Brendanas Fraseris įkūnija ne tik nutukimo, bet ir technologijų bei atskirties nuo visuomenės problemas
„Banginis“ (ang. „The Whale“) – tai amerikiečių kurta psichologinė drama, sulaukusi didelio kritikų ir žiūrovų dėmesio. Tiesa, atsiliepimai yra dvejopi, nes vieniems ekranizacija sukėlė susižavėjimą ir privertė susimąstyti, o kiti pajuto pasibjaurėjimą ir pyktį. Tad kuo „Banginis“ toks ypatingas, jog nepaliko abejingų ir gavo tiek daug skirtingų komentarų?
Šis filmas kviečia žiūrovus iš arčiau pamatyti ir susitapatinti su žmogumi, kuris kenčia smarkią izoliaciją nuo viso likusio pasaulio. Tai pasakojimas, kuris, mano manymu, vargiai gali likti nepastebėtas, nes apčiuopia tokias dažnas pasaulio problemas kaip depresija, tikėjimo tam tikra religija fanatizmas, atskyrimas nuo visuomenės, kūno gėdinimo kultūra ir daug kitų. Tad veikiausiai net nereikia stebėtis, jog jautrus, ypač atviras ir vietomis itin nemalonus filmas sulaukė tiek daug diskusijų, pykčio, nominacijų ir aplodismentų.
Pagrindinis filmo herojus yra rašymo instruktorius Charlie, kurį vaidina į didžiuosius ekranus su trenksmu grįžtantis Brendanas Fraseris. Universitete dėstantis Charlie tą daro nuotoliniu būdu ir niekada neįsijungdamas kameros, todėl vietoj veido visi mato tik juodą langelį. Jis savo studentams nuolat kartoja, jog kamera neveikia, o naujos neturi ir vis nenusiperka, kad ir kiek dienų ar savaičių be praeitų. Bet kadangi yra geraširdis, visiems patinkantis dėstytojas, niekas nekelia triukšmo dėl tokio elgesio ir tiesiog susitaiko su faktu, jog nežino, kaip atrodo jų rašymo instruktorius.
Visgi, pagrindinė priežastis anaiptol nėra sugedusi kamera. Jo nematomumo kaltininkė yra išvaizda. Čarlis sveria ~270 kilogramų ir net nesistengia to pakeisti. Jo nutukimas pradeda kelti rimtą grėsmę jo sveikatai, o slaugytoja dirbanti draugė Liz ( ją vaidina aktorė Hong Chau) maldauja Charlie gultis į ligoninę. Tačiau taip pat moteris pripažįsta, kad galbūt svarbiausia, ko šiuo metu reikia jos draugui, yra elementari pagalba ir palaikymas.
Nepavydėtinoje būklėje esančio Charlie gyvenimą sujaukia paauglė dukra Ellie (ją įkūnija aktorė Sadie Sink). Noras išpirkti praeities kaltes ir atnaujinti santykius su seniai svetima tapusia dukterimi priveda Charlie prie pažado parašyti už ją rašinį bei atiduoti visas santaupas, jei tik paauglė sutiks leisti laiką su juo. Iki šiol geru tėvu nebuvęs vyras nori išpirkti kaltes, net ir matydamas, jog kelia dukrai tik pasišlykštėjimą – tiek dėl savo praeities klaidų, tiek dėl savo išvaizdos.
Be to, Charlie pradeda lankyti evangelistas, kuris įtraukia vyrą į dialogą apie atpirkimą, kaltes ir tikėjimą. Tad čia tarsi vystosi kelios skirtingos temos: emocinis valgymas ir iš jo atsiradęs baisus nutukimas, išsiskyrusios šeimos tragedija ir tikėjimu grįsto fanatizmo problemos. Iš tiesų, veikiausiai filme galima rasti ir dar daugiau nors šiek tiek apčiuoptų visuomenės bėdų, tokių kaip kūno gėdinimo kultas, paauglystės sunkumai ar technologijos, atnešančios ne tik patogumą, bet ir savotišką atskirtį.
Emocinis valgymas, sudėtingi santykiai ir kūno gėdinimas – tik kelios filme parodytos problemos
„Banginis“ kupinas niūrumo. Čia pagrindinis veiksmas sukasi tamsiame Charlie bute, iš kurio jis neišeina nei dieną, nei naktį, tad žiūrovui išties lengva iš arti pamatyti, kaip atrodo nuo visuomenės atsiskyrusio žmogaus kasdienybė. Didelį antsvorį turintis dėstytojas jau seniai net nebemąsto apie svorio metimą ar dar ką panašaus ir iš tiesų būtent tuo ši istorija yra unikali. Juk dažniausiai stori žmonės filmuose vaizduojami kaip tie, kurie tampa laimingi, įgauna pasitikėjimo savimi ar pakeičia istorijos tėkmę į gerąją pusę bei atranda save tik tada, kai numeta svorio.
O „Banginis“ ne toks. Čia nėra įkvepiančios svorio metimo kelionės, nėra po ilgų kančių pamatyto dailaus kūno ir nėra šviesios ateities. Vietoj to, Charlie ne vienerius metus vis storėjo, tapo vis didesnis, kol atsidūrė tokioje padėtyje, kokią ir mato žiūrovai, žvelgdami į jo gyvenimą. Jis kentėjo lėtą ir skausmingą fizinę degradaciją ir net nesiruošė pasukti visko priešinga linkme. Nes šiame filme storumo tema, kančia ir izoliacija nuo visuomenės ir yra pati svarbiausia tema ir esmė.
Žinoma atgrasus kūnas filmuose nėra kažkas naujo. Tačiau jis, jei nenaudojamas pasakojant apie svorio metimą ar kokius kitus teigiamus dalykus, pasitelkiamas tik dar vienam dalykui – siaubo filmams. Veikiausiai tikrai galėtumėte įvardinti nors vieną ar du įtempto siužeto filmus, kur vaizduojamas žmogus yra kaip nors neįprastas: galbūt turintis smarkų išsigimimą, tam tikrą mutaciją, o galbūt kažkaip pats suniokojęs savo kūną. Pagrindinis veikėjas tokiame siaubo filmų pogrupyje dažnai tampa vis atgrasesnis, jis virsta į monstrą, kuris gąsdina ne tik kitus filmo herojus, bet ir žiūrovus.
Ir kai kurie kritikai „Banginį“ iš tiesų priskiria ne dramai, o būtent tokiam siaubo filmui, kuriame naudojamasi žmonių pasišlykštėjimu ir baime didžiuliam viršsvoriui[1]. Anot tokių kritikų, skirtumas tik tas, kad įprastuose siaubo filmuose žmogaus kūnas būna iškraipomas kokio nors parazito, nelaimės ar pamišusio mokslininko eksperimentuose.
O tuo tarpu Charlie toks tapo dėl didžiulio sielvarto, užsisklendimo savyje, nenoro kreiptis pagalbos. Jis pasinėrė į skausmą ir emocinį valgymą. Tad iš vienos pusės Charlie nusipelno gailesčio, bet iš kitos pusės, jis vis tiek vaizduojamas kaip viską ėdanti pabaisa. Tą parodo net ir jį pamačiusių žmonių reakcijos, išsakyti bjaurūs žodžiai, paties Charlie požiūris į save.
Tiesą sakant, stebint „Banginį“ tikrai sunku nuolatos gailėti Charlie ir nejausti nė menkiausio pasibjaurėjimo. Ypač tokiais momentais, kai Charlie nesivaldydamas valgo viską iš eilės, šluote šluodamas šaldytuve ir spintelėse rastą nesveiką maistą, o po to jį išvemia lauk. Arba kai kamera pasisuka į ištinusias blauzdas, milžinišką, nukarusį pilvą ar prakaitu išmirkusius rūbus, šiam bandant šiaip ne taip pakilti nuo sofos. Tokie vaizdai sukrečia, atstumia, verčia nusukti žvilgsnį.
Tačiau drauge toks filmas leidžia iš arti pamatyti kokia nevaldoma gali būti priklausomybė maistui ir kaip atrodo bet kokią viltį praradęs žmogus. O juk dažniausiai, kai kalba pasisuka apie valgymo sutrikimus, galima rasti filmus apie anoreksiją, o ne ligotą nutukimą. Ir turiu pripažinti, jog būtent tuo „Banginis“ ir įsirėžė į atmintį – savo nepagražinta, vietomis itin atgrasia realybe ir gebėjimu atsukti žiūrovų žvilgsnį į nutukimo problemą.
Tad ar verta pažiūrėti šį filmą? Mano manymu – taip. Tačiau reikėtų nusiteikti, jog tai nebus lengvas holivudinis kūrinys, skirtas mielam pasisėdėjimui bekramsnojant užsisakytą maistą. Veikiausiai bežiūrint „Banginį“ kaip tik norėsis padėti į šalį visas picas ar kebabus ir griebtis kokios nors sveikos dietos, tokios kaip keto dieta.
Filmas „Banginis“ – Brendano Fraserio sugrįžimas į Holivudą su trenksmu
„Banginyje“ pagrindinį vaidmenį atlikusį Brendaną Fraserį daugelis atsimena iš senesnių filmų. Jį galima laikyti „Mumijos“ trilogijos veidu, kadangi įkūnijęs Ricką O’Connellį sulaukė didžiausio pripažinimo ir tapo pasaulinio lygio žvaigžde, žinoma kone kiekvienoje šalyje. Tačiau aktorius taip pat yra vaidinęs daug kitų rolių, kol jo sveikata ir asmeninės problemos neprivertė kuriam laikui pasitraukti į užribį.
Aktorius buvo vienas iš nedaugelio Holivudo įžymybių, dariusių kaskadinius triukus ir sudėtingus manevrus pats, be jokių profesionalių dublerių. Dėl to B. Fraserio sveikata smarkiai pašlijo, vos per septynerius metus jam teko iškęsti kelias operacijas ir didelius skausmus[2]. Jam buvo atliktas dalinis kelio sąnario pakeitimas, laminektomija (pašalinta stuburo slankstelio dalis), balso stygų operacija ir kelios kitos operacijos.
Be to, durys į rimtus Holivudo vaidmenis jam užsitrenkė po to, kai viešai papasakojo apie patirtą seksualinį priekabiavimą[3]. Žinomas aktorius teigė, kad 2003 metais prie jo seksualiai priekabiavo tuometinis Holivudo užsienio spaudos asociacijos, balsuojančios dėl „Auksinio gaublio“ apdovanojimų, prezidentas Philipas Berkas. Pastarasis iki šiol neigia šiuos kaltinimus, nors 2014 metais savo memuaruose prisipažino, jog iš tiesų čiupinėjo B. Fraserį, tik esą tai darė „juokais“.
Nesulaukęs palaikymo iš Holivudo atstovų, patirdamas dideles sveikatos problemas, skyrybas su tuometine žmona ir mamos mirtį, B. Fraseris atsidūrė ant depresijos slenksčio[4]. Dėl visų savo bėdų jis išgyveno pertrauką karjeroje ir daugeliui atrodė, kad žinomas aktorius daugiau niekada nebegaus pagrindinių vaidmenų holivudiniuose šedevruose. Netgi sklido kalbos, kad jis buvo įtrauktas į juodąjį Holivudo sąrašą, dėl to, jog drįso viešai pasisakyti apie seksualinį priekabiavimą.
Visgi, spėliojimai apie B. Fraserio aktorystės pabaigą dabar ilgam bus užmiršti. Iš tiesų, prie rimtesnių vaidmenų Brendanas Fraseris grįžo 2021 metais, suvaidinęs kitame filme. Tačiau tikrą pripažinimą ir rimtų apdovanojimų saldumą paragavo būtent dabar, suvaidinęs filme „Banginis“.
Tam, kad įtikinamai įkūnytų Charlie, jis netgi ilgai mokėsi kaip turėtų judėti su profesionalaus šokėjo pagalba, taip pat kalbino antsvorio problemų turinčius žmones. O filmavimo metu turėjo dėvėti 136 kilogramus svėrusį kostiumą, imituojantį storo žmogaus kūną. Tam, kad kasdien virstų į Charlie, B. Fraseris turėdavo net 4 valandas būti grimuojamas ir talpinamas į naująją „odą“[5].
Šios dramos premjera įvyko 2022 metų rugsėjį, Venecijos kino festivalyje, kur aktoriaus pasirodymas taip sužavėjo susirinkusius, jog filmas sulaukė šešių minučių ovacijų. Vėliau už savo vaidmenį jis pelnė Oskaro apdovanojimą kaip geriausias aktorius. Taip B. Fraseris tapo pirmuoju kanadiečiu, laimėjusių šioje Oskaro kategorijoje.
Panašu, jog kelerius metus prigesusi B. Fraserio žvaigždė ir vėl įsižiebė visu stiprumu. Jau žinoma, jog aktorius vaidins Martino Scorsese’o filme „Gėlių mėnulio žudikai“ (ang. „Killers of the Flower Moon“) ir Maxo Barbakowo komedijoje „Broliai“ (ang. „Brothers“). Veikiausiai vien šiais filmais pasiūlymai tikrai nesibaigs, nes akivaizdu, jog B. Fraserio aktorinius sugebėjimus ir vėl pamilo ne tik režisieriai, bet ir žiūrovai. Daugelis nėra abejingi ne tik jo gabumams, bet ir skaudžiai gyvenimo istorijai, todėl internete galima rasti daugybę gerbėjų, kartojančių, kad B. Fraseris nusipelno kuo didesnio pripažinimo kine už visas savo kančias.
