Nereikėtų pamiršti to, kas vyko per pastaruosius kelerius metus
Koronavirusas daugelio atmintyje tikriausiai dar ilgai išliks kaip niūri, net daugiau nei dvejus metus besitęsusi realybė. Per tą laiką patyrėme tai, ką seniau galėjome išvysti tik fantastiniuose filmuose apie visą pasaulį žudantį virusą arba ką galėjome išgirsti iš sąmokslo teoretikų etiketę gavusių žmonių. Buvo paralyžiuotas beveik visų paslaugų teikimas, taikytas priverstinis ir neišvengiamas ilgalaikis slėpimasis namuose, vaikščiojimas viešumoje tik su kaukėmis, reikalavimas kuo greičiau skiepytis ilgalaikių tyrimų dar neišbandytomis vakcinomis, įvairūs žiaurūs gąsdinimai, žmonių priešinimas ar net siūlymai iš nesiskiepijančių atimti socialines garantijas, nebeužtikrinti nemokamo gydymo ir panašiai. Visa tai buvo virtę žiauria kasdienybe, kuri laikui bėgant užsimirš.
Dabar pasaulis, panašu, jog pradėjo mokytis gyventi su nuolat aplinkoje rusenančiu virusu. Vargu ar kažkas dar bandys siūlyti griežtus karantinus, greitą didžiosios visuomenės dalies suskiepijimą jau nežinia kelinta vakcinų doze, masinius testavimus ar kitus itin žmones išvarginusius ir tarpusavyje kiršinusius dalykus. Virusas tiesiog per greitai mutuoja, jo naujausi variantai pernelyg lengvi, o ir vakcinos, panašu, nebėra tokios veiksmingos, kaip buvo kalbėta jų sukūrimo pradžioje.
Tačiau tuometiniai įvykiai bei tam tikrų žmonių elgesys turėtų tapti gera pamoka ateičiai. Todėl būtina įsidėmėti svarbiausius COVID-19 pandemijos metu vykusius dalykus, nuskambėjusius pasisakymus bei tai, kaip sąmokslo teorijomis laikyti dalykai iš tiesų buvo įgyvendinami (ar bent jau bandyti įgyvendinti) išvargusioje nuo nuolatinės įtampos visuomenėje.
Pirminį juoką ir stebėjimąsi greitai pakeitė baimė ar net panika
Kai 2020 metų sausio mėnesį Kinijoje prasidėjo COVID-19 epidemija, iš pradžių pasaulis nebuvo pernelyg susirūpinęs. Juk įvairių virusų buvo, yra ir bus, tad dar vienas aplinkoje pradėjęs plisti virusas neatrodė kaip itin didelė problema. Tačiau laikui bėgant infekcija ėmė plisti po kitas pasaulio šalis. Vis didėjantis sergančiųjų ar net mirusiųjų kiekis vertė valstybių valdančiuosius skelbti pandemiją ir imtis vis griežtesnių priemonių, siekiant suvaldyti ligos plitimą.
Lietuvoje užsidaryti, pradėti akylai sekti su kuo bendravo užsikrėtusieji ir aktyviai visus testuoti imta sulaukus vos pirmųjų susirgimų. Veikiausiai būtent todėl dauguma iš pradžių nejuto baimės ir netgi juokavo, kad išsigąsta kažkokio kvailo „peršalimo“.
Bet trumpalaikis karantinas galiausiai virto ilgalaikiu užsidarymu ir griežtomis taisyklėmis, kurios vis labiau varžė žmonių laisvę. Nebegalėjome ramiai dirbti, lengvai patekti pas gydytojus, susitikti su artimaisiais ir draugais, nueiti į mėgstamą kavinę ar tiesiog apsikirpti. Net ir keliavimas į maisto parduotuves buvo griežtai ribojamas nustatinėjant ir skaičiuojant, kiek žmonių vienu metu gali būti viduje, reikalaujant dėvėti kaukes, dezinfekuoti rankas.
Pirmomis karantino savaitėmis buvo galima stebėti net ir gan kurioziškus panikuoti ėmusių žmonių poelgius. Pavyzdžiui, iš lentynų buvo šluote šluojami konservai, makaronai ir kiti ilgalaikio galiojimo maisto produktai, lyg ruoštumės ne kelias dienas sėdėti namuose, o kelerius metus truksiančiam karui. Tikriausiai visi dar puikiai pamename ir tai, kaip buvo masiškai perkamas tualetinis popierius, nors karantinas buvo paskelbtas dėl koronaviruso, o ne dėl kokios choleros…
Žinoma, buvo ir tokių, kurie iš karantino paskelbimo išlošė nemenkas sumas pinigų. Juk būtent šiuo metu suklestėjo prekių pristatymo į namus paslauga, internetinės parduotuvės, privačios gydymo įstaigos, ypač teikiančios testavimo paslaugas. Panašu, kad privati medicina suklestėjo. Tačiau iš esmės vyravo nerimas, dideli nepatogumai ir nežinomybė, kada visa tai baigsis.
Įkyriai siūlant skiepus buvo pasitelktas gąsdinimas, tarpusavio kiršinimas, spaudimas per darbovietes
Dar 2020 metų vasario mėnesį keletas Kinijos nacionalinių tyrimų institutų pradėjo bandymus, norėdami sukurti COVID-19 vakciną[1]. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) jau tada ėmė kalbėti, jog tiki vakcinos sukūrimo per artimiausius 18 mėnesių plano realumu[2]. Tam buvo skiriami didžiuliai pinigai, o ir visas pasaulis su nekantrumu laukė pandemijos pabaigos.
Tad veikiausiai neverta stebėtis, kad 2020 metų kovo mėnesį pasaulyje jau buvo apie 30 vakcinos kūrimo projektų. Iki gegužės mėnesio mokslininkai spėjo sukurti net 159 prototipines vakcinas. O PSO pažadai, jog skiepai bus sukurti per 18 mėnesių, pavirto į dar greitesnę realybę – pirmasis masinis vakcinavimas nuo COVID-19 pradėtas jau 2020 metų gruodį.
Tiesa, tokiu žaibišku greičiu sukurtos naujos vakcinos ir jų ilgalaikių tyrimų nebuvimas vertė daugelį žmonių skeptiškai žiūrėti į skiepus. Dalis visuomenės pirmiausia norėjo išsamesnių tyrimų, ilgesnių patikimumo bei saugumo testavimų ir kompensacijų sistemos, jei pasiskiepijus būtų patirti rimti šalutiniai efektai.
Oficialiai visą pandeminį laikotarpį buvo teigiama, jog jokio priverstinio skiepijimo nėra ir kiekvienas žmogus gali rinktis. Tačiau egzistavęs spaudimas net ir daugelį vakcinų skeptikų privertė pasiskiepyti arba ilgam pavertė jų gyvenimą daug nepatogesniu.
Pavyzdžiui, nuolatinis testavimas, kuris iš pradžių buvo vykdomas nemokamai, vėliau vis dažnėjo ir už jį imta reikalauti susimokėti. Nenorintys išleisti gan nemenkos sumos per mėnesį ar tiesiog svajojantys išvengti nemalonios procedūros, turėjo tik du pasirinkimus – nedirbti arba skubėti pasiskiepyti.
Medikai, mokytojai, slaugytojai ir kiti itin svarbūs darbuotojai veikiausiai jautė patį didžiausią spaudimą ir neretai vien dėl jo galiausiai nuspręsdavo vakcinuotis, net jei to neplanavo daryti.
Pasipylė neapykantos, aršių diskusijų ir rėmelių soc. tinkluose kovos
Blogiausia, kad nuolatinėje įtampoje gyvenanti visuomenė ne tik turėjo išgyventi įvairius valdančiųjų įvestus ribojimus ir reikalavimus, bet ir pykosi tarpusavyje.
Įvairiose laidose ir socialiniuose tinkluose virė aršios diskusijos apie skiepus, suvaržymų pagrįstumą ir net patį virusą. Pasiskiepiję asmenys pyko ant nesivakcinuojančių, kaltino juos, kad būtent dėl „antivakserių“ pandemija niekada nesibaigs ar net siūlė juos uždaryti atskirai nuo likusios visuomenės.
Būta nemažai tokių, kurie atvirai rodė visišką neapykantą ir socialiniuose tinkluose drąsiai rašė, kad antivakseriai yra parazitai, blogesni už marą ar patį koronavirusą. Tokie pykčio valdomi internautai netgi vadino nepasiskiepijusius „pusžmogiais, negalinčiais nueiti į parduotuvę“, o pasiskiepijusius – „aukštesniąja kasta“.
Feisbuke išpopuliarėjo tokie nuotraukų rėmeliai kaip „Aš tikiu mokslu“, „Aš tikiu savo imunitetu“ ir kiti, taip dar aiškiau leidžiant parodyti savo poziciją ir drauge susiskaldyti tarpusavyje.
Beje, patys socialiniai tinklai irgi ėmėsi savos taktikos: imta riboti ar net blokuoti įvairią su COVID-19 ir skiepais susijusią kritiką. Tokie įrašai, turintys raktinius žodžius, pradėti žymėti papildomu perspėjimu apie COVID-19 arba ištrinami. O žiniasklaidoje buvo apstu įvairiausių tekstų, kuriuose nesiskiepijantys, nenorintys nešioti kaukių žmonės buvo lyginami su mažiau išsilavinusiais, antisocialiais ir panašiai[3].
Vietoj mokslu grįstos informacijos buvo siūloma nekurti sąmokslo teorijų, o žinomi žmonės nevaldė pykčio
Į klausimus apie vakcinų saugumą ir galimus šalutinius poveikius pandemijos piko metu, deja, dauguma nenorėjo atsakinėti. Tokius klausimus keliantys žmonės buvo marginalizuojami, jiems lipinamos antivakserių, sąmokslo teoretikų etiketės.
Į klausimus nenorėta atsakyti net tada, kai SAM pratęsė vakcinos dozių galiojimo laiką trims mėnesiams, nors to nerekomendavo gamintojai ir tam nebuvo jokių mokslinių tyrimų. Arba kai SAM sumažino revakcinacijos laikotarpį.
Šalia bet kokios kritikos ir logiškų klausimų kėlimo baimės lygiagrečiai buvo galima stebėti įvairių žinomų žmonių bei politikų pasisakymus, kurie taip pat kurstė susiskaldymą bei pyktį. Pavyzdžiui, Rasa Juknevičienė ragino nebendrauti su nesiskiepijusiais nuo COVID-19 ir lygino tai su įsėdimu į mašiną, kurią vairuoja išgėręs[4]. Ji taip pat teigė, kad antivakseriai yra pavojingo biologinio ginklo nešiotojai.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius viešai džiūgavo, kai valdantieji užsimanė suvaržymus palikti tik nesiskiepijantiems. Jis rašė, kad tai geriausia, ką galėjo sugalvoti Vyriausybė, o antivakseriai turi pajausti skaudžius ribojimus, kurie primintų patyčias[5]:
„Antivakserių karantinas yra geriausia, ką galėjo sugalvoti Vyriausybė. Net jei dėl to ji bus aršiai puolama, o 2024 m. konservatoriams su liberalais teks trauktis į opoziciją, ištikimiausi rinkėjai liks jiems amžinai dėkingi už šitą pramogą.
Antivakserių karantino draudimai neturi būti per švelnūs. Jie turi ne tik suvaržyti galimybes mėgautis pramogomis, bet ir skaudžiai apsunkinti kasdienį gyvenimą, būti panašūs į patyčias. Tik tada sukandę dantis pasiskiepys ne tik dvejojantieji, bet ir nuosaikūs vakcinacijos kritikai, o tikrieji antivakseriai pasijus tuo, kuo visuomet svajojo tapti – už savo pažiūras persekiojamais kankiniais.“
O Valentinas Mazuronis viešai socialiniame tinkle rašė:
„Skiepytis nesutinkantiems žmonėms negali būti mokamos jokios socialinės ar valstybinės išmokos. Skiepytis nesutinkančių tėvų vaikai neturi būti priimami į darželius ar mokyklas. Skiepytis atsisakantys žmonės turi būti laikomi pavojingais visai visuomenei bei jos sveikatai, kaip pavojingi visuomenei yra laikomi girti už vairo. Ir vieni ir kiti yra potencialūs mirties nešiotojai ir visuomenė privalo gintis nuo jų, o ne bejėgiškai verkšlenti.“
Arūnas Valinskas irgi pandeminiu laikotarpiu nepritrūko aštrių žodžių rašydamas tokias mintis kaip „Karo metu tokie žmonės buvo šaudomi, tačiau antivakserių šaudyti neprireiks, tikiuosi jie išmirs patys“.
Ir tai – tik maža dalis neapykantos persmelktų pasisakymų, kurių buvo apstu tiek socialiniuose tinkluose, tiek žiniasklaidoje.
Girdėjosi idėjos priverstinai skiepyti vaikus arba paversti antivakserių gyvenimą pragaru
Beje, veikiausiai dar pamenate, kad suvaržymai palietė ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus. Mokyklinio amžiaus vaikai, kai pagaliau vėl atsivėrė mokymo įstaigų durys, buvo verčiami nešioti kaukes. Jei tėvai nesutikdavo su tokiu reikalavimu, jie neretai būdavo gąsdinami baudomis, vaikai sodinami atskirai nuo likusių ar siūloma tokių mažamečių geriau išvis neleisti į mokyklą.
Vėliau atsirado galimybė skiepyti mažamečius, tačiau tokia idėja sulaukė dar mažiau entuziazmo. Visgi, net ir šiuo atveju netruko pasipilti neapykantos ar siūlymų vakcinuoti priverstinai. Pavyzdžiui, tas pats Romas Sadauskas-Kvietkevičius vėl rašė[6]:
„Todėl labai norėčiau, kad visų vaikų skiepijimas vakcina nuo koronaviruso būtų privalomas. Ne tik dėl greitesnio pandemijos suvaldymo, bet ir dėl malonumo stebėti prievartinį bent vieno iš aršiausių antivakserių vaikų skiepijimo vaizdo įrašą. Juk jie patys tokį jaukų namų vaizdelį būtinai nusifilmuotų ir išplatintų socialiniuose tinkluose. Tai galėtų atrodyti net mieliau už mergaitės paėmimą iš Garliavos.“
Apie prievartą, nesiskiepijančių asmenų gyvenimo suvaržymą buvo kalbama kone visur. Štai net LRT laidoje buvo klausiama, ar reikėtų neskiepytų suaugusių gyvenimą paversti pragaru, uždraudžiant viską.
Net kai dėl tokios laidos užvirė aršios diskusijos ir abejonės, ar galima tokius dalykus rodyti per televiziją, LRT pareiškė, kad taip tiesiog bandyta vaizdingai perteikti situaciją. Laidos „Lietuva kalba“ prodiuseris Laurynas Šeškus aiškino[7]:
„Šiuo atveju aštrus palyginimas tik padeda perteikti vaizdingai situaciją, su kuria visuomenė susidūrė pandemijos metu. Klausimas tikslinei grupei leido atskleisti dalies visuomenės nuotaikas, todėl buvo tinkamas. Žurnalistika neturi kelti sau tikslo patikti visiems, ji turi siekti kuo tiksliau atspindėti valstybės ir visuomenės gyvenimą.“
Visgi džiugu, kad jau kurį laiką galime mėgautis gyvenimu be jokių kaukių, karantinų ir nuolatinių raginimų kuo greičiau pasiskiepyti. Nebeišvysime ir nuolatinių pykčių socialiniuose tinkluose, dažnų žinomų žmonių pasisakymų, skatinančių atskirti ar net nekęsti nesiskiepijančius. Veikiausiai senesni, daugeliui tikru išbandymu virtę įvykiai jau nebesugrįš.
Tačiau įdomu, jog pamažu apie vakcinų galima žalą ir kitus klausimus jau pradeda kalbėti net ir tie, kurie seniau aktyviai pasisakė už vakcinas. Pavyzdžiui, neseniai Saulius Čaplinskas pareiškė, kad jauniems žmonėms nereikėtų skiepytis, o galimybių paso nereikėjo[8].
Galbūt ateityje išlįs vis daugiau įdomių faktų, patvirtinančių, jog ne veltui dalis visuomenės skeptiškai žvelgė į galimybių pasus, vakcinas ir kitus pandeminius sprendimus?
