Cukraus istorija: karai, badas ir slepiami faktai apie jo žalą

Cukraus žala ilgai buvo nutylima, ją slėpė net ir mokslininkai

Cukraus istorija prasidėjo prieš daugybę metų, kai dabartinėje Naujosios Gvinėjos teritorijoje buvo atrastos cukranendrės^[1]. Nuo to laiko saldus produktas sugebėjo ne sykį pakeisti žmonių gyvenimus. Dėl jo buvo atrastos naujos žemės, kilo karai ir sukilimai, klestėjo vergovė ir badas arba atvirkščiai – buvo susikrauti didžiuliai turtai ir sėkmė^[2].

Dabar iš cukranendrių gaminamo produkto pilna visur ir tai įvyko ne šiaip sau. Pelningas cukraus verslas pasistengė, jog prie šio produkto priprastų visas pasaulis. Tam pelningo cukraus verslo magnatai net mokslininkus patraukė savo pusėn, kurie, net ir prasidėjus su cukraus vartojimu susijusiems žmonių negalavimams, entuziastingai kaltino visada egzistavusius natūralius riebalus ar angliavandenius, o ne cukrų. Juk pripažinti, kad besaikis cukraus vartojimas yra žalingas žmogaus organizmui, buvo neprotinga, kai tyrimus finansuodavo su saldžiuoju produktu susiję verslai.

Bet į viską gilinkimės paeiliui. Jau spėjote sužinoti, kaip prasidėjo cukraus kelionė. Tačiau besaikis noras praturtėti anaiptol nesustojo ties jau minėtais vergų išnaudojimais, jų vykdytais sukilimais ir įsivyravusia suirute. Tad siūlome susipažinti su artimesnių laikų cukraus istorija ir tai, kaip verslininkai iki šių dienų stengiasi nutildyti kalbas apie cukraus žalą.

Ši informacija parengta pagal Viktoro Jašinsko laidą „Triušio urvas“^[3].

JAV neskubėjo atsisakyti vergovės, o cukranendres naudojo romo gamybai

Praėjusioje dalyje sustojome ties įvykiais Haityje, kuriame įsivyravo skurdas ir badas. JAV taip pat su neramumu stebėjo kruvinas žudynes Haityje, tačiau neskubėjo atšaukti vergovės. Šiaurės Amerikoje klestėjo alkoholinio gėrimo romo gamyba, kuris gaminamas iš tų pačių cukranendrių. Kaip žinia, šį gėrimą labai mėgo piratai. Tai buvo labai svarbus to meto Naujojo pasaulio produktas.

Romas gaminamas Roud Ailende buvo toks vertingas, kad vienu metu Europoje jis buvo naudojamas kaip valiuta. Prekyboje vergais romas taip pat buvo kaip atsiskaitymo priemonė. Už vieną vergą buvo duodama 18 litrų kokybiško romo. Būtent romas buvo jaunos JAV ekonominis variklis.

Britų kolonizatoriai pelnėsi iš didžiulių mokesčių cukrui ir jo produktams. Kai kurie istorikai mano, kad cukraus mokestis buvo pagrindine Amerikos nepriklausomybės karo su Anglija priežastimi. 

Ką mes išvis žinome apie plantacijų savininkus Jungtinėse Amerikos Valstijose? Į galvą ateina didžiulės pietinių valstijų plantacijos, prabangūs jų savininkų namai ir epizodai iš kino filmo „Išlaisvinti Džiango“. Kai Prancūzija 1803 metais pardavė JAV Luizijaną už 15 milijonų dolerių (tai sudarė 18 dolerių už kv. mylią), Amerikai atiteko ir cukraus plantacijos bei pabėgę kolonizatoriai iš Haičio. Būtent Luizijanoje jie tikėjosi daryti pinigus senu, atidirbtu metodu. JAV pilietinio karo išvakarėse, vergų dalis Luizijanoje, kuri tapo Amerikos cukraus pramonės centru, sudarė apie pusę valstijos gyventojų.

Kas ketvirtas maišas cukraus pasaulyje tuo metu buvo pagamintas Luizianoje. Skirtingai nuo Haičio ar Brazilijos, Amerikoje sparčiai augo sunkioji ir lengvoji pramonė, kuri iš šiaurinių valstijų pradeda plėstis ir į pietus. Buvo pradėti statyti didžiuliai cukraus fabrikai, kuriuose darbas buvo mechanizuotas. Juose vietoje vergiško darbo buvo reikalingi kvalifikuoti darbuotojai, mokantys dirbti gan sudėtingomis mašinomis.

Cukraus gamintojai, kurie dirbo senais metodais, turėjo spausti savo vergus dirbti našiau, kad galėtų konkuruoti rinkoje. Derliaus nuėmimo metu darbas vykdavo visą parą, vergai pasikeisdami dirbdavo po 18 valandų per parą. Tai privedė prie katastrofiško mirtingumo, žmonės krito kaip musės. Vidutiniškai tokį darbo krūvį vergai išlaikydavo apie septynis metus. Todėl akivaizdu, kad ilgainiui Luizijana tapo juodaodžių vergų sukilimų epicentru. 

Mėginta pereiti prie klevų sirupo ir runkelių, tačiau cukrus nugalėjo

1811 metais rytiniame Misisipės upės krante prasidėjo taip vadinamas Vokietijos pakrantės sukilimas – didžiausias vergų maištas JAV istorijoje. Vergovė JAV visuomenę padalino į dvi dalis. Pats cukrus kaip produktas prarado savo reputaciją.

Kovotojai prieš vergiją pradėjo cukraus boikotą. Žinoma, visiškai atsisakyti cukraus – misija neįmanoma. Šiaurėje kaip cukraus pakaitalas pradėtas plačiai naudoti klevų sirupas. Atrasti ir kiti būdai kaip gaminti cukrų – tam pradėti naudoti runkeliai. Jais norėta pakeisti cukranendres, bet pirminiai badymai nuvylė. Tai buvo sudėtingesnis, brangesnis procesas, be to, skonis taip pat buvo nekoks.

Čia labai gražiai sužaidė Didžioji Britanija, kurios kolonija tuo metu buvo Indija. Ji pradėjo gudrią reklaminę kampaniją: ant Indijoje pagaminto cukraus buvo rašoma: pagaminta nenaudojant vergų darbo. Nors Indijos gyventojų gyvenimas nebuvo jau toks saldus po Britų priespauda, tačiau šis marketingo triukas suveikė puikiai. Iš Indijos vežamas cukrus greitai tapo labai populiarus Vakarų rinkose. Tačiau XIX amžiuje cukranendrės vis dar buvo pagrindinė žaliava cukraus gamybai. Ir net gi po JAV pilietinio karo, kai buvo atšaukta vergija Pietinėse Valstijose, liko daug plantacijų savininkų, kurie nesiruošė atsisakyti seno verslo modelio ir dauguma iš jų išvažiavo į Braziliją, kur vergovė vis dar nebuvo atšaukta.

Jie buvo atvykę į Luizijaną iš Haičio, o dabar vėl patraukė į pietus, šį kartą į Braziliją. Į ten jie atsivežė žinias apie naujausias technologijas ir apie naujas plantacijų vadybos metodikas. Atvykėliai sustiprino Brazilijos cukraus pramonę. Brazilija iki pat šių dienų pirmavo pagal pagaminamo cukraus kiekį pasaulyje ir tik neseniai perleido lyderio pozicijas Indijai.

XIX-ame amžiuje buvo likusi dar viena labai graži vieta, kurios Europos kolonizatorių nagai dar nebuvo pasiekę. Tačiau cukraus istorija atkeliavo ir ten. Kokia tai vieta? Havajai.

Havajų salos yra jūriniame kelyje tarp Šiaurės Amerikos ir Azijos. Vietiniai gyventojai buvo polineziečiai. Su atėjūnais jie elgėsi labai atsargiai. Keliautojas Džeimsas Kukas žuvo būtent Havajuose, kilusiame konflikte su aborigenais.

Nepaisant to, vietiniai vadai vis dėlto ėjo į kontaktą su baltaisiais atvykėliais. Netgi Rusijos imperija XIX amžiaus pradžioje pasistatė tvirtovę vienoje iš archipelago salų. Tiesa, įsitvirtinti Havajuose Rusijai nepavyko. Ją čiabuviai išstūmė su Amerikiečių pagalba.

Atkeliavus amerikiečiams, Havajų čiabuviai kentė badą, ligas ir vis labiau nyko

XIX-ame amžiuje į Havajus atvažiavo vis daugiau amerikiečių, kurių pagrindinis tikslas ne kas kitas, o cukraus biznis. Žinoma, jie atsivežė ir vergų iš Azijos. Kartu atvažiavo ir misionieriai, kurie pradėjo skleisti krikščionybę ir vakarietišką kultūrą. Tai padarė didelę įtaką karaliui ir jo aplinkai.

Cukraus gamyba buvo vienintelė industrija Havajuose. XIX amžiaus viduryje įvyko reikšminga archipelago salų administracinė reforma: trečdalis salų buvo priskirtos karaliui, trečdalis – aristokratijai ir trečdalis –likusiems salų gyventojams. Bet buvo paslėptų niuansų. Kad užtvirtinti savo teisę į žemę, reikėjo kreiptis į valdžios institucijas su pareiškimu. Vietiniai gyventojai, ten gyvenę šimtus metų, apie teisinius dalykus nieko neišmanė, todėl naują tvarką ignoravo.

Tuo pasinaudojo amerikiečiai, kurie panašią tvarką jau buvo įvedę laukiniuose vakaruose. Jie greitai privatizavo žemes, o vietiniai gyventojai liko prie suskilusios geldos. Taip susiformavo vadinamas didysis penketas. Tai penki didžiausi agrokoncernai, kurie perėmė valdžią salose. Vietinių gyventojų būklė tapo kritinė. Prasidėjus badui ir epidemijoms iš 120 000 čiabuvių iki XX-o amžiaus pradžios teliko tik 50 000, o vėliau šis skaičius sumažėjo iki 25 000. Tad vyko tikras aborigenų genocidas.

Plantacijų savininkai tuo metu importavo japonus ir kiniečius. Į salas iki XX amžiaus pradžios įvežta apie 200 000 azijiečių. Jie dirbo pagal darbo kontraktus ir kai kurie grįždavo atgal į gimtinę, bet daugelis pasirinko Havajus kaip naujus namus. Kai japonai atakavo Havajus Perl Harbore, tuometinę Havajų populiaciją sudarė virš 30 % japonų. Vietiniai havajiečiai tapo beteise, bežeme mažuma. Absoliučią valdžią perėmė cukraus pramoninkai, karalius liko tik simboliu. 

Cukraus magnatai pirmiausiai privertė vietinius gyventojus pasirašyti susitarimą su JAV dėl bemuitės prekybos septyneriems metams. Amerikai nepratęsus sutarties, jie suorganizavo prijungimą prie JAV ir 1898 metais Havajai tapo jos dalimi. Tad akivaizdu, kad ir be vergovės cukrus sugeba pakeisti visos šalies likimą. Nepriklausomos salos tapo baltųjų oligarchų kolonija ir prarado savo nepriklausomybę ir didžiąją dalį gyventojų.

Kurį laiką pagrindinė cukraus gamintoja buvo Kuba

Havajuose plantacijų savininkai apie demokratiją nenorėjo nieko girdėti. Jų manymu, ta demokratija turėjo gyvuoti nebent žemyninėje Amerikoje, o tuo tarpu čia jie norėjo tvarkytis taip, kaip buvo patogiau ir pelningiau. Havajuose jie įvedė griežtą, centralizuotą, autoritarinį valdymą.

Tik XX-ojo amžiaus viduryje cukraus pramonė ir tuo pačiu gyventojų priespauda salose pradėjo mažėti. To priežastimi tapo Kubos revoliucija.

Kuba nuo pat kolonizacijos pradžios buvo vienas iš pagrindinių cukraus gamybos centrų. Ne toks galingas kaip kaimyninis Haitis, bet gana reikšmingas.

Po vergų sukilimo Haityje Ispanija suintensyvino cukraus gamybą savo kolonijoje Kuboje. Industrinė revoliucija pakėlė cukraus gamybą į aukštesnį lygmenį. Jeigu cukrus iki XIX amžiaus vis dar buvo prabangos prekė, su pramoninių mašinų pagalba jo pagaminamas kiekis pradėjo augti pagal geometrinę progresiją.

Šiuo atveju vertėtų panagrinėti skaičius. 1820-aisiais metais viso pasaulio pagaminamo cukraus kiekis buvo 400 000 tonų. Iki XIX amžiaus pabaigos jis išaugo iki 7 milijonų tonų, o po I-jo pasaulinio karo jis pasiekė 25 milijonus tonų.

Kuba – ne išimtis, joje pagaminamo cukraus kiekis augo be galo greitai. 1925 metais Kuba gamino 20 % pasaulio cukraus. Ji tapo nauja pasaulio cukraus sostine, todėl augo ir pigios darbo jėgos paklausa. Vergija Brazilijoje ir Kuboje buvo panaikinta tik XIX amžiaus pabaigoje. Nors tuo metu Ispanijos imperija jau byrėjo ir pergyveno tikrai ne geriausius laikus, jai kažkokiu stebuklingu būdu pavyko išlaikyti savo įtaką pelningoje Kubos kolonijoje.

Kovotojai už Kubos nepriklausomybę palaikė glaudžius ryšius su amerikiečiais ir paslapčia laukė, kada horizonte pasirodys laivai su JAV vėliavomis ir išlaisvins juos nuo ispanų jungo.

Lemtinga valanda išaušo 1898 metais ir jau po pusmečio Kuba buvo „išvaduota“. JAV paskelbė, kad perima Kubos administraciją į savo rankas ir per keturis metus integruoja ją į savo ekonomiką bei ji tampa Amerikos satelitu. 1903 metais buvo išleistas specialus dokumentas – Plato pataisa. Šioje sutartyje JAV įsipareigojo ginti Kubos nepriklausomybę, pasilikdama sau teisę bet kada į ją įvesti savo karines pajėgas. 

XX-ojo amžiaus pradžioje Amerika į Kubos cukraus pramonę investavo didžiulius pinigus. Kuba gavo muitų lengvatas cukraus eksportui į JAV. Amerikiečiai valdė 20 % Kubos žemių. Pigi darbo jėga į salą buvo vežama iš viso Karibų jūros baseino. Apie Kubos kitų šakų pramonės industrializaciją nebuvo jokios kalbos. Amerikai tai nebuvo naudinga, nes pelnas nuo cukraus buvo pakankamas, kad nereikėtų sukti galvos dėl kitų pasipelnymo būdų.

XX amžiaus III-ame dešimtmetyje Kubos režimas pradėjo susidurti su rimtomis problemomis. Prasidėjo liaudies maištai ir 1923 metais buvo įvykdytas karinis perversmas, vadovaujamas Fulgencio Batistai. Laikinoji vyriausybė bandė gauti masių palaikymą ir sustabdyti amerikiečių dominavimą. Bet tik tapęs salos vadovu, F. Batista labai greitai susitarė su cukraus magnatais ir Amerikos įtaka Kuboje dar labiau sustiprėjo. Po ši susitarimo jau net 70 % ariamos žemės priklausė amerikiečiams. 

Kuba tuo metu vystėsi labai keistai. Ji labai skyrėsi nuo kitų cukraus gamybos centrų. Kuba pirmavo pagal suvartojamą mėsą, pagal automobilių kiekį, pagal telefonų abonementus vienam žmogui visoje Lotynų Amerikoje. Pagal rezultatus ji buvo arti išsivysčiusių šalių, bet tuo pačiu kas ketvirtas kubietis buvo bedarbis. Kai Kubos sostinės Havanos gyventojai maudėsi prabangoje, regionų gyventojai gyveno skurde, badavo ir buvo įvairių epidemijų aukos.

Tokia nelygybė negalėjo ilgai tęstis. Ėmė kilti neramumai. F. Batista buvo laikomas kaip generalinis gubernatorius, Amerikos vasalas, kuris kilus neramumams galėtų juos numalšinti jėga. Jis tai ir pradėjo daryti, suimdamas ir žudydamas sistemos priešininkus. Tačiau pasipriešinimas tik stiprėjo.

Į kovų areną įžengė daugumai gerai žinoma figūra – Fidelis Kastro. Temos kontekste šios istorinės asmenybės biografija yra išties labai įdomi. Jeigu F. Batista, kuris buvo laikomas Amerikos statytiniu, praleido vaikystę cukranendrių plantacijose, tai būsimasis Komunistinės revoliucijos lyderis F. Kastro buvo praturtėjusio cukraus pramoninko sūnus. 1956 metų gruodžio antrą dieną, jachta „Granma“ su 82 revoliucionieriais ant borto, prisišvartuoja prie Kubos krantų, pradėjo Fidelio revoliuciją. F. Batista pabėgo iš šalies ir F. Kastro tapo naujos socialistinės Kubos vadovu.

Negalima palikti nepastebėtos kitos sakralinės Kubos revoliucijos figūros. Kalba, žinoma, eina apie Ernesto Če Gevara, vieną iš kairiojo judėjimo simbolių visame pasaulyje. Būtent jis Kuboje įvedė agrarinę reformą, kuria uždraudė užsieniečiams būti cukranendrių plantacijų savininkais. Po to, kai Če Gevara buvo paskirtas Kubos Centrinio banko vadovu, savaitgaliais jis su kitais banko darbuotojais važiuodavo į plantacijas ir rinkdavo cukranendres.

Kubos vadovybei reikėjo apsispręsti, ką daryti su cukraus pramone ir kaip išgelbėti šalį nuo ekonominio kracho. Buvo priimtas sprendimas išplėsti žemės ūkio kultūrų asortimentą ir pradėti industrializaciją, kuri, palyginus su išsivysčiusiomis šalimis, jau vėlavo šimtu metų, kad paversti Kubą save išlaikančia šalimi. 

Situacija buvo nepaprasta. Senieji prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai su Vakarų valstybėmis buvo suardyti, cukraus pramonė nacionalizuota, Amerika įvedė griežtas sankcijas. 1962 metais industrializacijos planai subyrėjo, kubiečiai grįžo prie įprasto užsiėmimo, t. y., darbo plantacijose. Priklausomybė nuo JAV peraugo į priklausomybę nuo TSRS. Kubos cukraus pramonė perorientavo savo produkcijos eksportą į Tarybų Sąjungą.

XX amžiaus VII-ame dešimtmetyje TSRS už kilogramą cukraus Kubai mokėjo vieną dolerį ir 12 centų. Ši kaina viršijo pasaulio rinkų kainą du kartus. Kuba sugebėjo nulipti nuo cukraus adatos tik tada, kai subyrėjo TSRS.

Cukrus smarkiai keitė ne tik istoriją, bet ir žmonijos mitybos įpročius

Per tūkstančius metų cukrus nuėjo ilgą kelią. Iš reto, mistinio vaisto jis virto raktiniu mūsų raciono elementu. Ne kartą ir ne du cukrus pavertė iki tol nereikšmingas ar net nežinomas šalis labai turtingomis, o po to pasmerkdavo jas skurdui arba išnykimui. Didžioji dauguma šiandienos rasinių ir etninių konfliktų yra tiesiogiai susiję su cukraus pramonės ir vergijos istorija. Dabartinė Amerikos galybė išsivystė būtent iš cukraus bei produktų iš jo gamybos ir prekybos pelnų. Jei ne cukrus, dabartinio pasaulio hegemono galėjo ir nebūti.

Daugumos šalių, kurios savo ekonomiką statė tik ant cukraus pramonės, nerasime tarp pasaulio galingiausių ir ekonomiškai stiprių valstybių, labiau tikėtina, kad jos bus tarp autsaiderių. Haitis šiandien yra viena iš skurdžiausių šalių pasaulyje. Kuba ir jos komunistinis režimas iki šiol negali atsigauti nuo savo priklausomybės nuo cukraus eksporto. Prekyba vergais, skirtais dirbti cukraus plantacijose, sunaikino kitas Afrikos ūkio šakas ir amžiams pasėjo neapykantos sėklą tarp jos tautų.

Visą XX amžių cukraus korporacijos, gėrimų ir saldumynų gamintojai planingai keitė mūsų mitybos įpročius. Transnacionalinės kompanijos užsakinėjo (tiksliau pirko) palankius mokslinius tyrimus apie cukraus naudą ir slėpė jo žalą, taip pasodindamos žmoniją ant cukraus adatos. 

Iki XIX amžiaus vidurio vidutinis cukraus sunaudojimas neviršijo 27 gramų per dieną. Mūsų protėviai naudojo cukrų saikingai, tik kaip priedą prie maisto. Buvo normalu pasaldinti mėsą ar netgi žuvį. Po pramoninės revoliucijos cukrus tapo nebe prabangos preke, jo buvo pagaminama daugiau nei žmonės buvo įpratę vartoti. Iki I-ojo Pasaulinio karo jo vartojimas stabiliai augo. Saldumynai ir konditerijos gaminiai tapo prieinami visiems visuomenės sluoksniams. Pradėtas gaminti šokoladas.

1900 metais Didžiojoje Britanijoje vienas gyventojas vidutiniškai suvartodavo jau 126 gramus cukraus per dieną. Tais laikas niekas nežiūrėjo į cukrų kaip į saldų nuodą. Cukrus buvo laikomas puikiu kalorijų ir energijos šaltiniu, ypatingai milijonams kareivių apkasų išvagotoje Europoje. Jeigu Rusijos kareivio davinyje buvo 20 gramų cukraus, tai prancūzas gaudavo 80 gramų ir dar dvi plyteles šokolado. 

Didžiausią pakilimą cukrus išgyveno po II-ojo pasaulinio karo. Vakaruose susiformavo greito maisto restoranų sistema. Bendra žmonijos perkamoji galia augo. Saldumynų gausa ant stalo tapo gerovės simboliu. Cukraus gamyba šovė į viršų ir Tarybų Sąjungoje.

Bet kartu su gerove žmonės pradėjo vis dažniau sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Mirtingumas nuo jų ėmė viršyti mirtingumą nuo infekcijų. Jokių aiškių priežasčių tam nebuvo. Tačiau mokslininkai pastebėjo faktorių, būdingą daugumai ligonių: meilę taip vadinamam nesveikam maistui. Įtarimai krito ant riebalų ir angliavandenių.

XX amžiaus viduryje amerikiečių mokslininkai padarė išvadą, kad tautos, kurios valgo mažiau gyvulinės kilmės riebalų, rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Profesorius Keisas, kuris paskelbė karą riebalams, tapo tikra žvaigžde mokslininkų tarpe. Jo atvaizdas buvo spausdinamas ant „Time“ žurnalo viršelio.

Bandyta nuslėpti faktą, kad cukrus žalingas sveikatai

Profesoriui Keisui paprieštaravo jo kolegos iš Didžiosios Britanijos. Profesorius Johnas Yudkinas oponavo, kad dėl medžiagų apykaitos ir problemų su kraujagyslėmis labiau kaltas cukrus. Labai greitai mokslininkus, kurie drįso kalbėti apie cukraus pavojų sveikatai, pradėjo rečiau kviesti į konferencijas, buvo mažinami grantai jų moksliniams tyrimams, o į madą atėjo kova prieš gyvulinius riebalus^[4]. Prieštaraujantys būdavo nutildomi ir pravardžiuojami pseudo mokslininkais.

Ant parduotuvių lentynų pasirodė nuriebalinti produktai: pienas, grietinė ir t. t. Bet štai bėda – pašalinus riebalus, dingo ir produktų skonis. Žinoma, tai nuspręsta ištaisyti pridedant į produktus daugiau cukraus ir kitų skonio papildų. Už viso to stovėjo be galo galingi ir įtakingi cukraus lobistai.

Kai XX-ojo amžiaus VI-ame dešimtmetyje pasirodė pirmieji įrodymai, kad cukrus kenkia žmogaus organizmui, cukraus pramoninkai susimąstė ir sunerimo, kad šias naujienas pasigaus žurnalistai ir išafišuos po laikraščius, radiją ir televiziją. Tai galėjo atnešti milžiniškus nuostolius. Tad maisto magnatai nusprendė negailėti pinigų papirkinėti mokslininkus ir ištisus institutus^[5].

Šios kompanijos uždanga tapo „Sugar research foundation“ (lietuviškai „Cukraus tyrimų fondas“). Tai buvo taip vadinama ne pelno siekianti organizacija, kurią finansavo tie patys cukraus magnatai. Ši organizacija skirstė grantus mokslininkams, už „teisingus“ mokslinius tyrimus, kurie buvo palankūs ir nekėlė nepatogių klausimų.

1960-aisias metais buvo suteiktas grantas prestižinio Harvardo universiteto mokslininkams ištirti tai, kokią įtaką cukrus daro žmogaus organizmui. Tyrimo autoriai visuomenei pristatė didžiulę ataskaitą, kurioje buvo skelbiama, kad cukraus įtaka žmogaus organizmui yra minimali, o gyvulinės kilmės riebalai buvo pripažinti pagrindiniais širdies ligų sukėlėjais.

Visa tai buvo paskelbta tik už 50 000 JAV dolerių iš cukraus magnatų rankų (įvertinus infliaciją, šiandien tai būtų apie 400 000 JAV dolerių). Publikacijos metu joks skandalas nekilo.

Tik praėjus daugeliui metų tai tapo žinoma visuomenei. Tai išaiškėjo paviešinus susirašinėjimą tarp mokslininkų ir „Cukraus tyrimų fondo“. Pats įdomiausias buvo paskutinis laiškas. Dėkodamas užsakovas parašė: „Leiskite jus patikinti, kad tai, ką jūs parašėte savo išvadose yra būtent tai, ko mes ir tikėjomės, su nekantrumu laukiame jūsų straipsnių spaudoje“.

Cukraus lobistai 60 metų sėkmingai vedžiojo už nosies visuomenę ir jei ne šio susirašinėjimo išėjimas į šviesą, gal ir dabar niekas nekeltų nepatogių klausimų apie cukraus įtaką žmogaus sveikatai.

Net ir šiais laikais vargu ar žinome visą tiesą apie cukrų

Jei manote, kad dabar viskas skaidru ir jums sakoma teisybė apie perteklinį cukraus vartojimą, galvokite iš naujo.

2015 metais į „New York Times“ redakciją pakliuvo labai įdomūs elektroniniai laiškai. Šiuose laiškuose figūruoja kompanija „Coca Cola“, kuri aktyviai rėmė mokslininkus, propagavusius vieną paprastą tezę: „Esmė ne tame, ką jūs valgote, esmė tame, kiek jūs judate”. „Kalorija yra kalorija“ tapo mantra tų, kurie stengėsi įtikinti vartotojus nekreipti dėmesio į cukraus ir angliavandenių kiekį maiste ir gėrimuose. Paprastai kalbant, lobistai pasistengė prastumti mintį, kad nesvarbu, kiek organizmas gauna kalorijų, svarbu jas visas sudeginti.

Tokių istorijų labai daug. Žmonės linkę tikėti mokslininkais ir taip vadinamais ekspertais. Žinoma, greitai neįmanoma pakeisti visuomenės mitybos įpročių. Tuo tikslu dirbama ilgai ir nuosekliai. Publikuojami užsakomieji moksliniai straipsniai aukštos reputacijos leidiniuose, kuriamos laidos televizijoje apie tai, kad cukrus ne toks jau ir pavojingas. Sportininkai ir žvaigždės reklamuoja gaiviuosius gėrimus ir saldumynus, o tai irgi daro įtaką tam, ką jūs įsidedate į prekių vežimėlį parduotuvėje, dažnai normas ir sprendimams kylant iš pasąmonės.

Tai kas gi už viso to stovi ir kraunasi milžinišką kapitalą? Iš tikro tokių žmonių yra gana daug.

Robertas Kuokas, turtingiausias žmogus Malaizijoje, viešbučių tinklo Shangri-La savininkas, savo pirminį kapitalą susikrovė iš cukraus perdirbimo.

Aliko Dangote, turtingiausias Afrikos žmogus, valdo didžiąją dalį cukraus pramonės Nigerijoje. Jam priklausantis konglomeratas pagal pagaminamo cukraus kiekį yra trečias pasaulyje.

Jeanas Claude Mimranas, taip pat žinomas kaip Afrikos cukraus karalius, yra stambiausias darbdavys Senegale. Jo korporacija yra tokia galinga, kad iš esmės sukūrė naują miestą. Senegalo miestelis Richard Toll po cukraus industrijos ekspansijos jame, išaugo trisdešimt kartų.

Broliai Alfonso ir Jose Fanjulai yra cukriniai Amerikos milijardieriai, kilę iš Kubos. Kad palengvinti savo biznio legitimumą, jie aktyviai dalyvauja JAV politikoje. Vyresnysis brolis Alfonso yra vienas iš stambiausių Demokratų partijos rėmėjų. 1992 metais jis padėjo Billui Clintonui tapti Amerikos Prezidentu.

Jaunesnysis brolis Jose flirtuoja su Respublikonų partija. Jis buvo dosnus jaunojo George'o Busho ir Donaldo Trumpo remėjas. Broliai ne tik padėjo Donaldui Trumpui laimėti 2016 metų prezidento rinkimuose, bet ir paaukojo pusę milijono JAV dolerių jo inauguracijai. Mainais Trumpo administracija apribojo jų konkurentų pigaus cukraus iš Meksikos įvežimą į JAV.

Aršus kovotojas su laukiniu kapitalizmu, apsišaukėlis socialistas Berny Sandersas savo rinkiminėse kampanijose be skrupulų priiminėjo finansinį palaikymą iš cukraus korporacijų, o po to gynė jų interesus JAV Senate. Kaip matome, cukraus magnatai remia ir respublikonus, ir demokratus, tad jiems visiškai nesvarbu, kas laimės rinkimus.

Broliai Fanjulai yra kaltinami nelegalios imigracijos skatinimu ir vaikų darbo išnaudojimu Dominikos respublikoje. XXI amžius, formaliai vergija nebeegzistuoja, tačiau moterys ir vaikai toliau išnaudojami bei gyvena pusiau vergiškomis sąlygomis, kad būtų sumažinti cukraus gamybos kaštai. Pagal oficialius duomenis, nuo 2014 metų cukraus, saldumynų ir gaiviųjų gėrimų pramonė vien lobizmui išleidžia apie 100 milijonų JAV dolerių per metus. Ir tokia suma apima tik JAV. 

Šiuo metu suvartojamo cukraus kiekiai yra rekordiniai

Šiuo metu taip vadinamose išsivysčiusiose šalyse žmonės vidutiniškai per metus suvartoja daugiau cukraus nei sveria patys. Tai tikra epidemija, į kurią mažai kas atkreipia dėmesį.

Cukrų rasite praktiškai visuose gražiai supakuotuose maisto produktuose. Ypač daug jo gazuotuose ir gaiviuosiuose gėrimuose. Tai tikri skysti saldainiai. Dauguma tėvų net neįsivaizduoja, kokius kiekius cukraus per dieną suvartoja jų vaikai. Dažnai, net patys to nesuvokdami ir pildydami savo atžalų užgaidas, perka jų sveikatai žalingus produktus. 

Visą šį „gėrį“ vainikuoja iš pirmo žvilgsnio nekalta šventė – Helovinas. Tai atviras mirties kulto garbinimas savo noru ir už savo pinigus. Medijų ir korporacinių reklamų užzombinti tėvai į tai įtraukia savo vaikus ir priperka jiems dar daugiau saldumynų. Vien JAV Helovino industrija iš naivių vartotojų sugeba susižerti apie 10 milijardų dolerių. Jokios prievartos – su šypsena ir laimingu veidu…

Prabėgę per cukraus istoriją, nuo pradžių pradžios iki šiandienos, galime daryti išvadą: Žemės planetoje – nieko naujo. Kaip anksčiau, taip ir dabar vyrauja godumas, pelno ir valdžios troškimas. Žmogaus gyvybė ir sveikata niekam nerūpi. Transnacionalinės korporacijos valdo viską: kapitalą, politikus, mokslininkus ir didžiąją žiniasklaidą. Tai susiję ne tik su cukrumi, bet ir su daugybe kitų dalykų.