Sistema visame pasaulyje paremta korumpuota politinio lojalumo apraiška
Kai 2014 m. Rusija pirmą kartą užpuolė Ukrainą, šeimos ir draugystės ryšiai, kurių tarp šių dviejų visuomenių buvo daug ir glaudžių, švelniai tariant, tapo įtempti. Kuomet 2022 m. Rusija pradėjo plataus masto karą, ši įtampa tapo visai nepakeliama.
Pastebima, jog socialiniai ryšiai sudužo kaip medžių šakos uragano šėlsmo metu. Tą pačią akimirką, kai asmeniniai santykiai pasidavė istorijai, tapo akivaizdu, jog tai buvo ne tik politikos, bet ir giliai įsišaknijusių moralinių įsitikinimų reikalas. Kitu atveju kaipgi galima paaiškinti draugystę su žmogumi, kuris laikosi iškraipytos Kremliaus tikrovės ir yra linkęs pritarti įžūlaus melo skleidimui bei masinių žudynių pateisinimui?
Jei pažvelgtume į praeitį, pastebėtume, kad prievartinis socialinių ryšių nutraukimas nėra precedento neturintis veiksmas. Jis vyko ir reikšmingų transformacijų – komunizmo žlugimo, 1989-1991 m. revoliucijų ir neramių 1990-ųjų – metu, kurios pakeitė Vidurio ir Rytų Europos visuomenės socialinę struktūrą. Vėlgi, kad ir kaip norėtume vaizduoti pasaulį, kuriame nėra nekaltumo, tai neįmanoma, nes kiekvienas žmogus tam tikru mastu buvo įtrauktas į valdžios kontroliuojamą sistemą.
Sistema iki šiol paremta korumpuota politinio lojalumo apraiška, kuriai visų pirma būdingas bendrininkavimas ir įvairūs užkulisiniai sandėriai. Šis istorinis palikimas savo ruožtu daro didelę įtaką ir šiandien.
Autoritarinio valdymo pripažinimas atvertų kelią į susitaikymą
Politinė praeitis ir ateitis sukelia žmonių susiskaldymą. Ir tai dar ne viskas. Išskirti gali ir kitas subtilus procesas – ekonominio pelningumo klausimas.
1992 m. birželį, netrukus po sienos griūties, „Berliner Zeitung“, buvęs komunistų valdomos Vokietijos Demokratinės Respublikos valstybinis laikraštis, pakvietė skaitytojus rašyti laiškus redakcijai draugystės tema. Iš esmės bet kokia pertvarka pasižymėjo prieštaringumu, lemdama ne tik didelius politinius bei ekonominius laimėjimus, bet ir nesuskaičiuojamas socialines ir ekonomines tragedijas.
Palankių sąlygų neturinčiuose regionuose išaugo skurdas, daug gyvybių nusinešė ir su sveikata susijusios komplikacijos, kuomet posovietinėse visuomenėse ekonominis šokas tapo veik nuolatine „disciplina“. Taigi, jei tuo metu silpnumą atspindėjo paliegusi sveikatos priežiūros sistema, šiais laikais tai liudija lipantis ant kulnų prievartinis gyvenimo būdas: „Gyvenkime „tvariai“, bet (elgetiškai) saikingai“. Pasauliui, tarp jų, žinoma, ir Lietuvai, tenka vystyti naujus veikimo būdus, kad susidoroti su žemiau skurdo ribos esančia tragikomedija.
Tiesa ta, kad santykiai gali nutrūkti dėl visiškai netiesioginių priežasčių, tarkime, dėl mažiau laiko vienas kitam, išsikraustymo ar darbo pakeitimo. Ne ką tvirtesnė yra ir mūsų liaudies kantrybė, vis dažniau prabylanti apie besibaigiančią pasitikėjimo politine prievole kadenciją, pamažu suvokiant, jog savanaudiški užmojai neapsieina be pasekmių net ir ten, kur saulė šviečia ir pila „sulietuvintas“ lietus.
Geras gyvenimas priklauso nuo valstybės struktūrinės jėgos
Sakoma, esą 1990-ųjų pradžia suteikė galimybę individams perimti savo likimų kontrolę. Tačiau kaip dėl bankrutavusių įmonių ir milijonų bedarbių?
Pavyzdžiui, kai kuriuose Rytų Vokietijos regionuose nedarbas paveikė iki trečdalio suaugusių gyventojų. Yra pasakojimų apie žmones, nutraukusius ryšius su geriausiais draugais, kaip paaiškėjo, atsidūrusiais „skirtinguose sluoksniuose“ ir neva nesugebančiais pasinaudoti naujomis galimybėmis. Rinkos logika šiomis dienomis irgi bemaž aiški: griauname tai, kas yra svarbu, o kas spjaudo į veidą, paliekame ir palaistome. Vis dėlto, ką pasakytume apie dabartines pažiūras, kai žmonių gyvenimą ir jo perspektyvas lemia ne asmeninis įsipareigojimas ar pastangos, o struktūrinės jėgos?
Aiškėja, kad šiuo atveju (šiuolaikinėje politinėje arenoje) negali būti išduotas tik tvirtas kaklaraištis, suprantamas kaip abipusio įsipareigojimo, prisirišimo bei pripažinimo po užstale reikalas, turint omeny išskirtinį „išskirtinų“ asmenų klestėjimą. Priešingai, valstybė vis dažniau persekioja asmenis dėl moralinių priežasčių, naudodama tokius kaltinimus, kaip „socialiai nepriimtinas elgesys“, „asocialus elgesys“ ir pan.
Mūsų „polikrizės“ pasaulyje galime stebėti daugybę socialinių krizių dinamikos atgarsių: COVID-19 pandemija, energijos krizė ir karas Ukrainoje – visa tai paveikia ne tik gyvenimo kokybę, bet ir socialinę sanglaudą, dėl kurios vis labiau trūkinėja pasitikėjimu grįsti ryšiai ir pigiausių skylėtų pėdkelnių memuarai. Galime manyti, jog galimai fiktyvios sveikatos krizės patirtis paskatino žmones susimąstyti apie tikruosius gyvenimo prioritetus, tačiau, nors ši specifika tarp individų skiriasi, bet kokie socialiniai santykiai dažnai yra ekonominio pripažinimo šaltinis.
Krizės metu valstybei perskirstant išteklius visuomenėje šie socialiniai santykiai, taigi ir pripažinimo šaltiniai, tapo nesaugūs. Kas bus vėliau? Sakoma, jog gali būti dar blogiau.
