Prognozuojama, kad maisto kainos kils dar labiau
Nuo 2020 metų maisto kainos Lietuvoje padidėjo apie 50 proc. Kalbama, esą augimą lėmė keli pagrindiniai veiksniai. „Kaltinamųjų suole“ – energijos išteklių (elektros, šilumos) brangimas, žaliavų kainų augimas, darbo užmokesčio didėjimas[1]. Regis, tautiečiai turės užsirišti pilvus, nes pieno produktai ir vaisiai pernai pabrango 4 proc., ryžiai – apie 20 proc., sviestas – 10 proc[2]. dar didesnį nerimą kelia ateities prognozės, esą maisto kainos kils sparčiau nei pernai.
Žmonės atsidūstą ne tik pamatę vasario mėnesio sąskaitas už šildymą. Regėdami dalies maisto produktų kainas, jie akis prisidengia ranka, tuo tarpu pilvus susijuosia diržu, nes taip jau „įprato“. Nenuostabu, jog reikia ieškoti metodų, kad pragyventi. Dėl to tapo įprasta griebti prastesnės kokybės prekes arba rikiuotis elėje prie „Maisto banko“.
„Pirkėjas niekur nedings, neišvažiuos gi visa Lietuva apsipirkti į Lenkiją“, – situaciją komentuoja kainų lyginimo portalo Pricer.lt maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas.
Remiantis informacija, 2023 metais „Maisto banko“ parama maistu pasiekė apie 230 tūkstančių žmonių visoje Lietuvoje. Nuo 2024 metų pradžios Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF) programa buvo pakeista socialinių kortelių sistema, pagal kurią apie 170 tūkstančių sunkiau besiverčiančių asmenų kas ketvirtį gauna piniginę paramą į socialines korteles, už kurias gali įsigyti būtiniausių maisto produktų ir prekių. „Maisto bankas“ ir toliau teikia papildomą paramą maistu per maisto atiduotuves ir donacijas.
Dvejojama, ar atlyginimų augimas amortizavo maisto kainų augimą
Kalbama, esą didėjančios sviesto kainos neaplenkė ir Europos Sąjungos (ES). 2024-ųjų gruodžio pabaigoje užsiminta, kad sviesto kainos visoje ES didėjo beveik 20 proc.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjo Mariaus Kalantos skaičiavimais, nuo 2020 m. sausio iki 2024 m. gruodžio maisto kainos konkrečiai Lietuvoje augo apie 50 proc., o atlyginimai neva kilo 60 proc.
„Tai reiškia, kad atlyginimų augimas, bent jau vidutiniškai, sugebėjo amortizuoti maisto kainų augimą, nors, greičiausiai, ne visiems. Tačiau tai taip pat reiškia, kad daugeliui žmonių, ypač tų, kurių pajamos ir taip nebuvo aukštos, pragyvenimo lygis per penkerius metus praktiškai nepagerėjo. Jų gerovės augimas sustojo, pradėjo stagnuoti“, – komentavo pastarasis.
Žinoma, nuo 2025 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga (MMA) Lietuvoje padidėjo iki 1 038 eurų prieš mokesčius, o minimalus valandinis atlygis (MVA) – iki 6,35 euro[3]. Šis 12 proc. padidėjimas, palyginti su ankstesniu 924 eurų MMA dydžiu, reiškia, jog darbuotojai, gaunantys minimalų atlyginimą, po mokesčių gauna apie 777 eurus per mėnesį. Neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) 2025 metais išlieka toks pat kaip 2024 metais – 747 eurai.
Pasiteisinimų dėl kylančių kainų daugiau nei gerėjančio gyvenimo pažadų?
Teigiama, esą po Covid-19 pandemijos Europoje kilusį maisto žaliavų kainų šuolį, Šiaulių banko vyr. ekonomistės Indrės Genytės-Pikčienės akcentavimu, paaštrino 2022 m. prasidėjusi Rusijos invazija į Ukrainą. Prie blankios realybės esą prisidėjo ir šalies agresorės paskelbtas energetikos karas Europos šalims ir dėl jo kilusios naftos bei kitų energetikos nešėjų kainos. Tačiau džiaugiamasi, jog pernai metais buvo stebimas taip vadinamas infliacijos “atodūsis“, mat maisto prekės brango tik 1,1 proc. Ir toliau augant atlyginimams, pasak ekonomistės, perkamoji vartotojų galia atsitiesė.
Šių metų pradžioje kalbėta apie 2025 metais prognozuojamą tolesnį Lietuvos gyventojų perkamosios galios augimą[4][5]. Į šį sąrašą įtrauktas Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) prieaugis iki 3,1 proc., darbo užmokesčio didėjimas, nedarbo lygio mažėjimas, palyginti žema infliacija. Visgi, akivaizdu, jog geresnis gyvenimas daliai Lietuvos gyventojų ir toliau išliks „Amerikietiška svajone”.
2021–2023 m. Lietuvoje energijos kainos buvo išaugusios bene labiausiai ES
„Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos skelbiamas bendras maisto žaliavų kainų indeksas šių metų sausį buvo 6,2 proc. didesnis nei prieš metus, tačiau aliejaus kainos, anot jo, išaugo net 25 proc., pieno produktų – penktadaliu, o mėsos – 8 proc. Tuo tarpu pigo grūdai (6,8 proc.) ir cukrus (18,5 proc.)“, – aiškino ekonomistė I. Genytė-Pikčienė.
M. Kalanta sako, jog maisto kainos Lietuvoje augo sparčiau nei kitose Europos šalyse ir net viršijo Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Nieko nauja, ko gero, neišgirsime. Mat pastarasis, kaip jau darosi įprasta, „prie sienos kala“ energijos kainų krizės poveikį.
„2021–2023 m. Lietuvoje energijos kainos, ypač dujų ir elektros, buvo išaugusios bene labiausiai ES. Kadangi maisto gamyba yra energijai imli veikla, natūralu, kad išaugusios energijos kainos atsispindėjo ir tarp maisto kainų. Tačiau problema yra ta, kad energijos kainoms nukritus, maisto kainos taip ir liko aukštumoje. Kodėl taip yra, atsakyti negaliu. Matyt, Maisto taryba tą ir turėtų išsiaiškinti“, – svarsto jis.
I. Genytė-Pikčienė patikslina, kad šiais metais bendroji prekių bei paslaugų vidutinė metinė infliacija sieks maždaug 3,5–4 proc.
„Norfos“ savininko teigimu, per kelis mėnesius brangs beveik visas maisto asortimentas
„Norfos“ savininkas Dainius Dundulis kalbėjo, jog netrukus brangs beveik visas maisto asortimentas.
„Tas įvyks už kokių 2 mėnesių. <…> Bet ką mes matėme po pandemijos, <…> tai abejoju, ar tą matysime. Nes ten tikrai jau buvo tokia gana stipri infliacija. Šiuo metu ji bus saikinga“, – kalbėjo D. Dundulis.
„Karas Ukrainoje dar nesibaigia, o Ukraina visad buvo svarbus pasaulinis maisto tiekėjas. Taip pat vis daugiau vyksta visokių geopolitinių suiručių, tokių kaip prekybos karai ir pan. Taip pat maisto kainoms įtaką gali daryti papildomų biudžeto lėšų gynybai poreikis“, – tuo tarpu atviravo M. Kalanta.
Taigi, diskusijos, jog pajamos nesikeičia taip sparčiai, kaip keičiasi kainos, buvo ne iš piršto laužtos. Apie tai kalba ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, Vartotojų aljanso viceprezidentas Kęstutis Kupšys.
„<…> Pašalpos, pensijos, žemos algos atsilieka nuo infliacijos šuolių. Ir dabar įsivaizduokime, kad suplanavus viską euro tikslumu, sužinote, kad pabrango pieno produktai, pabrango duona, kruopos“, – pabrėžė K. Kupšys.
Tačiau ne tik dalis dirbančiųjų jaučiasi atsidūrę paraštėse. Su akmeniu po kaklu teigia vaikštantys ir tie, kurie gauna pašalpas bei pensijas. Tokie žmonės svarsto, nejaugi vienintelė išeitis, kad išgyventi – kas antrą dieną pasninkauti, o kas trečią – stalo kampą pakramtyti.
„Grietinė ar grietinės tipo riebalų mišinys? Jei euro skirtumas tarp dviejų šių prekių jums asmeniškai labai reikšmingas, aišku, ką pirksite. Batonas iš apatinės lentynos ar iš vidurinės lentynos? Tikras šokoladas ar pigi pasaldinta masė, kuri vis vien pavadinta „saldainiu“? Žmonės, kurie euro ir netgi centų tikslumu skaičiuoja viso mėnesio maistui skirtą biudžetą, tokius pasirinkimus daro kasdien“, – situaciją komentuoja K. Kupšys.
O juk žmogui reikia ir medikamentų nusipirkti, ir būsto sąskaitas apmokėti ir pan.
„Jei kurios nors iš šių išlaidų, kurias sunku sumažinti, smarkiai padidėja, taupymas maistui tampa neišvengiamas. Tokiu atveju žmonėms tenka ieškoti būdų, kaip nemokamai gauti bent minimalų išgyvenimui būtiną kalorijų kiekį“, – pabrėžia Vartotojų aljanso prezidentas.
„Maisto bankas“ – ne išeitis?
K. Kupšys reiškia abejones ir „Maisto banku“.
„Netikiu, kad susirinkus trims interesų grupėms, kurios kiekviena turi vienintelį norą – padidinti savo „pyrago dalį“ (pelno maržą) galutinėje produkto kainoje – galima kaip nors susitarti, jog vartotojams kainos mažės“, – svarstė Vartotojų aljanso prezidentas. Kitaip sakant, jis mano, kad kiekvieno „pirštai yra lenkti į save“, ir kol taip bus, turėsime, taip sakant, rinkti tik trupinius.
K. Kupšys tiki, kad situaciją pagerėtų suvaldžius maisto švaistymą.
„Neiššvaistytas maistas galėtų tapti pagrindu ne tik kainų mažinimui, bet ir realiai padėti mažiausiai pasiturintiems apsirūpinti būtinomis kalorijomis.“
Valdžia ir toliau plonins gyventojų pinigines?
Dalis lietuvių svarsto, kad kažin, ar šalies valdžia stabilizuos situaciją.
„Kainos kils 10 proc., pardavimo kiekiai nukris 2–3 proc., bet pinigų srautai liks pozityvūs (+7–8 proc.). Visai geras gyvenimas. Juo labiau kad Vyriausybė dar kažkokiom kainų tarybom gąsdina, tai reikia priekin užsimesti, kol neprasidėjo“, – teigė P. Čepkauskas.
„Verslas išmoko, kad jei kyla resursų – paskolų, žaliavų, energetikos, darbo jėgos – kainos, tarkime, 20 proc., priekin reikia mostelėti 30 proc., nes maža ką. O pirkėjas niekur nedings, neišvažiuos gi visa Lietuva apsipirkti į Lenkiją“, – pridūrė jis. Visgi, anot pastarojo, valdžia turėtų žinoti, jog tokiose situacijose svarbu valdyti ne tik rinkėjų, bet ir verslo lūkesčius, užtikrinant prognozuojamas pirminių žaliavų kainas – nuo darbo jėgos iki finansavimo, taip pat stabilų mokesčių dydį.
„Vartotojas šiuo atveju lieka silpnoji pusė, kuris tik stebi savo plonėjančią piniginę. Jis iš tikrųjų ir be patarimų žino ką daryti – smunkanti maitinimo verslo apyvarta ir bankrotai aiškiai rodo, kad jis taupo. Patarti mažiau valgyti skamba kiek makabriškai, bet piktintis ir viešinti pamatytas „super kainas“ galėtų ir daugiau, nes, kad ir kaip bebūtų, visi verslai bijo dėl savo reputacijos, tai bent tai yra kažkoks instrumentas“, – tikina P. Čepkauskas.
Maksimalios prekybos centrų pastangos duoda minimalius rezultatus?
„Rimi Lietuva“ rinkodaros ir viešųjų ryšių vadovė Dalia Čenkienė pabrėžė, esą dėl žaliavų, logistikos, žmogiškųjų išteklių ir energetinių resursų kainos parduotuvėse nuolat kinta.
„Teigti, kad kylant kainoms 20 proc., jos lentynoje padidėja 30 proc. – netikslu. Mes visuomet stengiamės ir norime užtikrinti patrauklią kainą“, – sakė D. Čenkienė.
„Maximos LT“ Pirkimų departamento vadovas Marius Tilmantas D. Čenkienei reiškė pritarimą, jog prekybos tinklas ieško geriausių išeičių, kad nenukentėtų pirkėjas:
„Dedame maksimalias pastangas tam, kad pirkėjai esant bet kokiems kainų svyravimams tuos pokyčius pajustų kuo mažiau.“
„Lidl Lietuvos“ pirkimų tarnybos vadovės, valdybos narės Ilonos Čiužienės tvirtinimu, turima informacija leidžia prognozuoti, jog 2025 metai bus stabilesni ir labiau prognozuojami nei pastaruosius kelerius metus.
77 primena apie Lietuvos Vyriausybė įkurtą Maisto tarybą. Tai taip vadinamas „skėtis“, skirtas stebėti maisto kainų pokyčius bei teikti pasiūlymus, kaip jas sumažinti. Tačiau atsiranda abejojančių tiek jo paskirtimi, tiek – efektyvumu. Maisto taryboje dirba 27 nariai – ministerijų, Vyriausybės, žemdirbių, perdirbėjų, prekybininkų, universitetų atstovai, joje yra ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vadovė.
Pasak žemės ūkio ministro Igno Hofmano, siekiant užtikrinti žemesnes maisto kainas, būtų galima pasvarstyti apie eksperimentą: fiksuoti kiaušinių, pieno, mėsos kainas ir pažiūrėti, kokių rezultatų tai duos.
„Galime pabandyti, ką ir siūlė D. Dundulis, fiksuoti kelių maisto produktų kainas ir pažiūrėti, kas bus“, – sakė ministras. Anot ministerijos, maisto kainos gali nuosaikiai didėti dėl didėjančių gamintojų vietos rinkoje parduotų maisto prekių ir importuotų maisto prekių kainų, taip pat dėl augančios gyventojų perkamosios galios bei didėjančių ūkio subjektų darbo sąnaudų.
„Padidėjęs vartotojų dėmesingumas maisto kainų pokyčiams, aktyvus naudojimasis palankiausiais pasiūlymais būtų stabilizuojantis veiksnys, neleidžiantis maisto kainoms nepagrįstai didėti. Bet taip pat atkreiptas dėmesys, kad JAV realizavus savo ketinimus įvesti dviženklius muitus Europos Sąjungos ir kitoms stiprų agrarinį sektorių turinčioms šalims galima papildoma neigiama įtaka žemės ūkio produktų ir maisto kainoms“, – komentavo ministerija.
