Privačioms mokykloms valdžia sudaro išskirtines sąlygas

Lietuva skatina privačių mokyklų steigimą ir plėtrą

Švietimo sistemą reformomis baigianti uždusinti valdžia, prisidengiant įtraukiuoju ugdymu ženkliai pabloginusi sąlygas mokytis gabiems vaikams valstybinėse mokyklose, skatina privačių mokyklų steigimąsi ir plėtrą – privačioms mokykloms kelia kur kas mažesnius reikalavimus nei valstybinėms.

Privačios mokyklos, tokios kaip priklausančios konservatorių ministro Gabrieliaus Landsbergio žmonai Austėjai Landsbergienei, dirbdamos išskirtinėmis sąlygomis, susižeria milijonus eurų, gaudamos tiek finansavimą iš valstybės, tiek ir apmokestindamos mokinių tėvus. O ten, kur privačių mokyklų nėra, tėvai priversti leisti pinigus korepetitoriams – į valstybinių mokyklų klases sugrūdus tiek gabius vaikus, tiek turinčius specialiųjų poreikių, mokymosi kokybė nukenčia ir geriausių rezultatų be pagalbos iš šalies dažniausiai gali pasiekti jau tik labai gabūs vaikai.

Valstybinėse mokyklose vidutiniokai, kuriems reikia įdėti daugiau darbo mokantis, jei nori pasiekti aukštesnių rezultatų, be korepetitorių pagalbos, deja, dauguma atvejų išsiversti jau nebegali.

Įtraukusis ugdymas įtraukia tik spec. poreikių vaikus?

Įgyvendinant naują valdžios užmačią dėl įtraukiojo ugdymo su nemažomis problemomis susiduriama visoje Lietuvoje. Įtraukusis ugdymas reiškia tai, kad vienoje klasėje jau mokosi ir labai pažangūs bei gabūs, ir įvairių specialiųjų poreikių turintys vaikai.

Viena vertus, suprantama, kad vaikai turi žinoti, koks yra pasaulis ir kad žmonių, vaikų, būna visokių, tačiau kita vertus, suprantamas ir tėvų nerimas, kad dėl klasėje esančio vieno ar kelių specialiuosius poreikius turinčių vaikų nukenčia visų likusiųjų ugdymas.

Valdžia aiškina, kad dėl specialiuosius poreikius turinčių vaikų nenukenčia kitų vaikų ugdymas, nes specialiųjų poreikių turintiems vaikams paskiriamas švietimo pagalbos specialistas ar mokytojo padėjėjas, tačiau realybė, deja, tokia, kad šių specialistų labai trūksta.

Pinigų yra, o specialistų – ne

Problemą bandoma išspręsti pinigų skyrimu.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija teigia, kad iš viso 2023–2029 m. laikotarpiu suplanuotos 150 mln. eurų investicijos, kurios nukreiptos būtent į įtraukiojo ugdymo realizavimą. Nuo 2024 m. sausio 1 d. numatyta lėšų, kad atsirastų 200 papildomų švietimo pagalbos tarnybos specialisto pareigybių.

Vis dėlto ar visada tik pinigai ir skaičiai gali išgelbėti situaciją? Papildomas finansavimas tebūnie ir skirtas, tačiau ar faktiškai įmanoma rasti specialistų, kurie dirbs?

Švietimo srities ekspertė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė sako, kad apie įtraukųjį ugdymą kalbama labai jau siaura prasme – tarsi visa jo esmė būtų tik ypatingų vaikų įtraukimas į bendrojo lavinimo mokyklas. Vis dėlto įtraukusis ugdymas reiškia, kad ugdymas vienodai turi pasiekti visus mokinius – tiek turinčius spec. poreikių, tiek tuos, kurių jie neturi.

„Visų pirma reikia turėti specialistus, ne tik pinigus. Didelė dalis mokyklų neturi psichologų, neturi specialiųjų pedagogų. Ar tie milijonai šitą problemą iš karto išspręs?

Be to, reikia žiūrėti, ar tie specialistai tikrai pasirengę dirbti su itin plataus spektro sutrikimais, nes vien autizmo spektro sutrikimo rūšių kiek yra, o kur dar kiti specialieji poreikiai.

Pedagogai turi dirbti komandoje, turi būti tinkamas psichologinis pasirengimas. Paprastai, deja, pedagogai negauna pakankamai pagalbos. Juk reikia atsižvelgti į visus mokinius, esančius klasėje, nes visavertį ugdymą turi gauti visi, esantys klasėje, ne tik specialiųjų poreikių vaikai. Tai gali tapti labai didele problema, ir tam pasirengimas tikrai nėra pakankamas“, – sako V. Targamadzė ir priduria, kad toks neaiškumas šioje srityje lemia tai, kad tiek pedagogai, tiek tėvai vis labiau krypsta į privačias mokyklas, kurioms reikalavimas dalyvauti įtraukiojo ugdymo programoje negalioja.

Privačios mokyklos, ko gero, išgyvena tikrą aukso amžių. Jos nėra slegiamos biurokratijos ir reikalavimų tiek, kiek valstybinės mokyklos, todėl tampa vis patrauklesnės pedagogams ir galintiems už ugdymą sumokėti moksleivių tėvams.

V. Targamadzė

Privačios mokyklos eina lengvesniu keliu

Seimo narė V. Targamadzė atkreipė dėmesį, kad privačios mokyklos, ko gero, išgyvena tikrą aukso amžių. Jos nėra slegiamos biurokratijos ir reikalavimų tiek, kiek valstybinės mokyklos, todėl tampa vis patrauklesnės pedagogams ir galintiems už ugdymą sumokėti moksleivių tėvams.

„Biurokratija yra tiesiog dusinanti. Privačiose mokyklose yra žymiai platesnės galimybės kitaip organizuoti ugdymo procesą. Valstybinės mokyklos yra per daug suvaržytos, o švietimo pertvarka pradedama nuo galvų skaičiavimo. Tokiais laikais tai yra ydinga, neieškoma būdų, kaip kitaip formuoti ugdymo procesą ir kuo toliau, tuo labiau privačios mokyklos bus patrauklesnės“, – mano profesorė.

Tačiau tai automatiškai veda į vaikų atskirtį, mat privačios mokyklos – tikrai ne kiekvieno lietuvio kišenei. Kad ir kaip kai kurie tėvai norėtų savo vaikus leisti į privačias mokyklas, to padaryti kai kurie tiesiog negalės, tad jiems teks rinktis valstybines mokyklas, ieškant „mažiausios blogybės iš esamų“.

Maža to, privačios mokyklos turi galimybę atsirinkti vaikus pagal jų pasiekimus ir įvertinimus, ko dauguma valstybinių mokyklų daryti negali. Privačiose mokyklose nesant reikalavimo dalyvauti įtraukiojo ugdymo programoje, gali radikaliai skirtis ir brandos egzaminų rezultatų vidurkiai – kaip lyginsime atrinktų gabių privačios mokyklos klasės mokinių rezultatus su valstybinės mokyklos klasės, kurioje mokosi visokių gabumų ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, rezultatais?

77 pastaba: pastarųjų metų valstybinių mokyklų uždarymo mastai Lietuvoje.