti įspūdis, kad ji apibrėžiama per demokratinės valstybės konstitucijoje nurodomus principus, drauge pabrėžiant, jog nėra ir negali būti tik vienos, nenuginčijamos tiesos^[5]:

„Atviros visuomenės samprata kinta. Ji - lanksti, nesuderinama su bet kokio pobūdžio fundamentalizmu. Atvirumo idėja grindžiama mintimi, kad kiekvienas paskiras veiksmas kyla iš nevisapusiško pažinimo ir kad niekas - joks žmogus ar organizacija - nesukuria ir nevaldo tiesos monopolio.

Jei uždara visuomenė būtų suprantama kaip vienatinės tiesos bastionas - ar, tiksliau, lageris, - tai atvira visuomenė būtų įspūdinga konstrukcija ant įstatymų viršenybės, pagarbos mažumoms ir pažeidžiamoms grupėms, įtraukiančios ekonomikos ir dalyvavimo demokratijos pamatų.

Bene svarbiausios sąlygos atviros visuomenės brandžiai raiškai - kritinis mąstymas, idėjų laisvė ir jų mainai, polilogo kultūra, laisva kūryba ir sąžininga konkurencija.“

Tačiau gilinantis į G. Soroso fondų veiklą Lietuvoje bei kitose pasaulio vietose, visgi išryškėja kiek kitokia vizija. Panašu, jog G. Sorosas diegia mintį, kad atvira visuomenė yra ta, kuri atsisako tapatumo ir bet kokia kaina įsileidžia vidun bet ką, kad tik taptų dar įvairesnė. O ir toji įvairovė dažnu atveju yra suvokiama tik iš G. Sorosui naudingos ar patinkančios pusės. Visa tai atsispindi atvirosios visuomenės kūrėjų bei sekėjų veiksmuose, įskaitant kišimąsi į politinius procesus.

Beje, būtent tokia ir yra dažniausiai pasitaikanti kritika G. Soroso fondams. Jie ne sykį buvo linksniuojami kalbant apie kišimąsi į nacionalinę politiką ar bandant daryti įtaką viešajai politikai, finansuojant įvairias pilietinės visuomenės organizacijas ir iniciatyvas. Dalis kritikų teigia, jog ALF, kaip ir kitos G. Soroso organizacijos, bando vykdyti įvairius planus, kurie nebūtinai sutampa su daugumos gyventojų ar valdžios požiūriu ir interesu.

1990-2008 metais ALF paramos suma Lietuvoje sudarė apie 200 mln. litų

ALF gyvavo ne visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Kaip jau minėjome, fondas buvo įkurtas 1990 metais, tačiau 2006 metais jis nutraukė savo veiklą Lietuvoje. Tiesa, ALF veiklos užuomazgų vis dar buvo galima užčiuopti iki pat 2008 metų, mat būtent tada buvo užbaigtos paskutinės numatytos programos.

1990-2008 metais aukščiausia ALF valdymo institucija buvo fondo valdyba. Ji nustatydavo veiklos kryptis, prioritetus, taip pat skirstė biudžetą.

Pats pirmasis ALF valdybos pirmininkas (1990-1993) buvo Česlovas Kudaba. Jis buvo Lietuvos geografas, gamtininkas, politinis veikėjas ir Kovo 11-osios dienos Akto signataras. Po jo (1993-1999) vadeles perėmė Irena Veisaitė – žydų kilmės lietuvių literatūrologė ir teatrologė. O trečiuoju ALF valdybos pirmininku (1999-2002) tapo Egidijus Aleksandravičius – habilituotas mokslų daktaras, lietuvių istorikas. Pirmininkais taip pat buvo^[6]:

• Gintautas Bartkus (2002–2005),
• Virgis Valentinavičius (2005–2006),
• Milda Ališauskienė (2017–2019).

ALF fondo tarybos pirmininko pareigas nuo 2019 metų ėjo Gediminas Almantas, o nuo 2017 metų fondo direktore tapo Sandra Adomavičiūtė.

Šis fondas 1990-2008 metų laikotarpyje Lietuvai skyrė didžiules sumas. Manoma, kad parama sudarė apie 200 mln. litų, už kuriuos buvo sukurtos 26 antrinės nevyriausybinės organizacijos, įvykdyta daugiau kaip 40 programų, paremtos daugiau kaip 2500 žmonių kelionės į konferencijas ir stažuotes užsienyje.

Taip pat buvo vykdytos Teisės, Pilietinių iniciatyvų, Moterų, Stipendijų studijoms užsienyje, Visuomenės sveikatos, Švietimo ir mokslo, Kultūros, Leidybos, Informacijos, Bibliotekų, Rytai-Rytai, Baltijos-Amerikos partnerystės programos. Kaip jau minėjome, ALF netgi leido knygas ir per 1990-2008 metų laikotarpį spėjo išleisti daugiau kaip 350 knygų.

Remiantis viešai prieinamais duomenimis, Atviros Lietuvos fondas įsteigė šias institucijas:

• Studijų užsienyje informacijos centras (įkurtas 1991),
• Soros International House (įkurtas 1993),
• Junior Achievement (įkurtas 1993),
• Lietuvos žurnalistikos centras (įkurtas 1995),
• Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras (įkurtas 1995),
• Atviros visuomenės kolegija (įkurta 1997),
• Mokyklų tobulinimo centras (įkurtas 1999),
• Paramos vaikams centras (įkurtas 1999),
• Šiuolaikinių didaktikų centras (įkurtas 1999),
• Švietimo kaitos fondas (įkurtas 1999),
• Transparency International Lietuvos skyrius (įkurtas 2000),
• Pedagoginių studijų kaitos centras (įkurtas 2000),
• Ugdymo inovacijų centras (įkurtas 2000),
• Menų spaustuvė (įkurta 2002),
• Žmogaus teisių stebėjimo institutas (įkurtas 2003),
• Pilietinės visuomenės institutas (įkurtas 2004),
• Jaunimo karjeros centras (įkurtas 1999),
• Saugaus vaiko centras (įkurtas 1999),
• Socialinės ekonomikos institutas (įkurtas 2002),
• Neformaliojo švietimo debatų centras (įkurtas 1999),
• Vilniaus politikos analizės institutas (įkurtas 2017).

Tiesa, visa veikla vykdyta ir tebevykdoma ne tik su G. Sorošo parama ir palaikymu. ALF rėmėjai - Lietuvos kultūros taryba, Europos Komisija ir kiti. O tarp viešai įvardintų ALF partnerių yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, taip pat tokios Lietuvos švietimo įstaigos kaip Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus universitetas, Vilniaus Dailės akademija.

ALF įkūrė Žmogaus teisių stebėjimo institutą, kovojantį su homofobija, diskriminacija ir netolerancija

Per savo ilgametį egzistavimą, ALF spėjo paremti įvairias iniciatyvas ir organizacijas, dirbančias žmogaus teisių, demokratijos, švietimo, sveikatos apsaugos, socialinio teisingumo ir kitų susijusių reikalų srityse. Viešai teigiama, kad ALF skyrė dotacijas ir išteklius nevyriausybinėms organizacijoms (NVO), švietimo įstaigoms ir asmenims, siekiantiems socialinių pokyčių ir propaguojančių demokratines vertybes. Tad iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip gan graži ir sveikintina veikla. Tačiau pasidomėjus plačiau, į dienos šviesą pradeda lįsti įvairi klausimų kelianti veikla ir platūs ryšiai.

Žinoma, negalime aptarti visų ALF įkurtų ar remtų organizacijų ir jų veiklos, nes tam vargu ar užtektų net ir kelių straipsnių. Tačiau verta pamėginti aptarti nors keletą iš jų.

Pavyzdžiui, ALF 2003 metais įkūrė Žmogaus teisių stebėjimo institutą^[7]. Šis institutas, kaip ir ne viena kita organizacija, registruotas tuo pačiu adresu kaip ir Atviros Lietuvos fondas. Apie Žmogaus teisių stebėjimo institutą viešai rašoma^[8]:

„ŽTSI teisininkų, politikos ir socialinių mokslų ekspertų komanda atlieka tyrimus, teikia pasiūlymus teisės aktams ir programiniams dokumentams, dalyvauja darbo grupėse, rengia ataskaitas tarptautinėms žmogaus teisių priežiūros institucijoms, imasi bylų teismuose strateginiais žmogaus teisių klausimais, teikia ekspertines konsultacijas, vykdo projektus, organizuoja konvencinius ir nuotolinius mokymus teisėsaugos pareigūnams ir kitiems valstybės institucijų atstovams.“

Ką tai reiškia? ŽTSI kasmet rengia ataskaitas, pavadintas „Žmogaus teisių Lietuvoje apžvalga“, taip pat veda teisėsaugos pareigūnams skirtus mokymus, kaip atpažinti ir kovoti su „neapykantos kalba“, organizuoja įvairias diskusijas jaunimui, kuriose moko, jog reikia kovoti su neapykantos kalba, homofobija ir ksenofobija. Prie ŽTSI veiklos yra prisidėjusi daugeliui puikiai žinoma Dovilė Šakalienė, kuri seniau buvo ŽTSI programų direktorė^[9].

ŽTSI aktyviai stengiasi rasti būdus, kurie padėtų įkalbėti įstatymų leidėjus priimti jų ideologiją atitinkančius įstatymus, taip pat padeda įvairiems subjektams laimėti strategines bylas. Pavyzdžiui, ŽTSI atstovavo UAB „Sekmadienis“ byloje prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teisme. Ši byla buvo laimėta, nes Europos žmogaus teisių teismas išaiškino, kad Lietuva negalėjo drausti religinę simboliką vulgarizuojančių reklamų. Taip esą be jokio svaraus pagrindo buvo ribojama saviraiškos laisvė^[10].

O tie, kas mano, jog ALF tiesiog padėjo įkurti ŽTSI ir vėliau G. Sorosas nebeturėjo nieko bendro su jų veikla, turėtų dar kartą pagalvoti. ŽTSI gauna finansavimą iš skirtingų šaltinių, tačiau labiausiai dominuoja G. Soroso Atviros visuomenės fondas (ang. Open Society Foundations) ir ES programos^[11]. Beje, Žmogaus teisių stebėjimo institutą remia ir Aktyvių piliečių fondas, kurį administruoja tas pats Atviros Lietuvos fondas.

ALF administruoja Aktyvių piliečių fondą, kuris remia su LGBTQ bendruomene susijusias iniciatyvas

Aktyvių piliečių fondas (APF) yra programa, kuri paskirsto lėšas įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms. Teigiama, kad fondas skirtas „pilietinei visuomenei stiprinti“^[12]. APF perskirsto dalį Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų Lietuvai remti skiriamų lėšų. O šios lėšos tikrai nėra mažos, nes oficialioje APF svetainėje rašoma, kad vien 2019-2024 metams „pilietinei visuomenei Lietuvoje stiprinti ir pažeidžiamoms grupėms įgalinti“ skiriama 9 mln. eurų.

Žinoma, šie pinigai skirstomi ne bet kaip. Nevyriausybinės organizacijos turi teikti paraiškas projektams, tuomet Aktyvių piliečių fondas juos peržiūri ir, jeigu šie projektai patvirtinami, organizacijos gauna finansavimą.

Tiek skiriamų sumų dydžiai, tiek patys projektai yra gan įvairūs. Pavyzdžiui, APF skyrė lėšas projektui „Stiprūs regionai – stipri valstybė“, kuriuo siekiama padėti nevyriausybinėms organizacijoms regionuose. APF taip pat parėmė projektą „Aš manau: žmogaus teisių aktualijos – mokytojams ir mokiniams“. Šį projektą vykdė ne kas kitas kaip Žmogaus teisių centras, kurio vadovė yra Lygių galimybių kontrolierės Birutės Sabatauskaitės gyvenimo draugė Jūratė Juškaitė. Čia būtina paminėti, kad projektu buvo siekiama tarp mokinių ir mokytojų ne tik propaguoti Stambulo konvencijos ratifikavimą, bet ir tos pačios lyties santuokų įteisinimą^[13]:

„Projekto metu TAMO e-dienyne bus išplatinti 3 naujienlaiškiai, labiausiai dezinformacija apipintomis ir aktualiausiomis žmogaus teisių temomis, įskaitant Stambulo konvenciją (ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą) ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą.“

Žinoma, tai tėra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, jog Atvirų piliečių fondas dosniai remia įvairias su homoseksualizmo normalizavimu ir kitomis LGBTQ bendruomenei aktualiomis temomis susijusias iniciatyvas. Štai dar keletas projektų, kurie gavo APF lėšas^[14]:

• 125 100 eurų projektui „Erdvė bendruomenei: LGBT+ socialinis-kultūrinis aktyvizmas“ (vykdytojas – asociacija „In corpore“),
• 147 981,98 eurų projektui „Žmogus žmogui žmogus: didesnė parama žmogaus teisėms kovoje už lygybę“ (vykdytojas – Lietuvos žmogaus teisių centras), o projekto aprašyme teigiama, kad „Projektas padidins visuomenės palaikymą LGBTI+ teisių įtvirtinimui“,
• 77 650,56 eurų projektui „Lytiškumo akademija“ (vykdytojas – VšĮ „Įvairovės namai“), kuriuo siekiama didinti moksleivių „sąmoningumą“ „lyčių lygybės, smurto lyties pagrindu, LGBTI+ asmenų diskriminavimo, reprodukcinių teisių pažinimo ir supratimo klausimais“,
• 144 882,66 eurų projektui „Rainbow Challange“ už LGBT+ teises ir galimybes“ (vykdytojas – Tolerantiško jaunimo asociacija).

Žinoma, Atvirų piliečių fondas rėmė ir daug kitų projektų ar organizacijų. Galima paminėti Atviros Lietuvos fondo rankomis įkurtą Vilniaus politikos analizės institutą. Taip, tai dar viena organizacija, kuri buvo įkurta G. Soroso fondo ir vėliau gavo ir tebegauna paramą iš kitų su fondu susijusių subjektų^[15].

ALF pradėjo lytinį švietimą Lietuvoje: kalbėta apie oralinį seksą, prezervatyvus

O kalbant apie lytiškumo temas, šia kryptimi veiklą vykdė ne tik ALF kurtos organizacijos, bet ir pats Atviros Lietuvos fondas. Čia reikėtų paminėti itin jautrią temą - vaikų lytinį švietimą. Nors lytinis švietimas mokyklose su trenksmu žengė į naują lygmenį, šiais metais pradėjus vykdyti skandalingąją Gyvenimo įgūdžių programą, visgi lytinis švietimas aktyviai pradėtas diegti dar 1993 metais. Prieš daugiau nei 30 metų būtent Atviros Lietuvos fondas, gavęs palaiminimą iš Kultūros ir švietimo ministerijos, surengė savaitės apmokymus Pabaltijo mokytojams Druskininkuose. Tuo metu apmokymai buvo aprašomi taip^[16]:

„Mokykloje vaikai turėtų plačiau sužinoti apie šio amžiaus marą – AIDS. Gal kai kuriems mokytojams tai atrodys ir nepriimtina, tačiau amerikietės siūlė klasėje mokiniams parodyti vieną iš apsaugos priemonių – prezervatyvą, paaiškinti, kaip juo naudotis. Amerikoje, statistikos duomenimis, apie 90 proc. moksleivių ir studentų praktikuoja oralinį seksą, nes toks santykiavimas nesukelia nepageidaujamos pasekmės – nėštumo. Tačiau grėsmė užsikrėsti AIDS lieka, todėl dabar jiems rekomenduojama specialios plėvelės burnos apsaugai. Jei, apie tai kalbant, vaikai jaučiasi nejaukiai, galima pajuokauti.“

1996 metais ALF pastangomis surengti 45 trijų dienų seminarai. Tokioje dvasioje buvo apmokyta 1100 mokytojų. O 1997 metais buvo suorganizuoti 72 trijų dienų seminarai ir apmokyti 1800 mokytojų.

ALF pasirūpino, jog V. Tomkus būtų nubaustas už straipsnius, kuriuose neigiamai aprašyti žydai ir seksualinės mažumos

Be to, ALF veikla tikrai neapsiribojo vien įvairių organizacijų kūrimu, mokymų organizavimu ar lėšų skyrimu. 2004 metais fondas stengėsi, jog dėl savo publikacijų būtų nubaustas ilgametis lietuviškos žurnalistikos atstovas. Vitas Tomkus – puikiai žinomas žurnalistas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistas. Be to, kaip jau minėjome aiškindamiesi kam priklauso Lietuvoje veikianti žiniasklaida, V. Tomkus yra „Respublikos leidinių grupės“ pagrindinis akcininkas, bene vienintelis jau daug metų išlaikantis žiniasklaidą lietuviškose rankose.

2004 metais Vitas Tomkus „Respublikoje“ ir „Vakaro žiniose“ išspausdino tęstinį straipsnį „Kas valdo pasaulį?“. Po skandalingojo straipsnio V. Tomkus sulaukė ALF ir kitų asmenų nemalonės. ALF bei nepriklausomi asmenys kreipėsi į Lietuvos politikos ir valstybės tarnautojus, prašydami viešai pasmerkti V. Tomkaus straipsnį, tvirtindami, jog jame niekinami žydai ir seksualinės mažumos^[17].

Dėl šių straipsnių ciklo V. Tomkui teko atsidurti teisiamųjų suole. Galiausiai jis buvo pripažintas kaltu ir jam paskirta 3000 litų bauda. Tiesa, V. Tomkus apskundė šį sprendimą ir laimėjo - buvo panaikinta bauda bei nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla. Kas itin nepatiko Atviros Lietuvos fondo atstovams ir Žydų bendruomenei, kurie ėmė reikalauti imtis priemonių ir įvertinti neva Lietuvą bei teisinę sistemą kompromituojančių Generalinės prokuratūros vadovų veiklą^[18].

Deja, pačių V. Tomkaus straipsnių internetinėje erdvėje nebėra. Tad kas juose buvo rašyta ir ar V. Tomkus iš tiesų buvo vertas gauti piniginę baudą, jau nebesužinosime. Tačiau akivaizdu, jog pats V. Tomkus nepabūgo ALF pykčio ir net po šios istorijos ne sykį rašė apie G. Sorošo fondą. Pavyzdžiui, viename savo straipsnių jis rašė^[19]:

„Ne paslaptis, kad beveik visų profesinių ir visuomeninių organizacijų vadovai yra apmokėti ir paruošti Atviros Lietuvos Fondo, t.y. patikrinti Džordžo Sorošo kadrai. Ir nors teigta, kad bus sukurta pilietinė visuomenė, visi tie „piliečiai“ sulindo į valdžią arba prie įvairių fondų lovio, tad protestuoti ir kovoti prieš valdžios išsigimimą dabar tenka paprastiems Lietuvos piliečiams arba gatvės politikieriams.“

ALF įkūrė Lietuvos žurnalistikos centrą, kuriame – didžiulė dalis šalies žurnalistų ir žinomų veikėjų

Paradoksalu, o gal kaip tik nieko nenustebins, kad vieną žinomiausių Lietuvos žurnalistų bei įtakingiausios leidybos grupės bendrasavininkį bandęs nubausti Atviros Lietuvos fondas pats įkūrė Lietuvos žurnalistikos centrą. Žinoma, tai įvyko anksčiau, dar 1995 metais, tačiau centro komandoje yra daugybė puikiai žinomų žurnalistų, žiniasklaidos priemonių savininkų, vyriausiųjų redaktorių, verslininkų ir kitos Lietuvos bei užsienio grietinėlės.

Lietuvos žurnalistikos centras rengia ir sertifikuoja naujus šalies žurnalistus, kurie mielai renkasi mokytis čia, o ne valstybiniame universitete. Tad galima teigti, kad Lietuvos žurnalistikos centras jau ne vieną dešimtmetį augina šalies žiniasklaidos atstovus, kurie vėliau pasižymi panašiomis atviros visuomenės idėjomis.

Tarp Lietuvos žurnalistikos centro dėstytojų galima sutikti daug žinomų pavardžių, tad išvardinsime tik keletą^[20]:

• Indrė Makaraitytė: LRT Tiriamosios žurnalistikos skyriaus vyr. redaktorė, Žurnalistikos ir šiuolaikinės žiniasklaidos studijų programos vadovė, kuri seniau vedė laidas TV3 ir INFO TV televizijose,
• Ričardas Baltaduonis: LRT Interneto departamento vadovas, Europos transliuotojų sąjungos skaitmeninio valdymo komiteto narys,
• Mindaugas Aušra: LRT.lt tyrimų skyriaus žurnalistas, 10 metų dirbantis žiniasklaidoje,
• Jurgita Čeponytė: LRT.lt tyrimų skyriaus žurnalistė, kuri anksčiau dirbo „Laisvės TV“, o šiuo metu rengia ir veda radijo laidą „PIN kodas“,
• Vaidotas Beniušis: 15min vyriausiasis redaktorius, buvęs BNS naujienų tarnybos redakcijos vadovas, ilgametis žurnalistas,
• Benas Gerdžiūnas: LRT.lt naujienų anglų kalba redaktorius, multimedijų žurnalistas, kurio reportažai buvo talpinami įvairiausioje užsienio žiniasklaidoje,
• Nerijus Maliukevičius: Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, propagandos ekspertas,
• Deimantas Jastramskis: Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas, žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, seniau ėjęs Lietuvos žurnalistikos centro vadovo pareigas,
• Renata Matkevičienė: Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanė, „PR Impact Awards 2023“ komisijos narė,
• Šarūnas Mažeika: DELFI TV ir FOTO skyrių vadovas, fotožurnalistas, profesionalus fotografas,
• Edvardas Kubilius: LRT žurnalistų etikos komisijos pirmininkas, LRT radijo laidų vedėjas ir žurnalistas,
• Jolanta Kryževičienė: žurnalistė, įvairių LRT radijo laidų vedėja, taip pa buvusi programos „Klasika“ prodiuserė, LR kultūros laidų redakcijos vyriausia redaktorė,
• Valdas Lopeta: „Swedbank“ Lietuvoje Komunikacijos ir tvarumo tarnybos vadovas,
• Adrija Čepaitė-Palšauskienė: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė,
• Haroldas Mackevičius: Lietuvos humoristas, TV laidų prodiuseris, scenaristas ir vienas iš „Dviračio šou“ kūrėjų,
• Vaida Pilibaitytė: LRT radijo žurnalistė, įvairių laidų autorė,
• Paulius Pocius: „Šiaulių banko“ pardavimų, rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorius, o anksčiau dirbo tokiose puikiai žinomose bendrovėse kaip „Citus“, „Grigeo“, „Litagra“, „TELE2“,
• Reda Rutkauskienė: portalo „lrytas.lt“ rinkodaros skyriaus vadovė, kuri prieš tai dirbo 15min Group“ prenumeratos vadove, „Media Bitės“ rinkodaros performanso vadove, „15min.lt“ verslo plėtros vadove ir soc.tinklų redaktore,
• Laima Abromaitytė-Sereikienė: „Žinių radijo“ generalinė direktorė ir vyr. Redaktorė,
• Rasa Tapinienė: žurnalistė, dabar vedanti laidas LRT televizijoje, o seniau dirbusi LNK ir INFO TV,
• Rimvydas Valatka: žurnalistas, redaktorius, kuris užėmė vadovaujančias pareigas lrytas.lt, 15min.lt, „Veidas“.

G. Soroso kišenėje – net ir internetiniai faktų tikrintojai?

Jau minėjome, kad galima aptikti aiškių sąsajų tarp daugybės žurnalistų, įvairių visuomenės veikėjų ir G. Soroso fondų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad G. Sorosas remia ne tik žurnalistus, bet ir vadinamuosius faktų tikrintojus. Tad ne nuostabu, jog tiek daug žmonių šį verslininką laiko blogio įsikūnijimu, bandančiu formuoti reikiamą nuomonę ir atlikti kitus abejotinus veiksmus. Juk jei tikrai įvairūs žinomi žmonės, žurnalistai bei faktų tikrintojai yra remiami G. Soroso pinigų, jam gan lengva blokuoti nenaudingą informaciją, ją paverčiant sąmokslo teorijomis, melu ir žmonių klaidinimu.

Internete vis didėjant informacijos kiekiui, kuri neretai atrodo prieštaringa, buvo įkurta tarptautinė faktų tikrinimo agentūra „Poynter“. Ši agentūra yra tokia įtakinga, jog įvairiose šalyse paskiria žiniasklaidos atstovus, kurie tikrina tos šalies socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje skleidžiamą informaciją.

Žvelgiant į Lietuvą, čia informacijos tikrinimui buvo paskirti „Delfi“ bei „15min“ specialistai. Jie už savo darbą akylai tikrinant faktus gauna pinigus iš „Poynter“. Ką tai turi bendro su G. Sorosu ir jo fondais? „Poynter“ gauna pinigus iš dosnių rėmėjų, tarp kurių yra ir G. Soroso gausiai finansuojami „Tides Foundation“, „Tides Center“ ir „Carniege Corp.“^[21].

Tam, kad galėtų formuoti nuomonę per faktų tikrintojus, G. Sorosas suvienijo jėgas su kairiųjų pažiūrų milijardieriumi Reidu Hoffmanu, kuris daugeliui žinomas kaip „LinkedIn“ įkūrėjas. Deja, nors G. Sorosas ir jo organizacijos visada dievagojasi, jog yra apolitiškos, jų remiami faktų tikrintojai atskleidžia kiek kitokią realybę. Jau yra viešai žinoma, kad tokie faktų tikrintojai kaip „PolitiFact“ šešis kartus dažniau linkę ginti JAV prezidentą Joe’ą Bideną, kai „tikrina faktus“, net jei jų bandymai ginti J. Bideną prieštarauja tikriesiems faktams ir objektyviam jų tikrinimui. O „PolitiFact“ priklauso „Poynter Institute“.

Būtina pažymėti, kad „Poynter Institute“ 2015 metais pradėtą Tarptautinio faktų tikrinimo tinklo (IFCN) projektą finansuoja ir kiti puikiai žinomi vardai. Tarp jų yra Billo ir Melindos Gatesų fondas, „Google“, „Facebook“, JAV valstybės departamentas bei kiti. Tad belieka patiems pasidaryti išvadas, kiek vadinamieji faktų tikrintojai iš tiesų tikrina faktus, o kiek tiesiog pateikia tam tikra linkme nukreiptą informaciją.

ALF stipriai stengėsi, jog Lietuva įstotų į Europos Sąjungą

Grįžtant į kiek senesnius laikus, verta prisiminti, kad ALF labai stipriai pasisakė už stojimą į Europos Sąjungą ir kuo geresnę Lietuvos integraciją į ES. Tam buvo organizuojama įvairi veikla, susijusi su viešosios politikos formavimu, informacinės visuomenės plėtra. O paskutiniaisiais metais prieš pasitraukimą iš Lietuvos (t. .y, 2004-2006 metais), Soroso fondas koncentravosi į pilietinės visuomenės sąmoningumo stiprinimo ir žmogaus teisių temas.

Mėginami paskatinti kuo greitesnę Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą, ALF netgi kvietė gyventojus pačius siūlyti idėjas, kaip pritraukti žmones į referendumą dėl stojimo į ES^[22]. Vėliau pasiūlytos idėjos buvo naudojamos referendumo reklamavimui, žmonių įtikinėjimui, jog jie būtinai balsuotų referendume.

Tiesa, kaip žinome, vien to nepakako, nes žmonės vis tiek vangiai keliavo balsuoti ir referendumui skirtas laikas netgi truko dvi dienas iš eilės, o žmonėms už dalyvavimą buvo dalinami skalbimo milteliai ir alus už vieną centą… Tik kažkodėl VRK ar kitos institucijos nepastebėjo jokių grubių pažeidimų^[23].

ALF nutraukė veiklą Lietuvoje, kai atėjo ES fondų milijardai

Įtakingas, daugybę organizacijų įkūręs Atviros Lietuvos fondas galiausiai nusprendė užverti savo duris. Tai įvyko 2006 metais, nors paskutinės programos buvo užbaigtos 2008 metais. Tuometinė ALF direktorė Diana Vilytė aiškino, kad finansavimas nutrūks beveik visoms Rytų Europos šalims, nes nuspręsta, kad G. Soroso parama nebėra tokia svarbi ir reikalinga. Esą į šias šalis atkeliavo Europos Sąjungos struktūrinių fondų milijardai, todėl G. Soroso fondas gali pasitraukti.

Tuo pačiu iš Lietuvos pasitraukė ir Amerikos partnerystės programa (BAPP). Jos lėšas taip pat skirstė ne kas kitas, o ALF. Per 10 metų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje BAPP atseikėjo maždaug 15 mln. JAV dolerių (daugiau nei 40 mln. litų) įvairiems nevyriausybinių organizacijų projektams. Tad kiekviena šalis gavo maždaug 13,4 mln. litų ir šiais pinigais galėjo džiaugtis įvairios ALF įsteigtos organizacijos.

Verta paminėti, kad BAPP dirėktorė B. Jatautaitė viešai prasitarė, jog jos valdoma programa nerėmė organizacijų, kurios tiesiog teikė Lietuvos žmonėms paslaugas. BAPP koncentravosi į politinių organizacijų rėmimą, taip galbūt randant kelią, kaip veikti politinių procesų eigą. B. Jatautė sakė^[24]:

„Rėmėme ir stiprinome organizacijas, kurios nors kiek dalyvavo viešojoje politikoje: priimant sprendimus bendruomenės, savivaldybės ar aukščiausios valdžios lygiu. Buvo apmokamos tų nevyriausybinių institucijų atstovų stažuotės, kelionės, strateginių planų darymas, įvairūs mokymai, tarp jų ir darbo su žiniasklaida.“

ALF atkurta po dešimtmečio su V. Landsbergiu priešakyje

Po ilgos tylos ALF sugrįžo tik 2017 metais. Nežinia ar tai tik sutapimas, tačiau panašiu laiku JAV bei Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, po to, kai JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas, imta vis kritiškiau vertinti G. Soroso finansuojamų organizacijų veiklą. O viešai buvo tvirtinama, kad^[25]:

„Atviros Lietuvos fondas buvo atkurtas su tikslu plėtoti veiklą pilietinės visuomenės, švietimo, mokslo, kultūros, teisės, laisvos visuomenės raiškos, nepriklausomos žiniasklaidos srityse. Taip pat stiprinti pagrindinių žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje ir Europoje, mažinti bet kokias diskriminacijos apraiškas ir skatinti toleranciją visuomenėje, stiprinti bendruomenes, nevyriausybines organizacijas, prisidėti prie jų įgalinimo.“

Tiek seniau, tiek dabar ALF pagrindiniu rėmėju išlieka G. Soroso „Open Society Foundation“. Tai tas pats Atviros visuomenės fondas, kuris savo turtais beveik prilygsta Billo ir Melindos Gatesų fondui. Tiesa, kaip jau minėjome, ALF remia ne tik Soroso fondai, bet ir Lietuvos kultūros taryba, Europos Komisija, įvairių pavienių asmenų duotos aukos.

ALF partneriai yra išties solidūs, kaip ir būtų galima tikėtis iš ilgai veikiančio fondo, kurį įkūrė pats G. Sorosas. Tarp partnerių viešai minimi Vidaus reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. ALF partnerių sąraše yra ir tokios puikiai žinomos švietimo įstaigos kaip Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus universitetas ir Vilniaus Dailės akademija. 

O vos tik atsikūręs, ALF iš karto priminė, kokie įtakingi visuomenės veikėjai yra susiję su šiuo fondu. Tiek fondo oficialiame atidaryme^[26], tiek pačioje pirmoje diskusijoje, kurioje aptarta Europos Sąjungos ir europietiškos tapatybės dabartis bei ateitis, dalyvavo profesorius Vytautas Landsbergis^[27].

Galima paminėti, kad po ALF atsikūrimo pinigus iš Atviros visuomenės fondo jau yra gavusi ir nepriklausoma save laikanti „Laisvės TV“. 2018 metais G. Soroso fondas „Laisvės TV“ atseikėjo net 124 800 JAV dolerių už vieną tiriamosios žurnalistikos projektą, pavadinimu „R.I.T.A“^[28]. Tiesa, pats Andrius Tapinas šio fakto neslepia ir yra viešai sakęs^[29]:

„Kad būtų aiškiau, nors jau N kartų esam patys sakę ir laidose rodę, – 2018 „Laisvės TV“ dalyvavo Atviros Lietuvos fondo projektų atrankoje ir tiriamosios žurnalistikos projektas „R.I.T.A.“ 1 metams gavo 124 800 USD finansavimą laidų kūrimo išlaidoms. Projektas buvo baigtas, atsiskaityta ir viskas, bet gerai, kad yra kas primena!“

G. Soroso organizacija buvo priversta nutraukti veiklą Vengrijoje

Įdomu tai, kad kol Lietuvoje ALF kaip tik vėl atkūrė savo veiklą, kitur Atviros visuomenės fondams sekasi ne taip gerai. Štai 2018 metais G. Soroso fondas oficialiai nutraukė veiklą Vengrijoje ir persikėlė į Vokietiją. Buvo aiškinama, jog toks žingsnis įvyko dėl represinės Viktoro Orbano vyriausybės politikos^[30]:

„Atviros visuomenės fondas (AVF), Vengrijoje susiduriantis su vis labiau represine politine ir teisine aplinka, Budapešte vykdomas tarptautines operacijas ir darbuotojus perkelia į Vokietijos sostinę Berlyną.“

Šis reikalas brendo jau seniai, kadangi V. Orbanas ilgą laiką stengėsi išvyti G. Soroso organizaciją. V. Orbanas viešai kaltino G. Sorosą, jog šis kišasi į Vengrijos politiką, diriguoja šalies opozicijai ir skatina masinę imigraciją^[31].

Dar 2017 metais G. Sorosas pradėjo reikšti susirūpinimą, kad V. Orbanas esą vadovauja vis labiau korumpuotai politinei sistemai^[32]. Jį labiausiai papiktino faktas, kad Vengrijos parlamentas priėmė įstatymą, įpareigojantį nevyriausybines organizacijas užsiregistruoti kaip „užsienio finansuojamomis organizacijomis“, jei jos gauna didesnę nei 24 tūkst. eurų paramą iš užsienio. Priešingu atveju joms būtų tekę nutraukti savo veiklą.

Vengrijos politikai niekad neslėpė savo neigiamo požiūrio į G. Sorosą, nes netgi vadino naujų anti-imigracijos įstatymų paketą „Stop Soros“. Šis įstatymų paketas ne tik sugriežtino taisykles NVO finansavimui iš užsienio, bet ir kriminalizavo bet kurį asmenį ar grupę, pasiūliusią padėti nelegaliems imigrantams prašyti prieglobsčio šalyje^[33].

Vidutinis ALF darbuotojų atlyginimas viršija 2 400 Eur

Tuo tarpu Lietuvoje nepanašu, kad kažkas norėtų siūlyti stabdyti G. Soroso fondą. Jis ir toliau sėkmingai veikia, gauna lėšas tiek iš G. Soroso, tiek iš kitų šaltinių ir drauge yra susijęs su daugybe kitų organizacijų.

O kaip sekasi tiems, kas tiesiogiai dirba pačiame Atviros Lietuvos fonde? Deja, tikslios, viešai prieinamos informacijos apie visų darbuotojų atlyginimus nėra, todėl galime tik paspėlioti.

Rekvizitai.lt pateikiama informacija tik apie vidutinį atlyginimą, darbuotojų kiekį ir paties fondo gautas pajamas. ALF dirba 14 darbuotojų. 2023 metų lapkričio duomenimis, vidutinis atlyginimas siekia 2 462 Eur „ant popieriaus“, o per 2022 metus gauta 277 041 Eur pajamų^[34].

Žinoma, negalima teigti, jog kiekvienas ALF darbuotojas gauna kiek daugiau nei 2 400 Eur, nes nurodytas tik vidutinis atlyginimas. Greičiausiai, kaip ir įprasta, direktoriaus pareigas einantis asmuo uždirba kur kas daugiau, o projektų koordinatorius ar kitas eilinis darbuotojas – ženkliai mažiau. Taigi, svaiginančiai didelių atlyginimų vargu ar kažkas gauna, tad ALF gretose veikiausiai lieka dėl kitų priežasčių.