Studijos rengimo kaina siektų 99 910 eurų
Aplinkos ministerija užsakė beveik 100 tūkst. eurų kainuojančią galimybių studiją. Ji neva reikalinga tam, jog įvertinti nedidelių rekreacinių namelių statybos Lietuvos miškuose galimybes ir poveikį[1]. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Linas Jonauskas išsiaiškino, jog anksčiau ministerija panašiam reikalui išleido 44 tūkst. eurų. Tokį elgesį jis vadina nepateisinamu ir kalba apie tokių išlaidų pažabojimą.
Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas Aurimas Saladžius tikina, kad kol kas nėra priimti jokie sprendimai dėl leidimo statyti namelius miškuose. Vis dėlto, jo teigimu, tik galimybių studija pajėgi išanalizuoti ir įvertinti galimas tokios veiklos sąlygas bei poveikį[2]. Tačiau kyla klausimų: iš kokių pinigų?
„Šią analizę atlieka Lietuvos inžinerijos kolegija (anksčiau – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija)”, – sako jis. Pasak Saladžiaus, studijos rengimo kaina siektų 99 910 eurų. Ji turėtų būti parengta iki 2026 m. gruodžio pabaigos.
Namelių statymas miške sumažins miškų kirtimo apimtis?
Nepaisant prieštaringų žvilgsnių, aplinkos ministras Povilas Poderskis palaiko šią iniciatyvą. Jis teigia, jog leidus statyti namelius miškuose galima sumažinti miškų kirtimo apimtis ir padidinti jų rekreacinį potencialą. Vardija ir kitus šio nutarimo privalumus. Esą tai sudarytų sąlygas atsirasti daugiau aukštesnės kokybės stovyklaviečių Lietuvoje.
Su idėja nesutinka kai kurie aplinkosaugos aktyvistai ir visuomenės nariai. Jie įžvelgia grėsmę miškams, todėl ragina visuomenę nepritarti tokiems planams saugant Lietuvos miškus nuo galimos žalos. Baiminamasi, kad įteisintus statybas bus sutrikdyta miško ekosistema, miške atsiras naujos tvoros, įžvelgiama grėsmė ir dėl naujų Gulbinų kvartalų atsiradimo. Anot mokslininkų, gražiausi mūsų šalies miškai gali pavirsti į Valakampių mišką Vilniaus pašonėje, neva tapusį vilų kvartalu.
Nors, L. Jonausko manymu, idėja kelia daug klausimų, galimybių studija gali reglamentuoti tvarką išvengiant piktnaudžiavimo atvejų, kai nameliai statomi nelegaliai. Neva skaičiuojama daugybė nelegalių namelių, su kuriais valstybinės institucijos nepajėgios kovoti dėl įstatymų spragų.
„Šiandien esantis reglamentavimas yra visiškai ydingas, paliktos spragos leidžia piktnaudžiauti ne tik pavieniams žmonėms, bet ir verslui. Internete pilna nuomos skelbimų, kai net ir saugomose teritorijose galima išsinuomoti namelį miške ar medyje. Tokį namelį galima išsinuomoti ne tik savaitgaliui, bet ir visai vasarai. Jie yra ten, kur jų neturi būti. Ir tas piktnaudžiavimas matosi plika akimi. Pavėsinė miške gali stovėti, bet įdėjus langą ir duris ji virsta nameliu. Tada jau lyg ir nebeturėtų stovėti, bet kol institucijos aptinka tokį namelį, užtrunka. Kol duoda privalomąjį nurodymą, kol šeimininkas susitvarko, tai žiūrėk ir praeina visa vasara. Gali ir keli metai praeiti, gali ir nuolatos stovėti, jeigu niekas nepastebi“, – komentuoja L. Jonauskas.
Nameliai turėtų būti maži ir nestovėti saugomose teritorijose
Statiniams tokiu atveju būtų taikomi ir tam tikri reikalavimai. Visų pirma, jie jei turėtų būti maži – iki 20 kvadratinių metrų ir, galimai, be pamatų. Be to, saugomose teritorijose ir valstybiniuose miškuose tokie nameliai stovėti negalėtų.
„Tam tikrose vietose gamtos režimo, ekosistemų tie nameliai nepažeistų. Tačiau reikalinga aiški ir griežta tvarka. Kai viskas bus aiškiai reglamentuota, neliks vietos piktnaudžiavimui ir gamta bus saugesnė. Tai mano siūlymas, kad Aplinkos ministerija pažiūrėtų labai rimtai į reglamentavimo spragas ir atitinkamai reglamentavimą padarytų taip, kad kur galima statyti, ten statybos gali vykti su labai griežta tvarka.
Aplinkos ministerijos specialistai turi numatyti, koks užstatymo plotas galimas. Mano vertinimu, galėtume kalbėti apie 20 kvadratinių metrų. Reikia atsakyti į klausimą, ar tiek pakanka praleisti naktį miške, gal reikia dar mažiau. Reikia nuspręsti dėl užstatymo intensyvumo. Galbūt galėtume kalbėti apie vieną namelį hektare. Taip pat reikia įvertinti, kur tokie nameliai būtų statomi. Neabejoju, kad rekreaciniuose miškuose nustačius tam tikras ekoturizmo zonas tikrai tokie nameliai galėtų būti. Jų šiandien yra daug daugiau nei realiai galėtų atsirasti. Mano siūlymas yra nustatyti aiškų reglamentavimą, aiškias taisykles ir leisti namelius statyti ten, kur jie visiškai nepažeidžia gamtos, kur jos netrikdo, kur nepažeidžia ekosistemų. Tie nameliai turėtų būti draugiški aplinkai, matyt, kad bepamatiniai“, – aiškino Seimo narys.
77.lt primena, kad aplinkos ministerija 2024–2028 metais patvirtino metinę valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normą, leidžiančią iškirsti iki 11 850 hektarų plotą, tai atitinka apie 3 620 tūkst. kietmetrių medienos[3]. Tačiau, siekiant išlaikyti miškų tvarumą, per pastaruosius penkerius metus valstybinių miškų plotas padidėjo apie 34 tūkst. hektarų, o brandžių medynų plotas išaugo apie 14 tūkst. hektarų.
Miško namelių savininkai bus remiami prie sienos?
Anot L. Jonausko, nemaža dalis Europos šalių yra reglamentavusios namelių miškuose statybas. Kalbėdamas apie Gerovės šalį, prabyla norintis, jog reglamentavimas šiuo klausimu būtų itin griežtas.
„Taip pat reikės įvertinti nuotekų klausimą. Matyt, turėtų kažkokie mobilūs biotualetai atsirasti. Be to, reikia įvertinti ir elektros klausimą. Tokio namelio statyba negali būti invazija ir negali pakenkti gamtai. Lygiai taip pat su nameliais medžiuose. Namelių medžiuose yra pilna, bet institucijos yra bejėgės. Jie pristatyti chaotiškai, net ir ten, kur jų neturėtų būti. Įsibraunama į gamtą, pažeidžiami medžiai.
Daugelis Europos šalių yra nustačiusios atitinkamus reglamentavimus tiek nameliams miškuose, tiek nameliams medžiuose. Tačiau tas reglamentavimas yra labai griežtas. Suomija, Švedija, Vokietija yra labai aiškiai reglamentavusios. Prancūzijoje taip pat nustatytas tam tikras reglamentavimas. Jis suderina žmogaus buvimą gamtoje ir gamtos apsaugą. Toks reglamentavimas, matyt, galėtų atsirasti ir čia.
Dėl teisinio reglamentavimo trūkumo Statybos inspekcija yra nepajėgi tvarkytis su kupolais, nameliais ant lieptų ir pan. Aibė tokių pavyzdžių, kurių Lietuvoje galima suskaičiuoti ne dešimtimis, bet šimtais. Užtenka atsidaryti internetą ir pamatyti, koks tai yra mastas. Ir jeigu iš tikrųjų yra poreikis susilieti su gamta, yra poreikis būti miške, tai reikia jį leisti realizuoti, bet padaryti, kad jis šimtu procentų būtų nekenksmingas gamtai“, – tikina Seimo narys.
„Jeigu bus koks nors reglamentavimo pakeitimas dėl miško aptvėrimo, tai jis tik griežtės. Tikrai neatsiras jokių galimybių tverti naujas teritorijas. Tie nameliai negalės atsirasti su kokiomis nors tvoromis, trikdyti laukinių gyvūnų ir žmonių praėjimą. Miškas yra visų žmonių nuosavybė, gamtos turtai irgi, tai miške turime vaikščioti laisvai. Jokiu būdu tvoros negalės atsirasti. Jų su kiekvienais metais turėtų tik mažėti“, – prasitarė Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas.
Galimybių studijos pirkimas – tai pinigų švaistymas?
Kita vertus, L. Jonauskas priduria: galimybių studijos pirkimas – ne kas kita, kaip tik pinigų švaistymas. Pastarasis stebisi, kad Aplinkos ministerija, turėdama gerus specialistus, nusprendė pirkti galimybių studiją.
„Man nerimą kelia kitas dalykas. Turim užsienio pavyzdžių dėl reglamentavimo. Turim Aplinkos ministerijoje ir pavaldžiose institucijose labai kompetentingų žmonių, bet vis tiek perkam kažkokias galimybių studijas. Mokam milžiniškus pinigus už tai, kad išsiaiškinti, ar tie nameliai galėtų ar negalėtų būti. Mano galva, tai yra absoliutus pinigų švaistymas. <…> Viską įvertinus susidaro milžiniškos sumos. Galiu garantuoti, kad galimybių studija niekuo nesiskirs nuo bet kurio dvyliktoko referato. Turim kompetentingus specialistus, kuriais pasitikime, mokam jiems atlyginimą, tai jie ir turėtų padaryti šituos darbus. Kas įvyko su tais pirkimais, yra žemiau kritikos. Tai yra nepateisinama ir tai turėtų būti paskutinis kartas“, – įsitikinęs L. Jonauskas.
Lietuviai siūlo mažinti šalies biurokratų skaičių – taip, kaip tai daro Amerika
Dalis tautiečių komentuoja, esą reikėtų mažinti biurokratų skaičių, imant pavyzdį iš Amerikos, tuomet „nereiks jokių analogiškų instancijų, srebiančių pinigus“. Jų manymu, nauji apmokestinamų pajamų paketai – pradedant pabrangusiu sostinės viešuoju transportu, baigiant nekilnojamo turto, pelno ar cukraus mokesčiu – tai nusikaltimas prieš savo piliečius.
Pastarieji sukioja pirštu prie smilkinio, kvestionuodami, kodėl gi aplinkos ministras, užuot „samdęs visokias studijas, negali pats nuspręsti, – nejau neturi atitinkamų kompetencijų, o gal stinga kišenpinigių“. Dalis taip pat ironizuoja, jog gyventojų pajamų mokesčių didinimas ir pučiama gynybos migla esą šaliai nesutrukdė atsidurti laimingiausių pasaulio šalių reitinge užimant 16–tą vietą (pernai buvo 19).
