Kai kurie žaidynių momentai bus ištrinti – transliuotojai ir toliau rodys reklamą
Kaip jau ne kartą įsitikinome: reklama neturėtų būti rodoma transliuojant vienus svarbiausių šalies momentų. Kita vertus, tai, kad žaidynes perėmė komercinis kanalas, dar kartą parodo: reikia (smarkiai) patobulėti vardan atitinkamų režisūrinių sprendimų. O taip pat dėl to, kad netektų galvoti apie padavimą į teismą dėl reklamos pirkėjų nepasiektų tikslų ir neįprastų žaidynių žiūrėjimo per vedėjų petį trajektorijų.
Pirmadienio vakarą Lietuva ypatingai laukė Dano Rapšio plaukimo Paryžiaus olimpinių žaidynių finale. Visgi sporto aistruoliai prie TV3 ekranų, užuot arenos „Paris La Defense“ šurmulio ir gyvų emocijų, buvo priversti klausytis „kažkokios muzikytės“ bei žiūrėti į dviejų komentatorių nugaras[1]. Socialinėje medijoje šmaikštaujama, esą taip nutinka, kai teises transliuoti olimpiadą nusiperki Gariūnuose. Ar tikrai, o gal egzistuoja svarūs argumentai?
Negalima pamiršti, jog nepaisant to, kad žaidynių transliacijos pirkimas atsieina didelius pinigus, daugelis žiniasklaidos priemonių pragyvena iš reklamų. Kadangi Olimpinės žaidynės – ne labdaringas renginys, transliavimo licencijos brangiai parduodamos televizijoms. Šiuo klausimu auditorija nusivylusi – tai puikiai atspindėjo įniršę, pajuoka trykštantys komentatoriai, užkūrę tikrą pirtį. Tačiau teks suprasti, jog kol kas kitaip neįmanoma: opa ta pati – milžiniška transliacijos kaina.
Nors televizija atsiprašė dėl to, kad Lietuvos žiūrovai neturėjo galimybės išvysti svarbių mūsų plaukikų pasirodymų Paryžiuje, transliuotojai ir toliau rodys reklamą. Taip veikia televizija, transliuojanti nemokamai: mes susimokame už reklamą, o iš tų pajamų televizija gali išsilaikyti ir, tarkim, įsigyti transliavimo licenciją.
Svarstoma, kad viena pagrindinių TV3 fiasko priežasčių – svetimos transliacijos perėmimas.
Akylesni žiūrovai ekrano kampe įžiūrėjo dvi žiedo dalis ir svarstė, kad transliacija buvo rodoma priartinus kito kanalo vaizdą. Šmaikštaujama, jog būtų tikra „klasika“ stebėti tinklinio rungtynes, kurios, kaip, tarkim, paaiškėja, pasibaigė prieš pora valandų. Kita vertus, reklama – ne toks jau blogas dalykas: bent jau sužinome, kokios tos pieno kainos.
Žmonės turėtų apmąstyti, kiek mokėtų už produktą be reklamų
Žaidynes gali (tačiau ar geba?) transliuoti ir komerciniai kanalai. LRT atveju galimai būtų buvę kitaip: kadangi nacionalinis transliuotojas gauna biudžetinį finansavimą, jis reklamų neleistų, nebent savo rėmėjų. Ar visuomeninis transliuotojas geriau nei komercinė žiniasklaida?
Vieningo atsakymo nėra. Tačiau olimpinių žaidynių transliacijos atveju būtina pamąstyti, kaipgi pateikti reklamą, kad dalis mylimiausių mūsų sportininkų „veidų“ nebūtų užklota po sniegu[2]. Kiek esame pasiruošę mokėti už šį produktą?
Derėtų įsisavinti: komercinė žiniasklaida yra verslas, kurio didžiąją dalį sudaro pajamos iš reklamos. Todėl žmonės turėtų deramai apmąstyti, kiek mokėtų už perkamą produktą, o komercinė žiniasklaida – pasiūlyti tokį produktą, už kurį žiūrovas norėtų mokėti tam tikrą kainą.
Pavyzdžiui, Danijoje žaidynes transliuoja visuomeninis transliuotojas; Švedijoje – komercinis. Skirtumas tas, jog žiūrovas Švedijoje gali rinktis – pirkti bazinį paketą su reklama ar susimokėti kiek daugiau ir reklamų nematyti[3][4]. Mėnesinis mokestis pirmuoju atveju – 8 eurai, be reklamos – 13 eurų; kiekvienas gauna tai, už ką sumokėjo.
Transliavimo teisės kainuoja didelius pinigus
Prancūzijoje varžantis 51 olimpiečiui iš Lietuvos pastebima, jog ryšys su žmogumi kuriamas šiam pasitikint kokybišku turiniu ar konkrečia žiniasklaidos priemone. TV3 transliavimo atvejis kalbas pats už save: televizija turėjo atremti tiek kritikos strėlių, jog greičiausiai amžiams susikruvino įvaizdį – tą, kuris buvo kurtas metų metus.
Kadangi Lietuvoje olimpiada yra labai žiūrima, galbūt naudinga derėtis su nacionaliniu transliuotuoju, nors tai – biudžeto klausimas. Galų gale, ko gero, tektų klausti, ar pageidaujama tokio pobūdžio turinį finansuoti mokesčių mokėtojų lėšomis.
Dalis lietuvių sakytų, jog norėtų matyti olimpines žaidynes, truksiančias iki pat rugpjūčio 11 dienos, per nacionalinį transliuotoją, bet ne visi jas stebi. Vis dėlto, kuo taupiau pateiksime turinį, tuo ateity daugiau gausime pelno, bet po to, žiūrėk, prarasime auditoriją.
Tarkim, dar 2018-aisiais televizija „Eurosport“ už 1,3 mlrd. eurų įsigijo teisę į olimpines transliacijas iki 2024 metų[5]. Jos dukterinė įmonė „Discovery Communications“, su Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) pritarimu, pardavinėjo licencijas kitose Europos šalyse. Abiejų olimpinių žaidynių, 2018 ir 2022 metų, transliacijų kaina siekė apie 600 tūkst. eurų.
