Ugnis ir gaidys lietuvių bei kitų tautų pasaulėžiūroje užima ypatingą vietą. Abu šie simboliai siejami su gyvybe, apsauga, atsinaujinimu, bet kartu – su pavojumi ir perspėjimu. Neatsitiktinai gaisro prietarai dažnai persipina su gaidžio simbolika, ypač kalbant apie namų saugumą ir likimo ženklus. Ant stogų būdavo gaidžio formos vėtrungės. Manoma, kad jos apsaugodavo namus nuo piktų dvasių ir gaisrų. Šis gaidžio simbolis ant stogo reiškė , kad namas aktyviai saugomas , žiūrėjo, kad vėtrungė aktyviai judėtų, tik budrus, nemiegantis sargas saugo. Dažnai būdavo juodos paauksuotos vėtrungės, čia aliuzija į tikrą saugantį juoda gaidį. Gaidys nuo seno laikytas aušros, saulės ir šviesos skelbėju. Jo giedojimas žymi nakties pabaigą ir tamsių jėgų pasitraukimą. Kadangi ugnis taip pat siejama su šviesa ir gyvybe, manyta, kad gaidys turi ypatingą ryšį su ugnies stichija. Kai kuriose tradicijose tikėta, kad gaidys gali „numatyti“ nelaimę: jei jis gieda neįprastu metu – vidury nakties ar be aiškios priežasties – tai galėjo reikšti artėjantį gaisrą arba kitą didelę nelaimę namuose. Kaimo bendruomenėse gaidys buvo laikomas namų sargu. Tikėta, kad kieme laikomas stiprus, garsiai giedantis gaidys saugo sodybą nuo gaisro ir piktųjų dvasių. Jo balsas esą „išsklaido“ blogą energiją, kuri galėtų sukelti ugnies nelaimę. Taip pat buvo vengiama skriausti ar netikėtai nužudyti gaidį – manyta, kad tai gali atimti namų apsaugą ir pritraukti nelaimę, įskaitant gaisrą. Juodas gaidys kai kuriose vietovėse laikytas ypatingu: jis galėjo būti ir apsauginis, ir pavojingas ženklas, priklausomai nuo aplinkybių. Juodas gaidys visada siejamas su anapusiniu, pomirtiniu pasauliu, piktosiomis dvasiomis. Yra išlikę prietarai. Jei juodas gaidys gieda naktį, tai pranašauja nelaimę (ligą, gaisrą ar mirtį). Jei juodas gaidys pats nugaišta, manyta, kad sodyba liko be stiprios apsaugos – nelaimė gali „įeiti“ netrukdomai. Juodas gaidys gali perimti nelaimę, todėl jo netektis kartais aiškintina, kaip pasiaukojimo ženklas. Kai kuriose vietovėse juodas gaidys buvo laikomas sodybos sargu, bet kartu ir pavojingu, jei su juo elgiamasi nepagarbiai. Jo nebuvo galima be reikalo vaikyti ar kitaip rodyti nepagarbą, nes tikėta, kad jis „mato daugiau nei žmogus“. Juodas gaidys ypač siejamas su gaisro prietarais, jei jis nustoja giedoti – ženklas, kad Gabija tapo nedraugiška, nekontroliuojama, jei jis pabėga iš kiemo – blogas ženklas namams, jei po gaisro juodas gaidys dingsta ar nugaišta – laikyta, kad jis „išnešė“ nelaimę. Dėl to jo mirtis buvo dviprasmiška: ir pavojinga, ir kartu apsauginė. Raudonas (rudas) gaidys – ugnies ženklas Raudonas arba rudas gaidys liaudies vaizdiniuose dažnai vadintas „ugniniu“. Jo spalva siejosi su liepsna, saule, karščiu, gyvybe, bet ir gaisru. Pagrindiniai prietarai. Jei raudonas gaidys elgiasi neramiai, tai gali reikšti artėjantį gaisrą. Jei jis pernelyg dažnai gieda dieną, tai laikyta ugnies „budrumo, neramumo“ ženklu. Raudono gaidžio pasirodymas svetimame kieme galėjo reikšti ugnies pavojų. Net kalboje liko posakis „raudonas gaidys ant stogo“, reiškiantis gaisrą – tai tiesioginė šio tikėjimo išraiška. Skirtingai nei juodas, raudonas gaidys nesietas su dvasiomis ar mirtimi, bet laikytas nevaldoma ugnies jėga. Jei juodas gaidys saugo ribą tarp pasaulių, tai raudonas, perspėja apie fizinę stichiją, primena, kad ugnis gali tapti nekontroliuojama. Todėl raudonas gaidys buvo laikomas labiau perspėjančiu ženklu, o ne gynėju. Gaidžio giedojimas kaip perspėjimas Kaip ugnies spragsėjimas buvo laikomas blogu ženklu, taip ir gaidžio elgesys tapdavo pranašystės šaltiniu. Jei gaidys staiga nustojo giedoti arba elgėsi neramiai, tai buvo aiškinama kaip grėsmės ženklas. Buvo manoma, kad gyvūnai pirmieji pajunta stichijų artėjimą. Ypač stiprus prietaras siejo gaisrą su gaidžio giedojimu auštant po neramios audringos nakties su žaibais – tai galėjo reikšti, kad nelaimė jau „praėjo pro šalį“, o namai buvo apsaugoti. Nors gaisras dažniausiai buvo suvokiamas kaip nelaimė, kai kuriose interpretacijose jis reiškė apsivalymą ir naują pradžią. Šiuo požiūriu gaidys tampa simboliniu atsinaujinimo palydovu: po nakties ateina rytas, po sunaikinimo – naujas gyvenimo etapas. Todėl žmogus, išgyvenęs gaisrą, kartais buvo laikomas tarsi „perėjusiu per ugnį“, o gaidžio giedojimas – ženklu, kad prasideda naujas, šviesesnis gyvenimo tarpsnis. Nors šiandien gaisrus aiškiname moksliškai, ugnies ir gaidžio simbolika vis dar gyva kultūroje, folklore ir net pasąmonėje. Gaidys išlieka budrumo, perspėjimo ir šviesos simboliu, o ugnis – jėga, kurią reikia gerbti. Jų ryšys primena, kad žmogus visada ieškojo ženklų, padedančių suprasti ir suvaldyti nenuspėjamą pasaulį. Dabar pakalbėkime apie gaidžio laidojimo prietarus jei jis netikėtai mirė ar žuvo, žodžiu, nebuvo skirtas maistui. Pirmiausia gaidžio negalima išmesti laukiniams gyvūnams ,jį reikėdavo laidoti. Kūno išmetimas (į mišką, pakelę, vandenį) buvo laikomas labai pavojingu – manyta, kad taip nelaimė „paleidžiama“ klajoti, bėda gali sugrįžti atgal į sodybą, dvasinė netvarka persikelia į šeimos santykius , šeimą ,namus. Jei gaidys nugaišdavo pats ar žūdavo , dažniausiai užkasdavo žemėje kiemo pakraštyje ar prie tvoros sklypo pakraštyje. Tai simboliškai reiškė: nelaimė išnešta, bet neįsileista atgal. Labai svarbus prietaras – gaidį laidoti tyliai be juoko, be keiksmų, be pašalinių(kaimynų) tik šeimos nariai. Buvo tikima, kad triukšmas pažadina tai, ką gaidys sulaikė. Kartais sakydavo trumpą sakinį, kaip maldą: „Eik, kur tau skirta, mums ramybę palik.“ Tai ne krikščioniška, o senoji pagoniška tradicija. Kadangi gaidys glaudžiai siejamas su ugnies saugojimu ir Gabija, po jo mirties dažnai buvo atliekami papildomi veiksmai tą vakarą nepalikdavo rusenančios ugnies, žarijas užberdavo pelenais, kartais kelias dienas nekūrendavo krosnies. Tai buvo daroma tam, kad ugnis „nepasektų“ gaidžio. O jei nugaišdavo juodas gaidys, buvo laikomasi dar griežtesnių taisyklių - jį būtinai užkasdavo, kryžkelės kryptimi, bet ne pačioje kryžkelėje, vieta buvo nežymima. Tai reiškė: jis perėmė tai (nelaimes), kas buvo skirta mums. Ko kategoriškai negalima buvo daryti pagal prietarus - nelaikyti negyvo gaidžio per naktį, nedeginti jo kūno, nemesti į vandenį, neleisti, kad jį sudraskytų gyvūnai.
Dalintis
…