Dažniausiai man užduodamas klausimas yra tas, kurį kažkada apdainavo Radžis: „Ką daryt??“
Neva aš tik kritikuoju, bet nieko nesiūlau. Net mitingų neorganizuoju…
Ir, žinokite, neorganizuosiu, nes gerbiu išrinktą valdžią. Kodėl gerbiu? Ogi todėl, kad ją išrinko mano tautiečiai. Kodėl išrinko? Ogi todėl, kad jiems kol kas patinka pasaulį matyti „aukštyn kojomis“. Kodėl patinka? Ogi todėl, kad taip patogiau.
Mitingai man yra prasmingi tik tada, jei jame kokia nors sušalusi žurnalistė gauna progą įkalti brendžio. Ir daugiau nieko. O mano matymas toks, kad valdžios „carus“ reikia vartyti ne mitinguose, bet, pirmiausia, savo galvose.
Toliau — sudėtingesnė filosofija, kurią pabandysiu supaprastinti taip, kad ji būtų suprantama ir kaimynei Zosei
Pradžiai – pavyzdys:
„Linkiu būti savimi“, „esu savimi“, „reikia ugdyti kritinį mąstymą“ — turbūt daug kam girdėtos frazės. O pastebėjote, iš kieno lūpų jos eina? Paradoksalu, bet labai dažnai — iš minios sraigtelių, bėgiojančių aplink TV dėžę bei „teisingą nuomonę“ ir, aišku, visada laikančių „teisingą“ vėliavėlę — jei ne rankose, tai bent ant balkono turėklo ar ant varnėnų inkilo.
Manote, šie žmonės gali sau leisti būti savimi? Niekada. Iš tiesų — tai tik tuščios beformės frazės, kurių jie griebiasi norėdami padidinti savo reikšmingumą ar pastiprinti įvaizdį, nelyginant blondinė, nusipirkusi naują rankinuką. Mat jų vidinė „aš“ hierarchija apversta aukštyn kojomis, ir su šita hierarchija jie mums sukuria tokį pat apverstą aukštyn kojomis pasaulį su visais į valdžią atsiboginusiais „carais“, kuriems IQ pajėgumų užtenka tik tam, kad sugriauti jei ne visą planetą, tai bent atskirą valstybę.
O žmogaus, kuris tikrai yra suteikęs sau teisę būti savimi, vidinė hierarchija atrodo maždaug taip:
Hierarchijos viršuje — jo paties tiesa, jo esmė, jo vidinis „dievas“, galbūt jo vidinis vaikas.
Toliau — tikėjimas, religija, įsivaizdavimai apie gėrį ar blogį — t. y. atributai, kuriuos jis pasirinko besiremdamas savo vidine tiesa.
Toliau — artimi žmonės, kuriuos jis myli ir kurie myli jį.
Toliau — linija, už kurios nieko nėra. Nei prezidentų, nei premjerų, nei dvasinių lyderių, nei ekspertų, nei nuomonės formuotojų — šios personalijos niekaip negali sėdėti prie atskiro žmogaus sprendimų priėmimo stalo. Šios personalijos tegali tik atlikti aptarnaujančiųjų funkciją.
Deja, dabartiniame sociume viskas sudėliota taip, kad dažno žmogaus „vidinis valdovas“ atsiduria už ribos, o visi tie, kurie turi būti aptarnaujančiu personalu (prezidentai, premjerai, ekspertai, influenceriai), vykdo vidinio „valdovo“ funkciją.
Ir būtent ši „aukštyn kojomis“ apversta sistema veda į karų, į prievartos, į nežinojimo, į manipuliacijų, į dvasinės vergovės pelkę bei visokį kitokį pragarą. Būtent ši sistema žmonių galvose sukuria tokius pseudo „carus“, kuriems yra paklūstama ir kuriais yra pasitikima labiau nei tuos savuoju „aš“. O ar gali būti kitaip, jei to savojo „aš“ ir nerasta? Rastas tik blizgutis, ant kurio prilipdytas patikinimas, kad „aš esu savimi“.
Aš nesakau, kad tie mūsų išrinktieji „carai“ yra blogi, tačiau jeigu mes kompanijos generaliniu direktoriumi pastatysime žmogų, kuris tik sugeba plauti grindis, tai ta kompanija tikrai bankrutuos. Nes tas žmogus tiesiog nemoka daryti tai, kas yra privaloma daryti sėdint kompanijos vadovo kėdėje.
Ir čia yra du pasirinkimai
Ir čia yra du pasirinkimai: arba pykti ant to žmogaus, kurį patys delegavome į „caro“ kėdę ir kuris temoka plauti grindis, arba paklausti savęs: ko mes nepamatėme ir nesupratome, kad taip nutiko ir kad tų carų dėka valstybė pasuko degradacijos link?
Pirmasis pasirinkimas — tai infantilo pasirinkimas. Antrasis — kūrėjo ir ieškotojo.
Infantilai visada atsakomybę už savo ir viso pasaulio gyvenimą mėgsta atiduoti į kitų rankas — tegu tai bus netikri carai ar kokioj USAID kišenėje sėdintys „ekspertai“.
Gaunasi maždaug taip: „Ai, paklausiau kokio eksperto (net nepasidomėjęs, kokiais fondais paramstyta jo „ekspertinė“ nuomonė) ir patikėjau. Nes taip patogiau.“ Antraip, vietoj to, kad ramiai sėdėti ant sofkės ar šiaip po palme, reiktų skaityti šimtus knygų, knistis nuomonių įvairovėje, išmokti atpažinti manipuliatorius, ieškoti loginių grandinių ir dar krūva reikalų.
Sutinku, kad tai tikrai sunku ir reikalauja didžiulių laiko sąnaudų bei mentalinių gebėjimų aukos. Atrodytų, kad jeigu žmogus turi daugmaž visus reikalingus fizinius ir mentalinius gebėjimus, jam neturi būti nieko svarbiau už jo vidinį „dievą“. Betgi nea… Dievais pasirenkama „teisingoji“ žiniasklaida, „teisingi“ influenceriai, „teisingos vėliavėlės“ ar netgi kokie nors „zeliona-belyje rebiata“.
Ir kas toliau?
Mitingai prieš NT mokestį, brendžio gėrimas, konfrontacija visuomenėje, o paskui — ir vėl valytojų skyrimas į kompanijos direktoriaus postą, tikintis kitokių rezultatų?
Ačiū, šitoje epopėjoje nedalyvausiu. Tiesiog palauksiu, kol „priešo lavonai išplauks patys“ — tiksliau, kol sugrius visos senos infantilų ramstomos sistemos.
Panašiai taip, kaip jos dabar griūna Amerikoje. Tiesa, Amerika turėjo „griuvinėjantį“ misionierių J. Bideną, kuris šalies valdymą privedė iki absurdiškumo ir tokiu būdu gerokai prakrapštė amerikiečiams akis.
Mes kol kas tokių bidenų neturime, todėl galvojame, kad pas mus viskas gerai. Va, tik parėkausime dėl NT mokesčio ir toliau ramiai gyvensime šiltą ir malonų infantilo gyvenimą su visais galvoje tūnančiais carais.
Tikrai???
Jūs kaip norite, bet aš lieku prie savo tikėjimo.
Ne, ne mokslu, o šviesia tendencija, kad mūsų socialinė hierarchija pagaliau „atsivers“ ant kojų ir prie kiekvieno žmogaus sprendimų priėmimo stalo sėdės ne pseudo carai ar kokia TV dėžė, bet kiekvieno asmeninis „aš“ su didžiuliu žinių bagažu, su švaria logika ir su vidine tiesa.
