77.lt — 70 puslapis
Svarbiausia šiandien
Sportas„Los Angeles Lakers“ vėl parduodami: Joshas Kushneris ir Bobas Igeris už klubą moka 12,5 mlrd. dolerių
„Los Angeles Lakers“ vėl keičia savininkus, investuotojai už klubą moka 12,5 mlrd. dolerių.
TechnologijosKinija perkelia duomenų centrus į orbitą: Europa baiminasi prarasti technologinį savarankiškumą
Pranešimai spaudaiKas antras susiduria su nesklandumais apsipirkdamas internetu: daugiausia jų – mokėjimo metu
LinksmaiAustralijos policija 20 valandų tyrė „lavoną“ lagamine – paaiškėjo, kad tai itin tikroviška lėlė
TechnologijosElektromobilių rinka Europoje sparčiai auga: Vokietija pirmauja skaičiumi, Norvegija – rinkos dalimi
Kristina AstrologėInformacijos ir sąmonės transformacija
2026 m. balandžio 26 d. Uranas perėjo į Dvynius.
Uranas visada atneša lūžius — jis sukelia chaosą, kuris tampa transformacija ir kuria naują realybę.
Dvyniuose ši energija persikelia į žodį, mokymąsi, informaciją, logistiką ir sprendimų priėmimą.
Tai laikotarpis, kai:
– idėjos plinta greičiau nei bet kada
– informacija tampa galia
– kuriasi nauji judėjimai su naujomis ideologijomis
– o gebėjimas mąstyti aiškiai tampa būtinybe, ne privalumu
Ir šis procesas nevyksta vakuume.
Prie jo prisideda:
Neptūnas Avine pradeda naują ciklą, susijusį su kryptimi, vizija ir ideologiniu impulsu — tai energija, kuri ne tik įkvepia, bet ir uždega tikėjimą veikti, net tada, kai kelias dar nematomas.
Plutonas Vandenyje jau keičia kolektyvines struktūras, technologinę aplinką ir galios pasiskirstymą — tyliai, bet negrįžtamai perrašydamas tai, kas ilgą laiką atrodė stabilu.
Kartu šios planetos formuoja retai pasitaikančią aukštesniųjų planetų konfiguraciją — bisekstilę, kurios viršūnėje yra Neptūnas.
Ir tai suteikia šiam laikotarpiui ypatingą toną:
idėja tampa kryptimi,
vizija įgauna impulsą,
o tai, kas ilgai buvo tik jausmas ar nuojauta — pradeda ieškoti formos realybėje.
Todėl Uranas Dvyniuose tampa savotišku perdavimo kanalu:
tai, kas gimsta kaip idėja (Neptūnas Avine) ir transformuojasi struktūriniu lygmeniu (Plutonas Vandenyje),
bus realizuojama per informaciją, komunikaciją ir intelektinius procesus.
Praktiškai tai gali reikšti:
– spartų dirbtinio intelekto ir informacinių technologijų vystymąsi
– pokyčius švietimo sistemose ir žinių perdavimo būduose
– didesnę informacijos svarbą sprendimų priėmime
– naujus iššūkius, susijusius su informacijos kontrole ir kritiniu mąstymu
Svarbiausia šio periodo tema — ne tik „ką žinome“, bet „kaip mąstome“.
Tai metas, kai žodis gali kurti… arba klaidinti.
Kai informacija gali gydyti… arba skaldyti.
Tai ne tik dar vienas astrologinis tranzitas.
Tai lūžis, kuris perkelia pokyčius į subtiliausią, bet galingiausią lygmenį — mąstymą.
Kai keičiasi tai, kaip mes galvojame,
keičiasi tai, kaip mes sprendžiame,
o kartu — ir tai, kokį pasaulį kuriame.
Šis etapas aiškiai parodys:
kas geba mąstyti savarankiškai,
o kas tik kartoja ne savo mintis.
Ir būtent tai taps naujos realybės pagrindu.
Astrologė Kristina 💫
#astrologėkristina #gimimodiagrama #sąmoningumas #tikrasiskelias #Horoskopas #energija #naujarealybė
Vaiva BudraitytėSavaitės horoskopas ženklams ir bendras savaitei balandžio 27d. - gegužės 3d.
Įrašo nuoroda komentaruose
Kęstutis DaškauskasKinų žvalgybinis laivas „Liaowang-1“. Naujausi duomenys rodo, kad jis: veikia Arabijos jūroje prie Omano krantų, netoli Hormūzo sąsiaurio arba platesnėje Persijos įlankos–Omano įlankos zonoje, iš kurios gali stebėti visą konfliktą. Jis ne prie pat Irano krantų kaip pradžioje, bet vis dar strategiškai arti, kad galėtų rinkti informaciją.
Tai ne „paprastas“ laivas, o SIGINT (elektroninės žvalgybos) platforma: gali sekti raketas, radarus, lėktuvus, stebi JAV ir sąjungininkų karines operacijas regione. Jo veikimo „burbulas“ – iki ~6000 km stebėjimo zona. Realiai – jis „klausosi ir žiūri“, kas vyksta kare, bet pats tiesiogiai nekariauja.
Kinija oficialiai teigia, kad nedalyvauja konflikte, bet: renka žvalgybą (laivai + palydovai), palaiko ryšius su Iranu
Toks laivas arti konflikto zonos laikomas: signalu JAV: „mes stebime“, būdu rinkti karinę informaciją realiu laiku.
LinksmaiŠiurpus Mike’o Myerso „Katino su skrybėle“ kostiumas parduodamas aukcione už penkiaženklę sumą
Mike'o Myerso kostiumas iš filmo 'Katinas su skrybėle' bus parduodamas aukcione už 12–24 tūkst. JAV dolerių, o jo išvaizda kelia šiurpą.
Būstas„OpenAI“ metinės pajamos pagal dabartinį tempą perkopė 40 mlrd. dolerių – bendrovė artėja prie IPO
OraiEuropą alina nauja karščio banga: daugiau kaip 135 mln. žmonių susidūrė su aukštesne nei 35 laipsnių temperatūra
Pranešimai spaudaiVasarai baigiantis atsipalaiduoti dar anksti: būtent dabar fiksuojama daug erkių įkandimų
KarasJAV siunčia kitą lėktuvnešį į Artimuosius Rytus: Ramiojo vandenyno pajėgos keičia išsekusią įgulą
Vaiva BudraitytėHoroskopas savaitei, balandžio 27- gegužės 3
Pasaulis liūdi dėl Davido Wilcocok, Lietuva liūdi dėl paramediko, ką palanku ir ko nepalanku daryti šią savaitę darbe, su pinigais , meile ir sveikata
Įrašo nuoroda komentaruose.
Vaiva BudraitytėDabar apie prietarus susijusius su gaisru. Liaudyje buvo tikima, kad gaisras ne šiaip sau kyla. Jei namas sudegė, vadinasi - vieta „nepriėmė“ šeimininkų, ten jau „praėjo nelaimė“ ir sugrįžo, ir tiesiog bloga vieta. Sakydavo: „Kur kartą ugnis ėjo – ten ji kelią žino.“
Todėl manyta, kad naujas namas toje pačioje vietoje bus nesaugus reikia statyti nors 10 metrų į šoną.
Tikėta, kad po gaisro lieka piktosios jėgos
Po gaisro vieta buvo laikoma nešvaria dvasiškai. Buvo tikima, kad gaisrą galėjo sukelti piktosios dvasios, sudegusi vieta piktoms dvasioms tampa puikiais namais, buvo tikima. kad gali kartotis nelaimės: ligos, barniai, vėl gaisras. Dėl to prieš statant naują namą žmonės perkeldavo jį bent kelis metrus į šoną, kiek įmanoma kardinaliai keisdavo sodybos planą, atlikdavo spec. apeigas, jei visgi statydavo ten pat.
Pirmas ir būtinas veiksmas – nuimti „degusią žemę“. Buvo tikima, kad pelenai ir suanglėjusi žemė saugo gaisro atmintį, jei jų nepašalinsi, ugnis „žinos kelią“. Todėl nukasdavo viršutinį žemės sluoksnį, pelenus išnešdavo toliau nuo sodybos, išlikusių gaisravietės statybinių medžiagų niekada nenaudojo naujam statiniai.
Antras veiksmas „Žemės nuraminimas“ Prieš klojant pamatus žemė buvo „užkalbama“. Barstydavo druską (apsauga, stabilumas), užkasdavo duonos gabalėlį (gyvybė, sotumas) (duona ir gaisras buvo siejama pagoniškais laikais, dabar krikščionybė pritempė prie šių laikų, žmonės saugo Agotos duoną, kaip apsaugą nuo nelaimių),nors tai visiškai senasis pagoniškas ritualas. Užkasdavo – monetą (tvirtumas, tęstinumas). Tai reiškė: čia statomas naujas gyvenimas, ne sena nelaimė.
Trečias veiksmas Pirmoji ugnis – pati svarbiausia apeiga. Naujo namo ugnis negalėjo būti bet kokia. Tikėta, kad ugnis „atsimena“, sena ugnis gali parsinešti gaisrą. Todėl nekurdavo ugnies iš senų žarijų, ugnį atnešdavo svetimas, „švarus“ žmogus, kartais ugnis būdavo pasiskolinta iš kito kaimo. Tai buvo daroma tam, kad Gabija būtų „nauja“, neįsižeidusi.
Ketvirtas veiksmas Tyla ir laikas. Statybos pradžioje galiojo griežti apribojimai - nekeikti, nesikeikti, nešaukti, nepasakoti apie seną gaisrą. Taip pat vengta statyti tą pačią dieną ar tą patį mėnesį, kai buvo kilęs gaisras, dažnai palaukdavo metus ar bent vieną žiemą. Laikas turėjo „užgydyti vietą“.
Penktas veiksmas Apsauginiai ženklai namui . Kad nelaimė nebegrįžtų, naujas namas būdavo paženklinamas ant stogo keldavo gaidžio vėtrungę, prie slenksčio paslėpdavo metalinį daiktą, pirmą naktį palikdavo užgesintą, bet tvarkingai išvalytą židinį. Tai reiškė: namai budrūs, saugomi.
Na ir prietarai ko kategoriškai negalima daryti jei namą pasistatėte degimvietėje. Nekūrenti naktį pirmomis dienomis, nepalikti ugnies be priežiūros, neparsinešti ugnies „iš pykčio“ ar barnio metu. Bet koks neramumas galėjo „pažadinti seną ugnį
Visa tai darė nes tikėjo, kad namuose gyvena namų dvasia (židinio globėjas). Gaisras reiškė, kad dvasia paliko namus, arba žuvo kartu su senuoju būstu.
Statyti toje pačioje vietoje be apsaugos reiškė gyventi be globos, todėl toks namas buvo laikomas silpnu ir pažeidžiamu. Nors tai skamba mistiškai, dalis baimės buvo ir praktinė, tik išreikšta prietarais - vieta asocijavosi su trauma ir netektimi. Todėl žmonės sakydavo: „Geriau nauja vieta – naujas gyvenimas.“ Net pirmam ugnies įkūrimui kviesdavo svetimą žmogų, kuris garsėja lengva ranka, kad įkurtų pirmą ugnį.
Vaiva BudraitytėUgnis ir gaidys lietuvių bei kitų tautų pasaulėžiūroje užima ypatingą vietą. Abu šie simboliai siejami su gyvybe, apsauga, atsinaujinimu, bet kartu – su pavojumi ir perspėjimu. Neatsitiktinai gaisro prietarai dažnai persipina su gaidžio simbolika, ypač kalbant apie namų saugumą ir likimo ženklus. Ant stogų būdavo gaidžio formos vėtrungės. Manoma, kad jos apsaugodavo namus nuo piktų dvasių ir gaisrų. Šis gaidžio simbolis ant stogo reiškė , kad namas aktyviai saugomas , žiūrėjo, kad vėtrungė aktyviai judėtų, tik budrus, nemiegantis sargas saugo. Dažnai būdavo juodos paauksuotos vėtrungės, čia aliuzija į tikrą saugantį juoda gaidį.
Gaidys nuo seno laikytas aušros, saulės ir šviesos skelbėju. Jo giedojimas žymi nakties pabaigą ir tamsių jėgų pasitraukimą. Kadangi ugnis taip pat siejama su šviesa ir gyvybe, manyta, kad gaidys turi ypatingą ryšį su ugnies stichija.
Kai kuriose tradicijose tikėta, kad gaidys gali „numatyti“ nelaimę: jei jis gieda neįprastu metu – vidury nakties ar be aiškios priežasties – tai galėjo reikšti artėjantį gaisrą arba kitą didelę nelaimę namuose. Kaimo bendruomenėse gaidys buvo laikomas namų sargu. Tikėta, kad kieme laikomas stiprus, garsiai giedantis gaidys saugo sodybą nuo gaisro ir piktųjų dvasių. Jo balsas esą „išsklaido“ blogą energiją, kuri galėtų sukelti ugnies nelaimę.
Taip pat buvo vengiama skriausti ar netikėtai nužudyti gaidį – manyta, kad tai gali atimti namų apsaugą ir pritraukti nelaimę, įskaitant gaisrą. Juodas gaidys kai kuriose vietovėse laikytas ypatingu: jis galėjo būti ir apsauginis, ir pavojingas ženklas, priklausomai nuo aplinkybių. Juodas gaidys visada siejamas su anapusiniu, pomirtiniu pasauliu, piktosiomis dvasiomis. Yra išlikę prietarai. Jei juodas gaidys gieda naktį, tai pranašauja nelaimę (ligą, gaisrą ar mirtį). Jei juodas gaidys pats nugaišta, manyta, kad sodyba liko be stiprios apsaugos – nelaimė gali „įeiti“ netrukdomai. Juodas gaidys gali perimti nelaimę, todėl jo netektis kartais aiškintina, kaip pasiaukojimo ženklas. Kai kuriose vietovėse juodas gaidys buvo laikomas sodybos sargu, bet kartu ir pavojingu, jei su juo elgiamasi nepagarbiai. Jo nebuvo galima be reikalo vaikyti ar kitaip rodyti nepagarbą, nes tikėta, kad jis „mato daugiau nei žmogus“.
Juodas gaidys ypač siejamas su gaisro prietarais, jei jis nustoja giedoti – ženklas, kad Gabija tapo nedraugiška, nekontroliuojama, jei jis pabėga iš kiemo – blogas ženklas namams, jei po gaisro juodas gaidys dingsta ar nugaišta – laikyta, kad jis „išnešė“ nelaimę. Dėl to jo mirtis buvo dviprasmiška: ir pavojinga, ir kartu apsauginė.
Raudonas (rudas) gaidys – ugnies ženklas
Raudonas arba rudas gaidys liaudies vaizdiniuose dažnai vadintas „ugniniu“. Jo spalva siejosi su liepsna, saule, karščiu, gyvybe, bet ir gaisru. Pagrindiniai prietarai. Jei raudonas gaidys elgiasi neramiai, tai gali reikšti artėjantį gaisrą. Jei jis pernelyg dažnai gieda dieną, tai laikyta ugnies „budrumo, neramumo“ ženklu. Raudono gaidžio pasirodymas svetimame kieme galėjo reikšti ugnies pavojų. Net kalboje liko posakis „raudonas gaidys ant stogo“, reiškiantis gaisrą – tai tiesioginė šio tikėjimo išraiška. Skirtingai nei juodas, raudonas gaidys nesietas su dvasiomis ar mirtimi, bet laikytas nevaldoma ugnies jėga. Jei juodas gaidys saugo ribą tarp pasaulių, tai raudonas, perspėja apie fizinę stichiją, primena, kad ugnis gali tapti nekontroliuojama. Todėl raudonas gaidys buvo laikomas labiau perspėjančiu ženklu, o ne gynėju.
Gaidžio giedojimas kaip perspėjimas
Kaip ugnies spragsėjimas buvo laikomas blogu ženklu, taip ir gaidžio elgesys tapdavo pranašystės šaltiniu. Jei gaidys staiga nustojo giedoti arba elgėsi neramiai, tai buvo aiškinama kaip grėsmės ženklas. Buvo manoma, kad gyvūnai pirmieji pajunta stichijų artėjimą.
Ypač stiprus prietaras siejo gaisrą su gaidžio giedojimu auštant po neramios audringos nakties su žaibais – tai galėjo reikšti, kad nelaimė jau „praėjo pro šalį“, o namai buvo apsaugoti.
Nors gaisras dažniausiai buvo suvokiamas kaip nelaimė, kai kuriose interpretacijose jis reiškė apsivalymą ir naują pradžią. Šiuo požiūriu gaidys tampa simboliniu atsinaujinimo palydovu: po nakties ateina rytas, po sunaikinimo – naujas gyvenimo etapas.
Todėl žmogus, išgyvenęs gaisrą, kartais buvo laikomas tarsi „perėjusiu per ugnį“, o gaidžio giedojimas – ženklu, kad prasideda naujas, šviesesnis gyvenimo tarpsnis.
Nors šiandien gaisrus aiškiname moksliškai, ugnies ir gaidžio simbolika vis dar gyva kultūroje, folklore ir net pasąmonėje. Gaidys išlieka budrumo, perspėjimo ir šviesos simboliu, o ugnis – jėga, kurią reikia gerbti. Jų ryšys primena, kad žmogus visada ieškojo ženklų, padedančių suprasti ir suvaldyti nenuspėjamą pasaulį.
Dabar pakalbėkime apie gaidžio laidojimo prietarus jei jis netikėtai mirė ar žuvo, žodžiu, nebuvo skirtas maistui. Pirmiausia gaidžio negalima išmesti laukiniams gyvūnams ,jį reikėdavo laidoti. Kūno išmetimas (į mišką, pakelę, vandenį) buvo laikomas labai pavojingu – manyta, kad taip nelaimė „paleidžiama“ klajoti, bėda gali sugrįžti atgal į sodybą, dvasinė netvarka persikelia į šeimos santykius , šeimą ,namus. Jei gaidys nugaišdavo pats ar žūdavo , dažniausiai užkasdavo žemėje kiemo pakraštyje ar prie tvoros sklypo pakraštyje. Tai simboliškai reiškė: nelaimė išnešta, bet neįsileista atgal. Labai svarbus prietaras – gaidį laidoti tyliai be juoko, be keiksmų, be pašalinių(kaimynų) tik šeimos nariai. Buvo tikima, kad triukšmas pažadina tai, ką gaidys sulaikė.
Kartais sakydavo trumpą sakinį, kaip maldą: „Eik, kur tau skirta, mums ramybę palik.“ Tai ne krikščioniška, o senoji pagoniška tradicija.
Kadangi gaidys glaudžiai siejamas su ugnies saugojimu ir Gabija, po jo mirties dažnai buvo atliekami papildomi veiksmai tą vakarą nepalikdavo rusenančios ugnies, žarijas užberdavo pelenais, kartais kelias dienas nekūrendavo krosnies. Tai buvo daroma tam, kad ugnis „nepasektų“ gaidžio.
O jei nugaišdavo juodas gaidys, buvo laikomasi dar griežtesnių taisyklių - jį būtinai užkasdavo, kryžkelės kryptimi, bet ne pačioje kryžkelėje, vieta buvo nežymima. Tai reiškė: jis perėmė tai (nelaimes), kas buvo skirta mums. Ko kategoriškai negalima buvo daryti pagal prietarus - nelaikyti negyvo gaidžio per naktį, nedeginti jo kūno, nemesti į vandenį, neleisti, kad jį sudraskytų gyvūnai.
Vaiva BudraitytėGabija buvo ugnies šeimininkė, ne akla stichija.
Jei kilo gaisras, manyta, kad ugnis buvo supykdyta, kad buvo pažeista pagarba, kad Gabija „nusuko savo maloningą veidą“. Todėl po gaisro gesindavo visas žarijas itin atsargiai, kurį laiką nekūrendavo naujos ugnies, statant naują namą atlikdavo ugnies „perkeitimo“ veiksmus. Tai tiesiogiai siejasi su prietaru nestatyti toje pačioje vietoje. Po krikščionybės įvedimo Gabija lyg tai buvo ištrinta, kaip deivė, bet ji iki šių dienų liko , kaip pagarba ugniai, prietarai susiliejo su šeimos papročiais, tvarka, o dalis kreipinių tapo tiesiog posakiais. Parinkau kelis variantus;
„Ugnele, būk gera.“– sutrumpintas prašymas, reiškęs: nedegink, neskriausk.
„Šventa ugnele – ramiai.“– sakydavo gesindami žarijas; šiandien skamba kaip neutralus žodis.
„Kad ugnis neįsižeistų.“– dabar vartojama pusiau juokais, bet kilo iš tikro pagoniško tikėjimo.
„Ugnį reikia migdyti.“– reiškė žarijų užklojimą pelenais; Gabijos „užmigdymą“.
„Su ugnim nejuokaujama.“ – anksčiau tai buvo ne patarlė, o įspėjimas apie šventą stichiją.
„Ugnis kerštinga.“– iš tikėjimo, kad ugnis „atsimena“ nepagarbą.
„Ugnis viską mato.“– likutis tikėjimo, kad ugnis yra gyva ir stebinti.
„Ugnis kelio nepamiršta.“– sakyta apie vietas, kur jau buvo gaisras.
„Kartą degė – degs ir vėl.“– iš to paties tikėjimo, kodėl nestatydavo toje pačioje vietoje.
Kai kuriose tradicijose manyta, kad žmogus, išgyvenęs gaisrą, yra „pažymėtas likimo“ – jam gali tekti ypatinga misija arba, priešingai, jis turi būti ypač atsargus ateityje.
Nors šiandien gaisrų priežastis aiškiname moksliškai, prietarai vis dar gyvi žmonių pasąmonėje. Net ir dabar kai kurie vengia tam tikrų veiksmų, susijusių su ugnimi, „dėl viso pikto“. Tai rodo, kad ugnis išlieka ne tik fiziniu reiškiniu, bet ir galingu simboliu, atspindinčiu žmogaus baimes, pagarbą gamtai ir norą gyventi su Gamta vienyje.
Kraunama…
Daugiau straipsnių nėra
Klaida kraunant, bandykite vėl