Italija pasisako už savo kulinarinio paveldo išsaugojimą ir prieš laboratorijoje užaugintą mėsą
Italijos žemieji parlamento rūmai neseniai galutinai pritarė įstatymui, kuriuo draudžiama naudoti laboratorijose pagamintus maisto produktus ir gyvūnų pašarus.
Pasiūlymui, kuriam jau pritarė aukštųjų rūmų Senatas, pritarta 159 balsais „už“, „prieš“ balsavo 53 parlamentarai. Sprendimas reiškia, kad Italijoje yra uždraudžiama naudoti, parduoti, importuoti ir eksportuoti maistą ir pašarus, pagamintus „iš stuburinių gyvūnų ląstelių kultūrų ar audinių“[1].
Tokias taisykles pažeidusioms gamykloms, fabrikams bei įmonėms gali būti skirtos iki 150 000 eurų baudos, įmonės gali būti uždarytos, o savininkai iki trejų metų gali netekti teisės gauti viešąjį finansavimą.
Šis Italijos žemės ūkio ministro Francesco Lollobrigida, artimo premjerės Giorgios Meloni padėjėjo, pasiūlymas laikomas platesnio dešiniosios koalicijos siekio išsaugoti tradicijas, dalimi.
Dar kovo mėnesį ministras F. Lollobrigida nustatė priemones, pagal kurias reikalaujama, kad miltai, pagaminti iš vabzdžių, pavyzdžiui, vikšrų ir miltinių kirmėlių lervų, būtų aiškiai ženklinami, būtų įspėjama apie jų kenksmingumą sveikatai. Tuomet taip pat reikalauta, kad visi vabzdžių turintys maisto produktai būtų laikomi tik tam skirtose parduotuvių lentynose.
Italijos sveikatos apsaugos ministras Orazio Schillaci net siekė, kad pagal dalį vyriausybės rengiamų teisės aktų, šalyje būtų uždrausta vabzdžių miltus naudoti visuose tradiciškai itališkuose produktuose ir patiekaluose, tokiuose kaip pica arba makaronai.
Vis dėlto, dabartinį valdžios sprendimą dėl dirbtinės mėsos uždraudimo opozicinės Italijos parlamento partijos įvertino itin kritiškai, kalbama apie valdančiųjų bandymą įtikti ūkininkams ir veisėjų lobistams[2].
Sprendimo kritikai akcentuoja, kad šiuo metu laboratorijoje užauginto maisto Europos Sąjungoje (ES) dar net nėra, pažymima, kad jei tai pasikeis ateityje, mėsos gamyba neauginant gyvūnų sumažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, suteiktų galimybę vartotojams, kurie norėtų išbandyti etišką produktą.
Opozicija įspėjo, kad vyriausybė, vienašališkai uždrausdama laboratorinę mėsą, taip pat rizikuoja pažeisti ES bendrosios rinkos taisykles. Jei blokas kada nors nuspręstų, kad laboratorijoje užaugintas maistas bus prieinamas, Italija gali sulaukti nuobaudų.
Tačiau kritiką atmentantys Italijos valdantieji teigia, kad žemės ūkio ministerija šiuo draudimu tiesiog nori apsaugoti maisto pramonę, Italijos kulinarines tradicijas ir paveldą.
Kokia yra ta laboratorijoje auginama mėsa?
Laboratorijoje užauginta mėsa, dar vadinama ląstelių mėsa, gaminama laboratorijoje auginant gyvūnų ląsteles, o ne tradiciniais metodais auginant ir skerdžiant mėsai skirtus gyvūnus.
Šio proceso metu paprastai paimamas nedidelis gyvūnų ląstelių, pavyzdžiui, raumenų ląstelių, mėginys ir joms sukuriama daug maistinių medžiagų turinti aplinka, skatinanti jų augimą ir vystymąsi. Tada šį audinį galima surinkti ir perdirbti į mėsos produktus.
Laboratorijoje užaugintos mėsos tikslas yra sukurti alternatyvą įprastinei mėsos gamybai, kuri būtų tvaresnė ir darytų mažesnį poveikį aplinkai.
Taip pat galima spręsti etines problemas, susijusias su gyvūnų gerove, ir sumažinti poreikį auginti gyvūnus dideliais kiekiais. Be to, laboratorijoje užauginta mėsa gali būti gaminama naudojant mažiau antibiotikų ir nenaudojant hormonų.
Nors ši technologija dar tik pradedama taikyti, padaryta didelė pažanga, o kai kurios bendrovės jau atliko skonio bandymus ir net pateikė rinkai pirmuosius laboratorijoje užaugintos mėsos produktus.
Vis dėlto, tam, kad laboratorijoje užauginta mėsa taptų pagrindine ir perspektyvia alternatyva įprastai gaminamai mėsai, dar reikia išspręsti tokias problemas, kaip pramonės teisės aktai, technologijos kaina ir visuomenės pritarimas.
Italija nenori išorės įtakos savo maisto pramonėje
Italija visada griežtai gynė savo kulinarinį paveldą ir turi daugiau produktų su saugoma kilmės vietos nuoroda, nei bet kuri kita šalis pasaulyje. Kai yra kalbama šia tema, italų politikai dažnai pasisako ir apie maisto nepriklausomybę.
Tai judėjimas, kuris pasisako už maisto gamybos, paskirstymo mechanizmų ir politikos kontrolę, pabrėžia vietos maisto ekonomiką, tvarų maisto prieinamumą ir kultūriškai tinkamus maisto produktus bei praktiką[3]. Judėjimo šalininkai atmeta tokias technologijas kaip genetiškai modifikuoti produktai, sintetiniai pesticidai, laboratorijoje kuriami maisto produktai, vabzdžių įtraukimas į žmogaus maistinį racioną.
Šis judėjimas tarsi prieštarauja dabartiniam, globalios maisto pramonės režimui, kai korporacijos ir rinkos institucijos kontroliuoja pasaulinę maisto sistemą.
Italijos žemės ūkio ministras F. Lollobrigida mano, kad maisto nepriklausomybė yra ne tik ūkininkų veiklos apsauga, bet ir sistemos, kuria galima laisvai spręsti, ką gaminti ir ką valgyti, gynimas.
Vis dėlto, Italijos papildomų baltymų aljansas, grupė, atstovaujanti įmonėms ir mokslininkams, turintiems patirties augalinės kilmės ir auginamos mėsos baltymų srityje, teigė, kad paskutiniuoju įstatymo projektu, draudžiančiu laboratorinę mėsą, italams lygiai taip pat nurodoma, ką jie gali ir ko negali valgyti, slopinamos inovacijos ir greičiausiai pažeidžiami ES teisės aktai[4].
Italija savo šalies patiekalus nori įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą
Siekis būtent dabar apsaugoti vietinę kulinariją nuo išorės įtakų Italijoje nėra atsitiktinis. Šalies valdžia siekia, kad Italijos virtuvė būtų įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą[5].
Šiuo klausimu jau kuris laikas bendradarbiauja Italijos kultūros ir žemės ūkio ministerijos, kurios susisiekė su UNESCO atstovais bei ragina italų virtuvę oficialiai įtraukti į šiuo metu atnaujinamą UNESCO nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.
Siekiama, kad į šį sąrašą būtų įtraukti visi patiekalai, tradiciškai susiejami su Italija: pica, makaronai, desertai tiramisu ar panna cotta, juoda espresso kava ir net visame pasaulyje puikiai vertinami itališki vynai.
Italijos vyriausybė jau pateiktuose nominacijos dokumentuose pabrėžė nematerialųjį kultūros paveldą, socialines praktikas ir tradicijas, kurioms atstovauja jų virtuvė. Be to, paaiškinta ir tai, kad itališkas maistas atspindi šalies biokultūrinę įvairovę ir nacionalinę tradiciją ruošti ir valgyti tam, kad būtų galima susitikti su artimaisiais bei megzti socialinius ryšius.
UNESCO svarstys Italijos vyriausybės pasiūlymą ir galutinį sprendimą priims iki 2025 m. gruodžio mėnesio. Tai nebūtų pirmasis įvertinimas Italijos virtuvei. Dar 2017 m. picos gimtinė Neapolis gavo UNESCO pasaulio paveldo statusą dėl savojo picų gaminimo meno. Tuomet šią iniciatyvą palaikė daugiau kaip du milijonai žmonių.
