Dėl galimybės laisvai reikšti mintis kažkada kovoję lietuviai dabar tyli
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teigiama, kad mūsų valstybėje „negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus“[1].
LR Konstitucinis Teismas (KT) jau prieš daugiau nei dešimtmetį yra pasisakęs, kad susirinkimų laisvės įtvirtinimas yra „vienas iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis[2].“
Anuomet KT pažymėjo, kad susirinkimų laisvė yra visų šalies piliečių teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras.
Daugeliui tai nėra naujiena. Juk protestu, mitingu, piketu galima užtikrinti pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje. Tokios teisės nustatytos ir daugelyje tarptautinių dokumentų, o užsienio šalyse piliečiai teise protestuoti aktyviai naudojasi.
Tai galime pamatyti pažvelgę į protestus įvairiose pasaulio valstybėse: nuo Rusijos įtakos besivaduojančiame Sakartvele, iki su korumpuota valdžia kovojančiame Izraelyje.
Dabartiniai protestai Prancūzijoje taip pat neabejotinai įeis į istoriją, o įkvėpti gali ir Nyderlandų ūkininkai, drąsiai bandę priešintis valdžios siekiams žengti žaliuoju „europiniu“ keliu.
Tačiau Lietuvoje, jei neskaitysime kelių šimtų susirinkusiųjų arba riaušėmis virstančių chamų siautėjimo – protestų realiai nėra, nors, atrodo, kad piktintis galime beveik viskuo.
Ar tai Lietuvos kultūros dalis: žmonės nedrįsta ir gėdijasi reikalauti to, kas jiems priklauso ir stoti į konfrontaciją su valdžia? O galbūt tai signalizuoja, kad situacija čia dar nėra tokia bloga?
Ūkininkų protestas prie Seimo – vos tūkstantis nepasitenkinusių ir pavyzdingas mandagumas
Tai, kad lietuviai nenori ar nemoka streikuoti, įrodo ir ketvirtadienį Lietuvoje vykęs ūkininkų protestas. Kaip ir galima buvo numanyti, jis nė iš tolo neprilygo protestams, kuriuos rengia kitų Europos valstybių piliečiai.
Sostinėje Vilniuje prie Seimo susirinko vos kiek daugiau nei tūkstantis ūkininkų ir jų rėmėjų. Jie surengė pasipriešinimo valdžiai akciją, kuria buvo reikalaujama žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko atsistatydinimo. Taip pat reikalauta ir 40 mln. eurų ūkininkų patirtiems nuostoliams padengti[3].
Ūkininkai, o tiksliau pienininkai, teigia, kad ta parama, kuri valdžios yra numatyta šiai dienai – 8 mln. eurų – pakankama būtų tik tuomet, jei ji būtų teisingai paskirstyta, jei ją gautų tie ūkiai, kurie nukentėjo labiausiai ir kurie atsidūrė ties egzistencine krize.
Žemės ūkio ministerija žada inicijuojanti Pieno įstatymo projekto pakeitimus, tačiau daug vilčių čia dėti nereikėtų. Ministro K. Navicko teigimu, didesnių finansų pieno krizei valdyti Lietuva tiesiog negali skirti.
„8 mln. yra tas, ką mes turime. Mes turėtume 18, turėtume 40 mln. eurų, tikrai pasidalintume. Daugiau biudžete neturime, tai toks ir atsakymas“, – teigė K. Navickas.
Tačiau nei tokie komentarai, nei tai, kad proteste net nesiteikė pasirodyti premjerė Ingrida Šimonytė, ūkininkų deramai nepaveikė. Protestuotojų elgesys spinduliavo mandagumu ir ramybe.
Vienintelė nepasitenkinimo išraiška – plakatai su užrašais „Mus naikina ne tik vilkai, bet ir valdžia“, „Geras pienas – ne vanduo, ūkininkas – ne šuo“, „Atvežėme šūdo, nes gerai mokate jį malti“[4].
Užsienio pavyzdžiai lietuvių niekaip neįkvepia
Lietuvos ūkininkų protestas, jeigu galima jį tokiu pavadinti, akivaizdžiai nublanksta palyginus su protestais, kurie šiuo metu vyksta kitose Europos valstybėse.
Jau ne pirmą mėnesį prancūzai aktyviai ir masiškai protestuoja prieš pensijų reformą. Kai praėjusią savaitę prezidento E. Macrono vyriausybei pavyko prastumti pensinio amžiaus ilginimo įstatymą be balsavimo Nacionalinėje asamblėjoje, o pasitelkus konstitucine išimtimi, prancūzai pašėlo: milijonai išėjo į gatves, dirbti atsisakė skirtingų sričių specialistai – nuo transporto, iki energetikos.
Netrūko ir agresyvių susirėmimų. Gatvėse liepsnojo ugnis, dužo vitrinų ir automobilių langai. Demonstracijų metu buvo uždarytos tokios turistų lankomos vietos kaip Eifelio bokštas ir Versalio rūmai, regioninėse traukinių stotyse ir oro uostuose sutriko kelionės.
Nacionalinė profesinė sąjunga „Generalinė darbo konfederacija“ pranešė, kad vien ketvirtadienį protestuose dalyvavo 3,5 mln. Prancūzijos piliečių, nors patys pareigūnai ir apskaičiavo, kad į gatves išėjo „tik“ 1,08 mln. žmonių. Vien policijos pareigūnų Prancūzijos gatvėse buvo dislokuota apie 12 000, iš jų 5 000 vien sostinėje Paryžiuje[5].
Nors agresyvus elgesys ir tiesiog chaoso sukėlimas nėra tinkamas įkvėpimas protestams, prancūzų pavyzdys tiesiog negali neįkvėpti.
Nors šalyje pensinis amžius iki kurio reikės dirbti anaiptol nėra didžiausias Europoje, o kai kurie net gali nesuprasti, kodėl gi prancūzai taip prieštarauja šiai idėjai, toks stiprus, net ir gana tautiškai, rasiškai, religiškai skirtingos visuomenės susivienijimas negali nesužavėti.
Vasarą analogiški protestai vyko ir Nyderlanduose. Ten savo nepasitenkinimą valdžios sprendimais reiškė ūkininkai ir žemės ūkio sektoriaus darbuotojai. Protestais išreikšdami nepasitenkinimą vyriausybės planams mažinti žemės ūkyje naudojamo azoto kiekius, jie tvirtino, kad valdžios planai yra nerealūs ir gali priversti daugelį jų pasitraukti iš verslo.
Tuomet ūkininkų pasišventimas kovoti už save ir savo profesiją taip pat negalėjo nežavėti. Nyderlandai yra antra didžiausia žemės ūkio produktų eksportuotoja pasaulyje po Jungtinių Amerikos Valstijų, todėl jų nepasitenkinimas buvo ypač suprantamas ir pateisinamas.
Nors vyriausybė savų planų neatsisakė, ūkininkų balsai neliko neišgirsti. Neseniai vykusiuose Nyderlandų provincijų rinkimuose, per ūkininkų protestus daugiausia populiarumo sulaukusi vadinamoji ūkininkų partija „Boer-Burger Beweging“(BBB) arba „Ūkininkų ir piliečių judėjimas“ triumfavo ir Nyderlandų nacionalinio parlamento aukštuosiuose rūmuose užsitikrino 16 vietų.
Lietuvis ir protestas – nesuderinami dalykai
O dabar vėl sugrįžkime į Lietuvą. Nors mūsų šalis anaiptol nėra tokia didelė kaip Prancūzija ar net tie patys Nyderlandai, ar tai reiškia, kad lietuviai protestuoti negali? Tikrai ne, tačiau vis labiau ima atrodyti, kad to daryti mes tiesiog nemokame.
Asmeninės savybės ir įsitikinimai, perdėtas kuklumas, kultūra, ar tiesiog per istoriją giliai įsišaknijusios traumos mums neleidžia drąsiai ir tvirtai išeiti į gatves ne tik su keliais plakatais, tačiau ir su tvirtais reikalavimais bei nepalaužiama dvasia.
Tokį negebėjimą vis dažniau pastebime ir mes patys, tačiau kaip su tuo kovoti – atsakymų, regis, vis dar neturime.
Tai patvirtina ir komunikacijos specialistė bei politikė Vitalija Jankauskaitė, pati dalyvavusi vakar vykusiame Lietuvos ūkininkų proteste.
„Mes, lietuviai, nemokame protestuoti. Arba tas mūsų kantrumas mus įvarys į tokį kampą, iš kurio beliks tik graudžiai žiūrėti, kaip dingsta viskas, ką vadinome Lietuva. Prieš mėnesį ūkininkai šalo kelias valandas prie Žemės ūkio ministerijos, tikėdamiesi, kad derybinė grupė kažką susiderės. Po derybų atėję atstovai pareiškė, kad gavo barankos skylę. Iš šiandieninio protesto visi tikėjosi, kad atvažiuos traktoriai, užtvers tą prospektą. Kad papils kokios trąšos su kvapeliu. Kad bus daug piktų vyrų. Bet… Porą paklydusių traktorių policija mandagiai palydėjo toliau nuo akių. Kvapiosios lietuviškos trąšos ūkininkai atnešė kultūringai tik „Maxima“ maišeliuose ir išrikiavo kaip parodai. Purvini guminiai batai irgi mandagiai voliojosi krūvelėje. Kalbos nuo scenos buvo kultūringos, niekas nešvilpė ir nerėkė. Net nepasiūlė š išsimaudyti, kaip premjerė“, – teigia V. Jankauskaitė[6].
Vėliau V. Jankauskaitė savo feisbuko profilyje net pasidalino istorija, kad protesto metu girdėjo besiskundžiančius protestuotojus, jog esą reikėjo anksti keltis ir važiuoti į sostinę.
Iš tiesų gali susidaryti įspūdis, kad už save kovojantiems ūkininkams protestuoti yra pernelyg sudėtinga: ir susiruošti, ir atvažiuoti reikia, o jei dar kokį piktesnį žodį valdžiai tarti – regis, iš viso neįmanoma.
Apatišką ūkininkų poziciją pastebėjo ir atlikėjas M. Mikutavičius
Gana apatišką ūkininkų poziciją pastebi ir Lietuvoje puikiai žinomas atlikėjas Marijonas Mikutavičius. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu protestuoja labai menka dalis ūkininkų, o tai verčia klausti, kokia iš tiesų yra situacija šiame sektoriuje.
„Lietuvoje yra virš 14 tūkstančių pieno ūkių. Aikštėje prie bibliotekos protestuoja gal keli šimtai žmonių. Suprantu, kad likusių keliolikos tūkstančių ūkių atstovams viskas ok? Tai čia ne visos srities krizė? Koks procentas neišsilaiko?“, – feisbuke rašo muzikantas[7].
M. Mikutavičius pabrėžia ir tai, kad praėjusiais metais pieno ūkiai gavo rekordinius 685 milijonus pajamų, net 52,7 proc. daugiau nei metais prieš tai.
Tai verčia manyti, kad pieno krizė iš tiesų palietė tik labai menką dalį ūkių. Tačiau, regis, net ir labiausiai nuskriausti stoti į kovą su protu sunkiai suvokiamais valdžios sprendimais neplanuoja.
