Kai 2022 vasarį Rusijos kariniai daliniai peržengė Ukrainos sieną, pagalvojau, jei greituoju būdu nebus susitarta dėl taikos, tai laukia didžiulė tragedija: žmonių žūtys, griaunami pastatai, keliai, gamyklos, derlingi laukai paverčiami dykinėm, badas, maras… ir šalies kaip tokios nelieka.
Nes tai dviejų sistemų, civilizacijų kova dėl išlikimo. Toliau sekę įvykiai visa tai tik patvirtina, o pakilusi arši „karo iki visiškos pergalės“ propaganda, taikos sutarties nutraukimas Borios „valia“, Šiaurės dujų magistralės susprogdinimas ir Sikorskio padėka už tai, kaip niekas kitas tai puikiai iliustruoja.
Beje, pasekime, kaip keitėsi mūsų brolių lenkų pozicija šių veiksmų atžvilgiu. Jau minėto Sikorskio džiaugsmas galėtų būti pateisinamas tuo, kad kaip netikėta (!), tuo pat metu pradeda veikti dujų vamzdynas į Lenkiją iš Norvegijos Baltijos dugnu. Bet įprastą verslo konkurenciją paaiškinti tarptautiniu pramoniniu terorizmu neišeina, ne tas lygmuo ir nepateisinama rizika.
Tiesa, vėliau „tyrimas“ nustatė, kad Nord stream susprogdino šeši ukrainiečiai, plaukioję, ramiai pramogavę lenkų jachta. Taigi pradžioje karinių veiksmų matoma ypač arši lenkų pozicija rusų atžvilgiu, vėliau ir dėl susrogdintos ūkininko sodybos bei žuvusių žmonių, ir dėl kareivių siuntimo į Ukraina pradeda švelnėti net iki pozicijos, jog Lenkija be Nato nežengs per sieną anei žingsnio.
Nors Lenkija šiai dienai daugiausia, 4% nuo BVP, išleidžia karinėms išlaidoms bei stato didžiausią JAV karinę bazę Europoje ir tikisi joje patalpinti net atominę ginkluotę, bet pasikeitus JAV politinei linijai, skirtingai nuo Europos, tyliai laikosi neutralumo ar net lojalumo pasikeitusiai pozicijai. Sakoma, kad šios šalies kariuomenė periodiškai praeina apšaudymo krikštą kaimynų teritorijoje. Iš ko apie tai galima spręsti? Ogi iš viešojoj erdvėj sklandančios informacijos apie laidojamus jaunus kariškius. Iš šių faktų darosi akivaizdu, kad Lenkija ruošiasi kariniams veiksmams, turi kitus tikslus ir žaidžia atskirą savo žaidimą.
Tik visiški kvailiai nuolat pasakoja klanasklaidai apie būsimus karinių veiksmų planus ir iš anksto švenčia pergales, paprastai adekvatūs kariškiai to nedaro, o istoriškai tai būdavo didžiausia paslaptis, kurios atskleidimas tolygus tėvynės išdavimui.
Taigi, kokiam karui ruošiasi Lenkija? Tikrai ne karui su Rusija, šios šalies elitas gerai prisimena istoriją ir kartoti to naujam formate nesiruošia. Kas galėtų paneigti prielaidą, ir tam iš esmės pritariu, kad lenkai, susidarius palankiai politinei situacijai, pvz. subyrėjus NATO, ruošiasi žygiui prieš kaimynus, tikslu prisijungti kiek įmanoma daugiau kresų, aplink visas Lenkijos sienas, tame tarpe ir Vilniaus kraštą, jei ne visą Lietuvą?
Ir kas visai liūdna – prognozuojama, kad jiems tai pavyks padaryti. Nejaugi jūs manote, kad tik už tris raides mūsų abecėlėje lenkai taip inirtingai kovojo ir tai jų galutinis tikslas? Tiesa, užimti jie tai užims, bet Kaliningrado dedamoji neleis jiems tos Lietuvėlės išlaikyti, ir vėl bus girdoma tėviškės žemė jaunų kareivių krauju, kol susisiekimas bus atsatytas. O jei dar susidurs čia ir vyresnių „brolių“ britų interesai, kas liks iš Lietuvos?
Kokių nors racionalių sprendimų iš mūsų politinio elitazz tikėtis niekaip neišeina, spaudimo jiems iš tautos irgi, nes labiau susipriešinti, nei esame dabar, vargu ar beįmanoma.
Ir kaip nesutikti su tais, kurie sako, kad norint išlikti šiame etape, turime išsaugoti tautą.
Autorė: Emilija Sagienė
