Kaip tai susiję? Tuoj papasakosiu…
Savo uošvijoje Alytuje turiu jaukų namą, mėgstu čia pabėgti nuo meisto šurmulio, pailsėti, paskaityti, kažkiek nudirbti ūkio darbų (smegenys pailsi).
Turėjome ir gandralizdę šalia. Pernai rašiau, kad vargšas gandriukas Igniukas (taip mes pavadinome janiklį) vis negalėjo išmokti skraidyti. Kažkiek pavydėjome, nes gandrai apsigyveno pas kaimynus, ne pas mus, nors manau pridergdavo pas visus vienodai.
Nuo seno lietuviai tikėjo, jog gandrai apsigyvena gerų ir svetingų žmonių sodybose.
Būdavo patariama, kad jei keliauji per svetimą kraštą ir nori gauti nakvynę, prašykis pas tą šeimininką, pas kurį gandras peri.
Pasirodo ne visiems ta gandrų kaiminystė patinka
Ėmė vieną gražią dieną tie kaimynai ir iškvietė ESO, kad išlaisvintų juos nuo gandrų kaiminystės.
Taip ESO atlieka tokius darbus (šiek tiek virś šimto per metus) – esant pavojui paukščiams, žmonėms ar elektros tiekimui perkeliami lizdai ant specialių platformų virš stulpo – taip išsaugomas lizdas, bet jis atskirtas nuo laidų.
Kartais statomos dirbtinės lizdavietės ant atskirų stulpų ar konstrukcijų netoliese.
Pagal įstatymą tokia dirbtinė lizdavietė turi būti įrengta ne toliau nei 100 metrų nuo originalaus lizdo.
NĖRA NIEKO ĮRENGTA! NĖRA!
Gandras patinas atskrido kažkiek anksčiau (taip pas juos įprasta), rado išardytą lizdą ir tupi ant to paties stulpo. „Žmona” irgi atskrido, galvoja abu ką čia dabar daryt (jie visada grįžta į tą pačią vietą), o kreivarankiai ESO darbuotojai, panašu, tiesiog išardė lizdą, o ne perkėlė… kaip reikalauja įstatymas…
Labai norisi keiktis…
