Gabija buvo ugnies šeimininkė, ne akla stichija. Jei kilo gaisras, manyta, kad ugnis buvo supykdyta, kad buvo pažeista pagarba, kad Gabija „nusuko savo maloningą veidą“. Todėl po gaisro gesindavo visas žarijas itin atsargiai, kurį laiką nekūrendavo naujos ugnies, statant naują namą atlikdavo ugnies „perkeitimo“ veiksmus. Tai tiesiogiai siejasi su prietaru nestatyti toje pačioje vietoje. Po krikščionybės įvedimo Gabija lyg tai buvo ištrinta, kaip deivė, bet ji iki šių dienų liko , kaip pagarba ugniai, prietarai susiliejo su šeimos papročiais, tvarka, o dalis kreipinių tapo tiesiog posakiais. Parinkau kelis variantus; „Ugnele, būk gera.“– sutrumpintas prašymas, reiškęs: nedegink, neskriausk. „Šventa ugnele – ramiai.“– sakydavo gesindami žarijas; šiandien skamba kaip neutralus žodis. „Kad ugnis neįsižeistų.“– dabar vartojama pusiau juokais, bet kilo iš tikro pagoniško tikėjimo. „Ugnį reikia migdyti.“– reiškė žarijų užklojimą pelenais; Gabijos „užmigdymą“. „Su ugnim nejuokaujama.“ – anksčiau tai buvo ne patarlė, o įspėjimas apie šventą stichiją. „Ugnis kerštinga.“– iš tikėjimo, kad ugnis „atsimena“ nepagarbą. „Ugnis viską mato.“– likutis tikėjimo, kad ugnis yra gyva ir stebinti. „Ugnis kelio nepamiršta.“– sakyta apie vietas, kur jau buvo gaisras. „Kartą degė – degs ir vėl.“– iš to paties tikėjimo, kodėl nestatydavo toje pačioje vietoje. Kai kuriose tradicijose manyta, kad žmogus, išgyvenęs gaisrą, yra „pažymėtas likimo“ – jam gali tekti ypatinga misija arba, priešingai, jis turi būti ypač atsargus ateityje. Nors šiandien gaisrų priežastis aiškiname moksliškai, prietarai vis dar gyvi žmonių pasąmonėje. Net ir dabar kai kurie vengia tam tikrų veiksmų, susijusių su ugnimi, „dėl viso pikto“. Tai rodo, kad ugnis išlieka ne tik fiziniu reiškiniu, bet ir galingu simboliu, atspindinčiu žmogaus baimes, pagarbą gamtai ir norą gyventi su Gamta vienyje.
Dalintis
…