Islandijos bankų sektorius augo ignoruojant visas rizikas
2008 m. finansų krizė tapo vienu didžiausių išbandymų mažai Šiaurės Atlanto valstybei – Islandijai. Šalis, kuri vos prieš keletą metų buvo laikoma finansinės sėkmės ir ekonominės laisvės pavyzdžiu, staiga atsidūrė ties ekonominiu žlugimu. Trys pagrindiniai Islandijos bankai – „Landsbanki“, „Kaupthing“ ir „Glitnir“ – žlugo per kelias savaites, sukeldami šalies istorijoje precendento neturinčią finansinę krizę ir paskatino unikalią pilietinę reakciją. Islandai ne tik atsisakė mokėti privačių bankų skolas, bet ir inicijavo naujos konstitucijos kūrimą[1].
Islandijos ekonomika tradiciškai rėmėsi žvejybos, energetikos ir aliuminio pramonės sektoriais. Tačiau prieš pat krizę Islandija kelis metus garsėjo sparčiu ekonomikos augimu, kuris buvo grindžiamas finansų sektoriaus plėtra.
2001 m. Islandijos valdžia priėmė sprendimą privatizuoti valstybinius bankus, siekdama skatinti investicijas ir ekonomikos diversifikaciją. Trys didžiausi šalies bankai – „Landsbanki“, „Kaupthing“ ir „Glitnir“ – tapo šalies finansų sektoriaus flagmanais.
Bankų sėkmė rėmėsi agresyviu užsienio investuotojų pritraukimu ir rizikingais finansiniais produktais. Pavyzdžiui, „Landsbanki“ pasiūlė populiarią „Icesave“ sąskaitą, kuri žadėjo didelę grąžą užsienio investuotojams, ypač Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų piliečiams. Tuo metu šalies bankai teikė paslaugas internetu, o tai sumažino išlaidas ir leido pritraukti milijardus eurų iš užsienio rinkų.
Tačiau šis augimas buvo grindžiamas didžiulėmis skolomis. Iki 2008 m. Islandijos bankų aktyvai siekė beveik 900% šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tokia disproporcija rodė, kad bankų skola buvo neproporcingai didelė palyginti su šalies ekonomikos dydžiu. O tai reiškė, kad bet kokie svyravimai tarptautinėse finansų rinkose galėjo turėti katastrofiškų pasekmių Islandijai.
Pasaulinė finansų krizė smogė Islandijai visa jėga: žlugo trys didžiausi bankai, o šalis skendo skolose
2007 m. prasidėjusi pasaulinė finansų krizė smarkiai paveikė tarptautines finansų rinkas. Investuotojai ėmė vengti rizikingų investicijų, o bankai susidūrė su sunkumais refinansuojant savo skolas. Islandijos bankai, kurie buvo priklausomi nuo trumpalaikių užsienio paskolų, tapo itin pažeidžiami.
2008 m. rugsėjį Islandijos bankai pradėjo susidurti su likvidumo problemomis. Investuotojai pradėjo atsiimti savo indėlius, o tai dar labiau pablogino situaciją. Pirmasis smūgis kliuvo „Glitnir“ bankui, kuris nesugebėjo refinansuoti savo trumpalaikių skolų. 2008 m. spalį Islandijos centrinis bankas pranešė, kad perima „Glitnir“ kontrolę, kad išvengtų jo visiško žlugimo.
Netrukus po to žlugo ir kiti du pagrindiniai bankai – „Landsbanki“ ir „Kaupthing“. „Landsbanki“ žlugimas sukėlė ypatingą tarptautinį rezonansą, nes daugybė Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų investuotojų prarado savo lėšas, laikytas „Icesave“ sąskaitose. Šių dviejų šalių vyriausybės pareikalavo, kad Islandija kompensuotų nuostolius, tačiau islandai atsisakė prisiimti atsakomybę už privačių bankų įsipareigojimus[2].
Toks bankų žlugimas turėjo katastrofišką poveikį Islandijos ekonomikai. Šalies valiuta – Islandijos krona – per kelias savaites nuvertėjo daugiau nei 85% euro atžvilgiu. Importo kainos drastiškai išaugo, o tai lėmė gyvenimo kokybės pablogėjimą. Islandijos gyventojai, įpratę prie klestėjimo metų, staiga susidūrė su bedarbyste, skolomis ir ekonominiu nestabilumu.
Be to, šalies vyriausybė turėjo perimti didžiules bankų skolas. Nors Islandijos centrinis bankas ir valdžia bandė stabilizuoti situaciją, spaudimas iš tarptautinių institucijų ir tokių užsienio vyriausybių kaip Didžioji Britanija ir Nyderlandai tik gilino krizę. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) perspėjo, kad Islandija esą gali likti be tarptautinės pagalbos, jei neprisiims atsakomybės už bankų skolas.
Buvo pasiūlyta, kad kiekvienas Islandijos gyventojas penkiolika metų kas mėnesį mokėtų 100 eurų, siekiant padengti bendrą 3,5 milijardo eurų skolą. Natūralu, jog šis pasiūlymas sukėlė didžiulį piliečių pasipiktinimą.
2010 metų kovo mėnesį surengtame referendume 93% dalyvavusiųjų balsavo prieš bankų skolų grąžinimą užsienio kreditoriams. Šis sprendimas parodė stiprią pilietinę valią ir atsisakymą prisiimti atsakomybę už privačių finansinių institucijų klaidas bei neaiškius darbelius.
Bankų žlugimas Islandijoje iššaukė įspūdingą puodų revoliuciją
Bankų žlugimas ne tik paveikė ekonomiką, bet ir sukėlė politinę krizę. Islandijos piliečiai kaltino vyriausybę ir finansų institucijas dėl krizės. Šalyje prasidėjo masiniai protestai, žinomi kaip „puodų ir keptuvių revoliucija“[3]. Šie protestai galiausiai privertė vyriausybę atsistatydinti.
Puodų revoliucija (islandiškai „Búsáhaldabyltingin“) yra vienas ryškiausių pilietinio pasipriešinimo pavyzdžių Islandijos istorijoje, kuris prasidėjo 2008 m. pabaigoje ir tęsėsi iki 2009 m. pradžios. Šis masinis piliečių judėjimas ne tik nuvertė Islandijos vyriausybę, bet ir tapo įkvėpimu pasauliniu mastu, kaip žmonės gali veikti prieš neefektyvią valdžią ir sistemines problemas.
Po bankų griūties ir prasidėjusios didžiulės krizės, Islandijos žmonės, ilgą laiką tikėję šalies ekonominiu stabilumu ir klestėjimu, staiga suprato, kad bankų elitas ir politikai buvo pagrindiniai kaltininkai, sukėlę krizę. Neapykanta ir pasipiktinimas politikų neveiksnumu greitai virto masiniais protestais, kurie peraugo į revoliucinį judėjimą.
2008 m. spalio mėnesį prasidėję pirmieji protestai buvo nedideli, tačiau greitai augo. Jie vyko prie Islandijos parlamento rūmų („Alþingi“) Reikjavike, kur žmonės susirinkdavo reikalaudami vyriausybės atsistatydinimo. Protestuotojai naudojo įvairias priemones, siekdami atkreipti dėmesį: barbeno puodais ir keptuvėmis, mušė būgnus, švilpė ir skandavo šūkius prieš prasikaltusius politikus.
Barbenimas puodais ir keptuvėmis tapo simboliniu šio judėjimo ženklu. Šie paprasti virtuvės reikmenys atspindėjo kasdienį Islandijos žmonių, kurie jautėsi apleisti valdžios, gyvenimą. Toks garsus ir paprastas protesto būdas pabrėžė visuomenės pyktį ir norą, kad jų balsas pagaliau būtų išgirstas.
Paprasti žmonės su puodais ir keptuvėmis galiausiai išvaikė prasikaltusią Islandijos valdžią
Islandijos vyriausybė, vadovaujama premjero Geiro Haarde’o, iš pradžių ignoravo protestus ir bandė nuraminti visuomenę pažadais stabilizuoti ekonomiką. Tačiau augantis visuomenės spaudimas privertė vyriausybę pripažinti problemos rimtumą. Nepaisant to, konkrečių sprendimų nebuvo imtasi, o tai dar labiau didino piliečių pyktį.
Protestai įgavo pagreitį 2009 m. sausio mėnesį, kai vis daugiau žmonių prisijungė prie mitingų prie parlamento. Nepasitenkinimas pasiekė viršūnę, kai protestuotojai pradėjo blokuoti parlamento posėdžius, trukdydami politikams dirbti. Spaudimas tiek viduje, tiek tarptautinėje arenoje privertė Geiro Haarde’o vyriausybę atsistatydinti 2009 m. sausio 26 d. Beje, visai neseniai, praėjusių metų spalį, Islandijos vyriausybė ir vėl žlugo.
Po to, kai 2009 m. pradžioje islandai nuvertė vyriausybę, į valdžią atėjo kairiųjų koalicija. Ji buvo vadovaujama Jóhannos Sigurðardóttir, pirmosios moters ir pirmosios LGBT bendruomenei priklausančios premjerės Islandijos istorijoje. Naujoji vyriausybė pažadėjo reformas, įskaitant atsisakymą mokėti privačių bankų skolas, taip pat pradėjo teisines bylas prieš finansų sektoriaus vadovus. Buvo inicijuotas unikalus procesas – piliečių dalyvavimas naujos konstitucijos kūrime, siekiant užtikrinti didesnį skaidrumą ir demokratiją.
Puodų revoliucija buvo išskirtinė tuo, kad neturėjo vieno lyderio ar politinės partijos, kuri būtų vadovavusi judėjimui. Protestus organizavo įvairios pilietinės grupės ir pavieniai aktyvistai, kuriuos vienijo bendra idėja – teisingumo ir atsakomybės siekis.
Islandijos gyventojai vieningai atsisakė padengti bankų skolas
Vienas iš svarbiausių įvykių po Puodų revoliucijos buvo sprendimas, ar Islandija turi grąžinti bankų skolas užsienio kreditoriams. Kaip jau minėta, po „Landsbanki“ žlugimo Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų piliečiai, turėję indėlių „Icesave“ sąskaitose, prarado savo santaupas. Šių šalių vyriausybės pareikalavo, kad Islandija padengtų nuostolius, tačiau islandai atsisakė prisiimti atsakomybę už privačių bankų skolų grąžinimą.
2010 m. ir 2011 m. buvo surengti du referendumai dėl „Icesave“ susitarimų. Abu kartus Islandijos piliečiai ryžtingai balsavo prieš skolos grąžinimą. Pirmajame referendume 93% balsuotojų pasisakė prieš, o antrajame – 60%. Šis sprendimas buvo ne tik finansinis, bet ir moralinis: islandai manė, kad niekuo dėti šalies gyventojai neturi mokėti už privačių bankininkų klaidas.
Nors islandai sulaukė didelio tarptautinio spaudimo ir grasinimų, jie vis tiek laikėsi tvirtai. O galiausiai, 2013 m., Europos laisvosios prekybos asociacijos (EFTA) teismas nusprendė, kad Islandija neturi teisinės pareigos grąžinti skolas, taip tik patvirtindama, kad islandai pasielgė teisingai, jog nesrėbė bankininkų privirtos košės.
Islandai nusprendė patys pakeisti savo konstituciją
Be to, po Puodų revoliucijos buvo nuspręsta perrašyti šalies konstituciją. Islandijos piliečiai reikalavo didesnio valdžios skaidrumo, piliečių įtraukimo į sprendimų priėmimą ir apsaugos nuo būsimų finansinių krizių. Naujos konstitucijos kūrimo procesas buvo išskirtinis dėl to, kad jame dalyvavo eiliniai piliečiai.
2010 m. lapkritį buvo surengti rinkimai į Konstitucinę tarybą, kurioje dalyvavo paprasti piliečiai, o ne politikai. Iš 522 kandidatų buvo išrinkti 25 atstovai – žvejai, mokytojai, gydytojai, ūkininkai ir kiti įvairių profesijų žmonės. Šie nariai buvo atsakingi už naujos konstitucijos projekto rengimą.
Pats konstitucijos kūrimas buvo itin skaidrus ir įtraukė visuomenę. Posėdžiai buvo tiesiogiai transliuojami internetu, o piliečiai galėjo teikti savo pasiūlymus ir komentarus per socialinius tinklus, tokius kaip „Facebook“ ir „Twitter“. Per kelis mėnesius taryba surinko tūkstančius visuomenės pasiūlymų, kurie buvo įtraukti į konstitucijos projektą.
2011 m. liepą taryba baigė rengti projektą, kuris buvo pateiktas visuomenei referendumo būdu. 2012 m. spalį net 66% dalyvavusių rinkėjų pritarė naujos konstitucijos projektui.
Tačiau nepaisant to, jog praėjo jau ne vieneri metai, šis konstitucijos projektas iki šiol nėra oficialiai priimtas dėl politinių nesutarimų parlamente. Juk dalis politikų, deja, tikrai nenori naujosios konstitucijos, mat ji reikšmingai apribotų didžiųjų partijų ir elito vaidmenį… Naujoji islandų konstitucija apima griežtesnius reguliavimus dėl gamtos išteklių nuosavybės, didesnį skaidrumą valdžios institucijose ir daugiau piliečių dalyvavimo demokratiniuose procesuose.
