Saldusis žudikas: cukraus istorija

Cukrus dedamas į įvairiausius maisto produktus, todėl dažnai jį vartojame apie tai net nesusimąstydami

Cukraus žala aptarinėjama jau seniai, tačiau dauguma žmonių vis tiek net nesusimąsto, kiek daug cukraus sunaudoja per parą ir ką tai reiškia organizmui. Juk šis saldus maisto papildas yra toks įprastas, kad naudojame jį kasdien. O dažnai to net nežinome, nes cukraus pilna įvairiuose maisto produktuose. Jis vyrauja žmonijos maisto racione per amžius. Ir nors kadaise saldusis produktas buvo vartojamas išskirtinai kaip vaistas, prieinamas tik aukščiausiems visuomenės sluoksniams, tačiau kuo toliau tuo labiau tapo tyliuoju žudiku. Cukrų rasime praktiškai kiekvienuose namuose ir beveik visuose maisto produktuose.

Iš tiesų, cukraus istorijos^[1] studijavimas gali padėti suprasti apie mus supantį pasaulį ir kaip jis veikia. Tikriausiai joks kitas žmogaus gaminamas produktas per paskutinį tūkstantmetį neturėjo tokios įtakos istorijai, kokią turėjo iš pirmo žvilgsnio nekaltas baltas saldus smėliukas.

Istorijos nežinančius žmones tai veikiausiai nustebins, tačiau būtent dėl cukraus kūrėsi ir žlugo naujos imperijos bei valstybės, kilo karai ir revoliucijos. Dėl jo žuvo milijonai žmonių, plėtėsi kolonijos, vystėsi laivyba, augo karalių galybė ir turtai. Cukraus istorija yra susijusi su daugybe įvykių ir pokyčių, kurie turėjo įtakos pasaulio istorijai^[2].

Dėl šio produkto taip pat pasikeitė žmonijos mitybos įpročiai, susikūrė korporacijos, galingesnės už valstybes, kurios iki šių dienų daro didžiulę įtaką mūsų kasdieniniam gyvenimui. Tad siūlome susipažinti su daug metų siekiančia cukraus istorija^[3] ir tai, kaip ilgainiui keitėsi jo vartojimas bei pasaulio požiūris į šį saldų produktą.

Informacija parengta pagal Viktoro Jašinsko laidą „Triušio urvas“^[4].

Senovėje cukrus buvo naudojamas kaip vaistas ir itin vertingas maisto pagardas

Gilioje senovėje pagrindinis saldiklis, kurį žmonės naudojo kaip vaistą ir maistą, buvo medus. Maždaug 6000 metų prieš Kristų, dabartinėje Naujosios Gvinėjos teritorijoje, žmonės atrado aukštą žolę, kurios pakramčius burnoje pasidarydavo labai saldu. Tai buvo cukranendrės. Vykstant prekybai cukranendrės iš Polinezijos pateko į Filipinus ir Indiją, kur iš jų buvo gaminamas cukraus sirupas. Šis cukranendrių produktas dažniausiai buvo naudojamas kaip vaistas.

510 metais prieš Kristų, Indiją užpuolė Persijos karalius Darijus Didysis. Ten jis atrado, kad auga tokios stebuklingos švendres, kurios net ir be bičių neša medų. Manoma, kad jis aprašė sirupą, kurį vietiniai gyventojai gaudavo iš cukranendrių ir kuriuo gardino maisto produktus.

Cukranendrių auginimas ir cukraus gamyba iki pramoninio lygio išsiplėtė su Arabų imperija, nes ši sugalvojo naudoti kanalų tinklą ir ispanišką ratą vandens tiekimui. Tiesa, plantacijų sistema buvo išties brutali vieta žvelgiant iš darbuotojų pusės. Čia dirbti buvo verčiami žemiausios kastos žmonės ir karo belaisviai, įskaitant ir belaisvius iš Rytų Europos, galimai ir mūsų protėvius.

Cukraus panaudojimas medicinoje ir gardinant maistą daugelį metų buvo išsiplėtęs per visą Viduržemio jūros regioną. Tačiau sugriuvus Romos imperijai, jis buvo pamirštas. Cukrus vėl naujai atrastas buvo tik prasidėjus Kryžiaus žygiams.

1095 metais Romos popiežius Urbonas II-asis paskelbė pirmąjį Kryžiaus žygį. Europai teko ir vėl stoti į kovą su Rytais. Tuo metu tarp naujų vertingų prekių, kryžiuočiai Jeruzalėje vėl atrado cukrų. Tad galima sakyti, jog su kryžiuočiais prasidėjo naujas cukraus vystymasis ir jo naudojimo plėtra pasaulyje.

Arabai labai vertino šį saldų prieskonį. Jis buvo auginamas bei naudojamas Pietinėje ir Rytinėje Viduržemio jūros pakrantėse. O kryžiuočiai gana greitai suprato, kad saldi druska, kaip kad ją vadino patys kryžiuočiai, yra itin vertinga. Kristaus kariai pradėjo siųsti cukrų namo. Nuo tada Europoje prasidėjo tikra cukraus manija. Net Kryžiaus žygių metraštininkai aprašė cukrų kaip vieną vertingiausių žmonijos produktų.

Pragarišką darbą cukranendrių laukuose nudirbdavo vergai ir belaisviai

Cukraus prekyba tapo išties pelningu verslu. Pirmieji iš to didelius turtus uždirbo Venecijos pirkliai. Prie Tiro, dabartinio Libano teritorijoje, buvo įsteigti stambūs cukraus gamybos ir logistikos punktai. Iš ten per Veneciją cukrus buvo tiekiamas visam krikščioniškam pasauliui.

Tiesa, saldusis stebuklas pirkėjus pasiekdavo per didžiulį vargą. Darbas cukraus plantacijose tuo metu buvo tikras pragaras. Juk cukranendrės stiebo storis siekia iki 10 centimetrų, o jį reikėjo labai ilgai laužyti, kad išsiskirtų sultys. Rankomis dirbti tokį darbą buvo be galo sunku.

To meto inžinieriai sukūrė specialius malūnus cukranendrių smulkinimui. Tada sultis reikėjo užvirinti. Toks procesas dažnai užtrukdavo ir visą parą. Negana to, kaitinimui būdavo sukūrenama labai daug medienos.

Tuometinė cukraus logistika taip pat strigo. Sausi cukranendrių stiebai užėmė daug vietos ir daug svėrė. Savanoriškai trokštančių dirbti tokį sunkų darbą buvo vienetai. O kai cukraus paklausa ir gamybos mastai išaugo, cukraus plantacijos buvo perkeltos į Kiprą ir buvo pradėti išnaudoti vergai. Beje, vergai Kipre buvo ne iš Afrikos ar arabų šalių, jais tapdavo tie patys europiečiai. Tai buvo graikai, bulgarai ir Juodosios jūros pakrančių gyventojai.

Tad galiausiai, XVI amžiuje, Kipras tapo pagrindiniu cukraus tiekėju į Europą. Kad suvoktume tuometinę šios prekės vertę, reikėtų pažiūrėti į skaičius. Per 1532 metus Kipro saloje buvo pagaminta apie 33 tonas cukraus. Jeigu pamėgintume paversti į šiandieninį kursą, Venecijos turguose kilogramas cukraus kainavo 172 dolerius. Mūsų dienomis cukraus kilogramas kainuoja apie 50 amerikietiškų centų. Tad senais laikais tai buvo tikras to laikmečio baltasis auksas.

Dėl noro gaminti daugiau cukraus buvo atrastos naujos žemės ir kilo pirmieji karai

Cukraus gamyba nešė tikrai didžiulius pelnus, tačiau atsirado kita problema. Gamintojams kilo klausimas, kur rasti daugiau žemės jo auginimui. Ne kiekviena dirva ir ne bet koks klimatas yra tinkamas cukranendrėms. Šis augalas labai mėgsta šilumą ir negali pakęsti šalčių. Be to, cukranendrių laistymui reikia daug vandens. Kai Europiečiai atrado naujas, neapgyvendintas ar dalinai apgyvendintas žemes, kuriose vyravo šiltas ir lietingas klimatas, tapo aišku, kad jos bus idealios cukranendrių auginimui. 

Pirmosiomis europiečių kolonijomis tapo Kanarų salos. Žinoma, ispanų okupuoti Kanarai nebuvo tušti. Ten gyveno Guančų tauta. Manoma, kad šie žmonės persikėlė į salyną iš Šiaurės Afrikos pirmaisiais mūsų eros amžiais ir sėkmingai vertėsi javų auginimu bei gyvulininkyste. Tačiau kai XV amžiaus pradžioje ispanai išsilaipino Kanarų salose, Guančams liko tik du variantai: žūti kovojant arba tapti ispanų vergais.

Guančų žemės idealiai tiko cukranendrių auginimui, tad Kanaruose atsirado pirmosios plantacijos. Aborigenai keletą kartų bandė tam pasipriešinti ir išvyti ispanus, bet pastangos buvo bevaisės. Nors Guančai pagal išgales kovojo su kolonizatoriais, visgi Kanarų gyventojų arsenale buvo tik savadarbės ietys ir akmenys. Daug geriau ginkluoti Ispanai juos lengvai nugalėjo ir galutinai išnaikino.

Portugalija nesiruošė atsilikti nuo Ispanijos ir neilgai trukus pradėjo savo kolonijų užkariavimo politiką. Jie, vedami tų pačių tikslų, atvyko į Šiaurėje nuo Kanarų esančią Madeiros salą. Portugalams pasisekė labiau nei ispanams, nes šioje saloje žmonės tuo metu negyveno ir nereikėjo pralieti kraujo, kad būtų pradėta cukraus gamyba.

Madeira gana greitai aplenkė buvusį cukranendrių auginimo lyderį Kiprą. Vergai į Madeirą buvo gabenami iš Šiaurės Afrikos, čia dažniausiai patekdavo berberai. Madeira tapo pirmąja vieta, kurioje vergų darbui cukraus plantacijose buvo išnaudojami juodaodžiai.

Ši sala neilgai trukus tapo pasaulio cukraus sostine. Tuomet kas penktas salos gyventojas buvo vergas, nes reikėjo didžiulių pajėgumų, kad būtų gaminamas cukrus. Vergai labai greitai mirdavo nuo nepakeliamų darbo sąlygų, todėl nuolat būdavo reikalingi reidai į Afriką naujos darbo jėgos papildymui. Per Madeiros ir Kanarų vergijos mėsmalę perėjo mažiausiai 140 000 žmonių. Madeiros sostinė Funčalis dėl pelningo cukraus verslo tapo turtingu ir klestinčiu miestu. Flamandų pirkliai čia brangius meno kūrinius keitė tiesiogiai į cukrų.

Amerikų atradimai atvėrė cukraus verslui naujas galimybes ir čia iš pradžių labiausiai pasižymėjo ispanai. Pradinis žymiojo keliautojo Kristoforo Kolumbo, kuris iš pradžių dirbo Kastilijos, o po to Ispanijos karūnai, tikslas buvo surasti patogesnį ir pageidautinai trumpesnį kelią į Indiją. Indostano pusiasalis tuo metu buvo pagrindinis prieskonių tiekėjas į Europą. Leisdamasis į pirmą kelionę, Kolumbas užsuko į Madeiros salą bei nusipirko cukranendrių sodinukų. Ir tikrai neprašovė. 

1493 metais Amerikoje buvo pasodintos pirmosios cukranendrės. Karibų salos visiškai netiko javų auginimui, bet cukranendrės ten puikiai prigijo. Pirmosios plantacijos atsirado Espajolos saloje, kuri vėliau buvo pavadinta Haičiu. Ispanams gan greitai pavyko uzurpuoti visą Karibų jūros baseiną. Prasidėjo konkysta – tai yra naujų žemių užkariavimas. Inkai ir actekai buvo parklupdyti ir ispanai užsitarnavo to meto žiauriausių kolonizatorių vardą. XV amžiaus pabaigoje Ispanija tapo tikru to laikotarpio pasaulio hegemonu. Tai buvo imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė.

Cukraus istorija nusėta mirtimis ir vergišku žmonių išnaudojimu

Tuomet kitose Europos šalyse atsirado didžiulis pavydas Ispanijos turtams, galiai ir įtakai. Suprantama, kad apie humanizmą ir meilę žmogui tada mažai kas galvojo, nes svarbiausia buvo kuo didesnė galia ir turtai. Ispanų inkvizicija yra laikoma viena iš juodžiausių ir kruviniausių dėmių vėlyvųjų viduramžių istorijoje. Prisidengiant religija buvo sudeginti, nuskandinti ir kitaip nužudyti tūkstančiai žmonių.

Įdomu tai, kad Ispanija pirmoji pasiūlė atsisakyti vergijos. Kastilijos karalienė, Izabelė I, pareiškė, kad nebeleis vergiškai išnaudoti indėnų. Tiesa, tai tebuvo tik gražūs žodžiai, nes vietoj vergovės atsirado gana veidmainiška sistema – Encomienda. Išvertus iš ispanų kalbos tai reiškia „globa“. Deja, tai iš esmės buvo ta pati vergystė, tik gražesniu pavadinimu. Plantacijų šeimininkai galėjo pasitelkti darbo jėgai ne krikščionis, su sąlyga, kad jie bandys atversti kitatikius į naująjį, tikrąjį tikėjimą ir supažindins su europietiška kultūra. Taigi vergija iš esmės liko, bet buvo užmaskuota po kultūros ir švietimo skraiste.

Ispanijos karūnai palaipsniui tai vėl neįtiko ir vergija išnaudojant čiabuvius buvo uždrausta jau griežtesniais įsakymais. Žinoma, tai patiko ne visiems. Cukranendrių plantatoriai prarado savo pigią darbo jėgą ir nutarė nepaklūsti karūnai, bei sukilo prieš jiems nepalankius įstatymus. Tuo metu viduramžiai ėjo į pabaigą. 1542-ais metais karūna atsiuntė kariuomenę, sukilimas buvo nuslopintas, plantatoriai nubausti, kai kurie nužudyti. Taip indėnai tapo nebe vergais.

Atsirado dilema, kas gi dirbs plantacijose vietoj vergų? Nei ispanai, nei kiti europiečiai į plantacijas keliauti dirbti nesiveržė, tad reikėjo rasti kitą darbuotojų radimo būdą. Sprendimą ispanai nukopijavo nuo kaimynų portugalų. Portugalai vežė vergus iš Afrikos. Juk afrikiečiai ne indėnai, apie juos įstatymuose nebuvo nieko parašyta. Krikščionybė vergovės nedraudė, tik kvietė kartu atsisukti į Dievą. Švento rašto aiškintojai sakė, kad juodaodžiai – tai Hamo vaikai, prakeikti Abraomo, už ką ir gavo savo odos spalvą. Tuo remiantis palaipsniui įsivyravo visuotinė nuostata, kad juodaodis yra ne žmogus, juodaodis yra prekė, juodaodis yra gyvulys.

XVII-ame amžiuje susiformavo prekybos trikampis: pirmiausiai prekybininkai atplaukė prie vakarų Afrikos krantų. Ten jie pardavinėdavo tekstilę, paraką ir ginklus, o už gautą pelną pirkdavo vergus. Tada vergai būdavo plukdomi į „naujojo pasaulio“ europietiškas kolonijas ir parduodami plantacijų savininkams. Į atlaisvintus triumus būdavo kraunamas cukrus ir romas, kuris taip pat gaminamas iš cukranendrių. Visa tai parduodama Europoje.

Tokia schema atnešdavo pasakišką pelną. XVII-ojo amžiaus pabaigoje Afrikos vergas vidutiniškai kainuodavo 3 svarus sterlingų, o Amerikose būdavo parduodamas už 20. XVIII-ojo a. gale atitinkamai už 20 ir 75. Pelno marža buvo tikrai labai didelė lyginant su kitomis prekėmis. Padarius tokius du ar tris reisus buvo galima susikrauti tokį kapitalą, kurio užtektų iki gyvenimo pabaigos, tad žmonės su mielu noru užsiimdavo tokiu dabartiniais laikais itin žiauriai skambančiu verslu.

Milijonai vergų kentė žiaurias sąlygas, daugybė jų mirė nesava mirtimi

Yra toks terminas kaip „senieji pinigai“. Venecijos, Portugalijos, Ispanijos, Olandijos, Anglijos, Prancūzijos senieji pinigai buvo uždirbti pagrinde iš prekybos vergais ir cukrumi. Didžioji dalis didžiai gerbiamų lordų, grafų, hercogų, taip pat pirmųjų komersantų ir buržua praturtėjo būtent iš šio negailestingo verslo.

Kad geriau suprastume, koks sunkus būdavo vergų likimas, atsukime įstoriją atgal ir įsivaizduokime, kad esame tuometinio laivo triume, kuriame vergai plukdomi per vandenyną. Kelionė trukdavo nuo 6 iki 20 savaičių. Vergų į triumus prigrūsdavo tiek, kiek tik tilpdavo. Vergų prekybininkai turėjo atidirbtas sistemas, kaip talpiau suštabeliuoti pelningas prekes, kad jų tilptų kuo daugiau. Pagrindinė taisyklė buvo gan paprasta: vergas negali užimti daugiau vietos laive nei jis užimtų karste. Be to, juodaodžiams vergams maisto racionas buvo be galo skurdus.

Žinoma, buvo stengiamasi, kad mirtų kuo mažiau gabenamų vergų, nes tai buvo nuostolinga. Štai įprastas dienos meniu vienam žmogui: apie vidurdienį buvo duodamas duonos davinys, vakare atnešami žirniai arba pupelės. Labai retais atvejais buvo duodama žuvies arba mėsos. Be to, visada trūkdavo vandens. Triumuose buvo tvanku bei karšta ir vandens trūkumas buvo pagrindinė mirčių priežastis.

Reikėtų nepamiršti, jog nebuvo jokių tualetų ir vergams tekdavo tuštintis po savimi, tad plisdavo dizenterija ir kitos baisios ligos. Jeigu vergas sunkiai susirgdavo, tai praktiškai galėjo atsisveikinti su gyvenimu. Sunkių ligonių niekas negydė, juos paprasčiausiai mesdavo per bortą. 

1781 metų lapkričio 29 dieną, laivo „Zong“ kapitonas Lukas Kulingvudas, kelionės į Jamaiką metu, įsakė išmesti už borto 133 vergus. Laivo krovinys buvo apdraustas, tad buvo tikimasi gauti draudimo išmoką. Kapitonas šį poelgį motyvavo tuo, kad laive trūko vandens ir kad išgelbėti likusius vergus, dalimi jų reikėjo tiesiog atsikratyti. Draudimo kompanija mokėti atsisakė, tačiau ne iš humanizmo paskatų. Jie būtų sumokėję, jei vergai būtų mirę sava mirtimi. Taip pat buvo nustatyta, kad iš tikrųjų laive nebuvo jokio vandens trūkumo. Nei vergams, nei laivo įgulai vandens racionas nebuvo sumažintas. Kai laivas atvyko į Jamaiką, jame buvo likę pusantros tonos vandens.

Istoriko Patriko Maningo paskaičiavimais, iki XIX amžiaus galo į Amerikas buvo išvežta apie 12 milijonų vergų, iš kurių pusantro milijono (tai yra kas aštuntas) mirė kelionėje per vandenyną. Reikia pabrėžti, kad vergai būdavo vežami ne tik į naująjį pasaulį. Apie šešis milijonus buvo išvežtų į Aziją, dar aštuoni buvo išmėtyti po Afrikos kolonijas. Taigi, iš viso vergijos, susijusios su cukrumi, paragavo apie 24 milijonai žmonių.

Vietiniai Afrikos vadukai ne tik kad per daug nesipriešino prekybai vergais, bet ir patys tame dalyvavo. Buvo labai patogu parduoti į vergiją kalinius, priešus ar nepaklusnias tauteles ir iš to uždirbti. Prekyba vergais paveikė Afriką ne tik demografiškai, bet ir ekonomiškai.

Yra toks terminas „resursinis prakeiksmas“. Mat yra tokių šalių, kurios yra apdovanotos tam tikrais resursais ir jų visa ekonomika paremta būtent to resurso išnaudojimu, apleidžiant kitas ekonomikos šakas, kurios yra ne tokios pelningos. Kaip pavyzdį galima paimti Kongo karalystę. Beveik 40 % į vergiją išvežtų žmonių buvo iš Kongo upės slėnių. Kongo karalystė išvystė vergų gaudymą ir jų pardavimą europiečiams į pramoninį lygmenį. Šia veikla užsiėmė ir kitos vakarų Afrikos šalys. Tai buvo labai pelninga tų žemių valdovams, tad kitos ūkio šakos merdėjo ir buvo apleistos. 

Dabartinės Afrikos problemos išplaukia dar iš vergovės epochos ir tęsiasi iki šių dienų. Kaimyninės Afrikos tautelės per šimtmečius išvystė viena kitai neapykantą būtent dėl vergų medžioklės. Šiuo pagrindu kildavo pilietiniai ir tarpvalstybiniai karai. Pramonė ir žemės ūkis visiškai nesivystė. Afrika tapo gardžiu kąsneliu XIX amžiaus Europos kolonizatoriams. Didžioji dalis tarpusavyje kariavusių Afrikos teritorijų buvo okupuotos ir paverstos Europos šalių kolonijomis. Tai tęsėsi iki pat XX amžiaus vidurio.

Į cukraus verslą įsisuko daug šalių, įskaitant Braziliją, Ispaniją, Prancūziją ir Angliją

Dabar grįžkime atgal į Ameriką, į pagrindinį cukraus gamybos ir prekybos centrą – Braziliją. Portugalija kaip ir Ispanija buvo pirmaujanti jūrinė galia. „Naujajame pasaulyje“ portugalai įsikūrė labai greitai. Jie jau puikiai mokėjo vystyti cukraus pramonę, sistemą jie buvo atidirbę Madeiroje, kur jiems puikiai sekėsi. Brazilijos šiaurinė pakrantė netrukus tapo pasaulio cukraus meka. Tačiau čia jų laukė siurprizas. Vietiniai čiabuviai Guarani portugalų laivus pasitikdavo akmenimis. Kolonizatoriai žiūrėjo į juos kaip į visiškus laukinius – nei tikėjimo, nei karaliaus, nei įstatymų.

Su panieka atėjo ir jų vertimas vergais. Susiformavo ispaniškos konkistos analogas – Bandeirantes. Ir visai nesvarbu, kad buvo išleistas tiesioginis karaliaus įsakymas indėnų vergais neversti, nes faktiškai niekas iš portugalų šio įsakymo nesilaikė. Juodaodžių vergų iš Afrikos besiplečiančiam cukraus verslui neužteko, tad plantatoriai tai kompensavo vietiniais aborigenais. Tūkstančiai indėnų buvo paversti vergais ir vietinės tautelės ėmė sparčiai nykti. Tačiau juodaodžiai vergai buvo vertinami labiau, kadangi vietiniai indėnai labai dažnai pabėgdavo, nes aplinkinės džiunglės buvo jų namai, o tuo tarpu afrikiečiams nebuvo kur bėgti.

Pakrikštytiems vergams buvo suteikiami krikščioniški vardai. Prasidėjo kraujomaiša: juodaodžiai, indėnai ir baltieji. Kuo šviesesnė buvo vergo odos spalva, tuo daugiau šansų jis turėjo būti paleistas už dorą elgesį ar numirus plantacijos šeimininkui. Jei pažiūrėsite į šių dienų Brazilijos futbolo rinktinės sudėtį, pamatysite ir juodaodžių, ir mulatų, ir indėnų, ir baltųjų. Iš viso į Braziliją buvo atvežta apie šeši milijonai afrikiečių. Tai sudaro pusę atvežtųjų vergų į abu Amerikos žemynus. 

XVII amžiaus pradžia – tai tikras Brazilijos cukraus bumas. Net 95 % Brazilijos eksporto tuo metu sudarė cukrus ir jo produktai. Tai būtų trukę nežinia kiek laiko, tačiau portugalų dominavimui iššūkį metė Olandija. Olandai, matydami koks pelningas yra cukraus verslas, patys ėmė žvalgytis žemių, tinkamų cukranendrių auginimui. 1621 metais buvo įkurta „Olandijos Vakarų Indijos Bendrovė“. Olandai okupavo St. Thomas salą, o vėliau ir dalį dabartinės Brazilijos Šiaurės rytų pakrantės bei sudavė didžiulį smūgį Portugalijos plėtrai regione.

1660 metais Londone Karališkosios Stiuartų giminės atstovai įkūrė „Karališkąją Afrikos Bendrovę“. Jai vadovavo karaliaus Karolio II-ojo brolis, Jorko kunigaikštis ir būsimas karalius Jokūbas II-asis. Kompanija buvo orientuota į Vakarų Afriką. Vien tarp 1672 ir 1689 metų, ši bendrovė per Atlantą pergabeno apie 100 000 vergų.

Į cukraus biznį, nors ir pavėlavusi, bet labai sėkmingai įsiveržė ir Prancūzija. Nors pradžioje jai nesisekė, nes pirmu smuiku Vidurio Amerikoje grojo ispanai ir portugalai. Visi jau buvo pamiršę Espanjolos salą, kurią atrado Kolumbas. Joje ir aplinkinėse salose viešpatavo Karibų piratai. Kiti kolonizatoriai iš Europos tuo metu buvo nusitaikę į Meksiką ir Kubą.

Prancūzija pirmiausia iš piratų nusipirko garsiąją Tortugos salą ir palaipsniui įsigalėjo Haityje, kur atgaivino cukranendrių plantacijas ir indigo dažų gamybą. Vėliau indigo dažai buvo naudojami mums visiems gerai žinomų džinsų dažymui.

Netrukus rytinė Haičio dalis tapo oficialia Prancūzijos kolonija ir buvo pavadinta Sant Domingo. Tuo pačiu metu Portugalijos cukraus gamybos imperija išgyveno kritimą. Prancūzijoje kaip tik buvo pakilimas – taip vadinamas Prancūzijos aukso amžius. Soste tuo metu sėdėjo karalius Saulė Liudvikas XIV, kuris garsėjo meile prabangai ir negailėjo resursų savo įtakos zonų pasaulyje plėtimui. Sant Domingas tapo pelningiausia Prancūzijos Naujojo Pasaulio kolonija. Jis pradėtas vadinti Antilų salų deimantu. 

Sant Dominge buvo įkurta 8000 plantacijų, kuriose pagaminama 50 % Europoje ir Amerikoje sunaudojamo cukraus. Produkcija vien tik iš šios kolonijos sudarė 40 % Prancūzijos užsienio pardavimų. Per metus iš Afrikos buvo įvežama apie 30 000 naujų vergų, kas privedė prie rimto rasinio disbalanso. 1789-aisiais metais, Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, saloje gyveno 40 000 baltųjų, 28 000 laisvų juodaodžių ir 450 000 juodaodžių vergų.

Po sukilimų, kuriuose mirė tūkstančiai baltaodžių, prasidėjo vietinė suirutė, skurdas ir badas

Akivaizdu kad dramatiškai skyrėsi Haičio žmonių teisės. Laisvųjų juodaodžių teisės buvo labai ribotos. Jie negalėjo dalyvauti vietiniuose ir Prancūzijos asamblėjos rinkimuose. Nepatenkinti buvo ir neturtingi baltieji. Jiems buvo užkirstas kelias dalyvauti didžiojoje politikoje. Stambieji plantatoriai įvedė griežtą atranką, kas gali dalyvauti rinkimuose į Prancūzijos asamblėją – tik tie, kas turi 20 ir daugiau vergų. Tai atspindėjo ir pačios Prancūzijos luominę problemą, kur smulkioji buržuazija negalėjo konkuruoti su dvasininkais ir didikais.

Prancūzijos revoliucijos žmogaus teisių ir laisvių deklaracija pasiekė ir kolonijas. Šis dokumentas skelbė apie vienodas visų luomų teises prieš įstatymą. Tačiau kaip tokia lygybė turėtų veikti kolonijoje, kurioje yra naudojamas vergų darbas? Niekas nežinojo kaip tai išspręsti. Tad plantacijų savininkai pradėjo reikalauti salos nepriklausomybės, kad galėtų tvarkytis savo nuožiūra ir paskelbtų Respubliką. 

Neturtingi baltieji prieštaravo dėl papildomų teisių suteikimo juodaodžiams, laisvieji juodaodžiai reikalavo vienodų teisių visiems salos gyventojams. Neįtikėtina, bet vergai norėjo, kad liktų senoji tvarka. Jie nujautė, kad jeigu jų šeimininkai atsiskirs nuo Prancūzijos, jų laukia dar sunkesni laikai. Tuo metu Prancūzijos vyriausybė suteikė pilietybę visiems savo kolonijų gyventojams nepriklausomai nuo jų odos spalvos, tačiau plantacijų savininkai tam užsispyrusiai priešinosi.

Saloje kilo vergų sukilimas. 450 000 vergų plėšė, žudė savo šeimininkus ir prižiūrėtojus, degino jų turtą. Daugiau nei tūkstantis baltųjų žuvo jau pirmomis sukilimo dienomis. Prasidėjo karas – visų prieš visus. Balti prieš baltus, balti prieš juodaodžius, juodaodžiai prieš mulatus, laisvieji prieš buvusius vergus. Įsivyravo visiškas chaosas, o jo šaknys – cukraus verslas, kuris ir padėjo plisti vergovei.

1793 metais suirute nutarė pasinaudoti Anglija ir Ispanija, kurios pradėjo intervenciją į Haitį. Prancūzijos pastangos suvienyti baltuosius salos gyventojus rezultatų neatnešė. Iš nevilties Prancūzija apginklavo 12 000 vergų, kad šie galėtų pasipriešinti anglams ir ispanams. Ir čia istorijos scenoje pasirodė Francua Dominykas Tusenas-Luvertiuras. Tai buvo išlaisvintas vergas, kuris stojo vadovauti juodaodžiams vergams kovoje už laisvę. Pirmiausia vergai sumušė savo baltuosius engėjus, o tada ir Anglijos bei Ispanijos interventus. Luvertiuras tapo Haičio Generaliniu Gubernatoriumi iki gyvenimo pabaigos, o sala buvo paskelbta autonomine Prancūzijos dalimi. 

Reikėtų paminėti, jog naujasis Haičio vadovas nesiskundė kuklumu. Napoleonui siunčiamą laišką jis pasirašė taip: „Nuo pirmojo iš juodaodžių – pirmajam iš baltaodžių“. Napoleonas Bonapartas, žinoma, jokių kitų pirmųjų pripažinti net nesiruošė. Savo generolams jis parašė: „Išlaisvinkite mus nuo tų apsišvietusių afrikiečių“. Dėl to Luvertiuro kariauna buvo sumušta ir saloje grąžinta vergovė.

Po kelių metų saloje vėl prasidėjo baltųjų žudymai. Jau ir taip nedidelis baltųjų gyventojų kiekis saloje priartėjo prie visiško išnykimo. Išliko tik Lenkijos dezertyrai, Vokietijos piligrimai ir daktarai. Viso antro sukilimo metu buvo nužudyta apie 3 000 baltųjų. Buvę vergai visiškai perėmė salos valdžią į savo rankas ir tai labai sukrėtė ir išgąsdino visą Europą. Prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai buvo nutraukti, Prancūzija iš Haičio pareikalavo reparacijų. Reparacijų mokėjimai buvo atliekami iki pat 1947 metų.

Po visų įvykių Haičio ekonomika subyrėjo ir joje įsivyravo skurdas ir badas. Cukraus rinka patyrė didelį šoką. Haičio revoliucija paliko didžiulį antspaudą pasaulio istorijoje. Baltieji pradėjo daug atsargiau elgtis su juodaodžiais vergais. XIX amžiaus pradžioje Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos uždraudė juodaodžių vergų eksportą. Prancūzija labai bijojo vergų sukilimų kitose Šiaurės Amerikos kolonijose, dėl to pardavė Luizijaną JAV.

Žinoma, čia cukraus istorija tikrai nesibaigia. Ji tęsiasi ir toliau, smarkiai prisidėdama prie įvairių pasaulio įvykių. Tad kviečiame skaityti antrąją saldžiojo žudiko istorijos dalį, kurioje atskleidžiami faktai apie įvairius neramumus bei siekį užtildyti kalbas apie cukraus žalą.