Dabar apie prietarus susijusius su gaisru. Liaudyje buvo tikima, kad gaisras ne šiaip sau kyla. Jei namas sudegė, vadinasi - vieta „nepriėmė“ šeimininkų, ten jau „praėjo nelaimė“ ir sugrįžo, ir tiesiog bloga vieta. Sakydavo: „Kur kartą ugnis ėjo – ten ji kelią žino.“ Todėl manyta, kad naujas namas toje pačioje vietoje bus nesaugus reikia statyti nors 10 metrų į šoną. Tikėta, kad po gaisro lieka piktosios jėgos Po gaisro vieta buvo laikoma nešvaria dvasiškai. Buvo tikima, kad gaisrą galėjo sukelti piktosios dvasios, sudegusi vieta piktoms dvasioms tampa puikiais namais, buvo tikima. kad gali kartotis nelaimės: ligos, barniai, vėl gaisras. Dėl to prieš statant naują namą žmonės perkeldavo jį bent kelis metrus į šoną, kiek įmanoma kardinaliai keisdavo sodybos planą, atlikdavo spec. apeigas, jei visgi statydavo ten pat. Pirmas ir būtinas veiksmas – nuimti „degusią žemę“. Buvo tikima, kad pelenai ir suanglėjusi žemė saugo gaisro atmintį, jei jų nepašalinsi, ugnis „žinos kelią“. Todėl nukasdavo viršutinį žemės sluoksnį, pelenus išnešdavo toliau nuo sodybos, išlikusių gaisravietės statybinių medžiagų niekada nenaudojo naujam statiniai. Antras veiksmas „Žemės nuraminimas“ Prieš klojant pamatus žemė buvo „užkalbama“. Barstydavo druską (apsauga, stabilumas), užkasdavo duonos gabalėlį (gyvybė, sotumas) (duona ir gaisras buvo siejama pagoniškais laikais, dabar krikščionybė pritempė prie šių laikų, žmonės saugo Agotos duoną, kaip apsaugą nuo nelaimių),nors tai visiškai senasis pagoniškas ritualas. Užkasdavo – monetą (tvirtumas, tęstinumas). Tai reiškė: čia statomas naujas gyvenimas, ne sena nelaimė. Trečias veiksmas Pirmoji ugnis – pati svarbiausia apeiga. Naujo namo ugnis negalėjo būti bet kokia. Tikėta, kad ugnis „atsimena“, sena ugnis gali parsinešti gaisrą. Todėl nekurdavo ugnies iš senų žarijų, ugnį atnešdavo svetimas, „švarus“ žmogus, kartais ugnis būdavo pasiskolinta iš kito kaimo. Tai buvo daroma tam, kad Gabija būtų „nauja“, neįsižeidusi. Ketvirtas veiksmas Tyla ir laikas. Statybos pradžioje galiojo griežti apribojimai - nekeikti, nesikeikti, nešaukti, nepasakoti apie seną gaisrą. Taip pat vengta statyti tą pačią dieną ar tą patį mėnesį, kai buvo kilęs gaisras, dažnai palaukdavo metus ar bent vieną žiemą. Laikas turėjo „užgydyti vietą“. Penktas veiksmas Apsauginiai ženklai namui . Kad nelaimė nebegrįžtų, naujas namas būdavo paženklinamas ant stogo keldavo gaidžio vėtrungę, prie slenksčio paslėpdavo metalinį daiktą, pirmą naktį palikdavo užgesintą, bet tvarkingai išvalytą židinį. Tai reiškė: namai budrūs, saugomi. Na ir prietarai ko kategoriškai negalima daryti jei namą pasistatėte degimvietėje. Nekūrenti naktį pirmomis dienomis, nepalikti ugnies be priežiūros, neparsinešti ugnies „iš pykčio“ ar barnio metu. Bet koks neramumas galėjo „pažadinti seną ugnį Visa tai darė nes tikėjo, kad namuose gyvena namų dvasia (židinio globėjas). Gaisras reiškė, kad dvasia paliko namus, arba žuvo kartu su senuoju būstu. Statyti toje pačioje vietoje be apsaugos reiškė gyventi be globos, todėl toks namas buvo laikomas silpnu ir pažeidžiamu. Nors tai skamba mistiškai, dalis baimės buvo ir praktinė, tik išreikšta prietarais - vieta asocijavosi su trauma ir netektimi. Todėl žmonės sakydavo: „Geriau nauja vieta – naujas gyvenimas.“ Net pirmam ugnies įkūrimui kviesdavo svetimą žmogų, kuris garsėja lengva ranka, kad įkurtų pirmą ugnį.
Dalintis
…