Branduolinių atliekų kapinynai Lietuvoje: nuo šiol ant stalo – radioaktyvus „geriamas“ vanduo?

Jei radioaktyviosios medžiagos iš kapinyno prasiskverbtų į aplinką, tai padidintų žmonių radiacinę apšvitą

Radioaktyvūs atliekų kapinynai – dar viena tema, prikaustanti lietuvių dėmesį ir verčianti susimąstyti, dar 2020-aisiais pradėjus planuoti giluminio atliekyno statybos projektą. Didžiojoje dalyje rytinių, pietinių bei pietvakarinių savivaldybių teritorijose, kaip žinoma, numatomi branduolinių atliekų kapinynai. Tačiau yra vienas „bet“: šalis paskelbta gėlo vandens rezervine zona, o kapinynai leidžiami tik gėlo vandens klodų gylyje, tad tai skamba prieštaringai. Ir nors Lietuva turi didelius požeminio vandens išteklius, kurie laikomi itin švariais ir kokybiškais, radioaktyvių atliekų kapinynų veikla iš esmės turėtų galią šią situaciją pakeisti^[1].

Kalbos apie radioaktyvų geriamąjį vandenį Lietuvoje vis dažniau kelia susirūpinimą, šalies vyriausybei jau kurį laiką svarstant galimybę įrengti branduolinių atliekų kapinynus, kuriuose būtų laidojamos mažo ir vidutinio aktyvumo branduolinės atliekos, susidarančios dėl Ignalinos atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimo ir bei kitų branduolinių veiklų^[2]. Klausiantiems, kaipgi tai paveiks kasdienį gyvenimą, žinoma tai, kad planuojamų branduolinių atliekų kapinynų įtaka priklausys nuo kapinynų įrengimo ir priežiūros standartų.

Vėlgi, jeigu būtų laikomasi visų tarptautinių saugos reikalavimų, kapinynai esą neturėtų daryti tiesioginio poveikio žmonių kasdieniams įpročiams, pavyzdžiui, vandens naudojimui, oro kokybei ar žemės ūkio veiklai. Tačiau nerimą kelia grėsmės pašalinimo galimybė, kvestionuojant, ar ji gali būti šimtaprocentinė.

Iš tiesų, žmonės, gyvenantys šalia tokių objektų, gali patirti psichologinį diskomfortą dėl radiacinės rizikos, net jei ji bus minimali, taigi, poveikis sveikatai – ne iš piršto laužtas.

Padidėjusi radiacinė dozė. Jei radioaktyviosios medžiagos iš kapinyno prasiskverbtų į aplinką, tai padidintų žmonių radiacinę apšvitą, ypač jei jos patektų į geriamąjį vandenį ar maisto grandinę.

Vėžio rizika. Ilgalaikis poveikis net mažomis radiacijos dozėmis gali padidinti tam tikrų vėžio formų riziką.

Kitos sveikatos problemos. Radioaktyviųjų medžiagų poveikis gali paveikti imuninę sistemą, sukelti genetines mutacijas ar silpninti sveikatą.

Galbūt atliekos gali likti palaidotos Visagino apylinkėse

Šnabždamasi, esą neužtenka pozityviai nusiteikti; neva šie užmojai – tiesus kelias į sunkiai suvaldomus pavojus. Ryžtingiausi, savo ruožtu, žada suremti pečius ir projektui paprieštarauti, inicijuodami aplinkybių aiškinimosi veiksmus stengiantis rasti atsakymą į klausimą, ar yra padaryti grunto ir gruntinių vandenų tyrimai ir t.t. Nors kovo mėnesį Briuselyje vykusioje Europos Sąjungos Aplinkos taryboje Lietuva, pritariant Čekijai, Latvijai ir Estijai, pasiūlė ES valstybėms narėms uždrausti juodųjų metalų, vario ir aliuminio atliekų bei laužo importą iš Rusijos, daliai žmonių šiaušiasi oda, kodėl ir radioaktyvių atliekų klausimu nesvarstoma alternatyva^[3]. 

Žinoma, tai – kol kas tik planas, tačiau tautiečiai baiminasi, jog kai tai bus realybė, gali būtų per vėlu. Galų gale, galbūt pagrįstai reikalaujama ekspertų iš kitų šalių, kaip manoma, Lietuvos ekspertams turint savų interesų dėl bent vienos iš atrenkamų savivaldybių.

Branduolinio atliekyno vietos parinkimas – viešas interesas

Vienur yra rengiamos vėjo jėgainės, kitur – plėtojami kiti tikslai, virstantys galvos skausmu. Aišku tai, kad nutraukiant Ignalinos atominės elektrinės (IAE) veiklą atliekos nebus gabenamos į Mėnulį. Tačiau vietos žmonės baiminasi, jog Lietuva, iš pažiūros, pamažu taps atliekų sąvartynų.

IAE jau prieš kurį laiką pradėjo konsultuotis su šalies savivaldybėmis dėl galimų branduolinio kuro saugojimo vietų jų teritorijose, skelbiant, jog giluminiam radioaktyviųjų atliekų atliekynui atrinktos 77 potencialios vietos 29-iose šalies savivaldybėse^[4]. Numatomos 9 tokios vietos: Zarasų rajone, po 8 – Alytaus ir Vilniaus rajonuose, po 7 – Ignalinos, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Utenos, Varėnos rajonuose. 5 vietos atrinktos Lazdijų ir Molėtų, po 3 – Elektrėnų, Šilutės, Širvintų, Tauragės, Vilkaviškio rajonuose, po 2 – Kazlų Rūdos, Marijampolės ir Prienų, po vieną – Druskininkų, Pagėgių ir Kalvarijos, Anykščių, Kaišiadorių, Kauno, Rokiškio bei Ukmergės rajonuose. Nors tikinama, kad bus įdarbinta daug žmonių, taipogi nevengiant minėti kitų privalumų, pečius slegia aplinkybės, susijusios su galima žala sveikatai. 

Dėl branduolinių atliekų laidojimo proceso skaidrumo nepasitenkinimą išreiškė ir Kazlų Rūdos meras, pareikšdamas susirūpinimą dėl, jo manymu, slepiamų Lietuvos branduolinio atliekyno vietos parinkimo sprendimų. Mantas Varaška minėjo, esą VAE atsisakė atskleisti tam tikrus duomenis, susijusius su originaliomis ekspertų išvados, nors branduolinio atliekyno vietos parinkimas yra viešas interesas. 

Ar tai reiškia, jog, jei trūksta aiškumo konkrečiuose veiksmuose, skaidrumo, tikrąją to žodžio prasme, trūks ir geriamo vandens stiklinėje?

Už atliekų laidojimą – kompensacijos 

Kvestionuojant, kodėl atliekos negalėtų būti palaidotos uždaroje IAE teritorijoje, aišku viena: sąvartynai mažintų savivaldybėms patrauklumą vystyti turizmą, pritraukti naujų gyventojų, skatinti verslo plėtrą bei užsiimti žemės ūkio veikla. Dar labiau į dienos šviesą iškeliami kiti veiksniai, nežinia kaip paveiksiantys niekuo dėtų žmonių gyvenimus.

Nepaisant sukrutimo, Ignalinos atominės elektrinės atstovai ne sykį teigė, esą laidoti minėtas atliekas po savivaldyvėmis – vienintelė išeitis. Tačiau įstatymai yra numatę tokių atliekų išvežimą bei saugojimą kitoje valstybėje. Apskritai, vis daugiau valstybių, uždarančių atomines elektrines, susidurs su poreikiu kurti giluminius, ilgalaikius radioaktyvių atliekų atliekynus. 

Pavyzdžiui, Suomija baigia įrengti pirmąjį ilgalaikį geologinį atliekyną. Radioaktyvios medžiagos jame bus talpinamos 400 metrus po žeme ir privalės išlikti 100 000 metų, nes tik tada radioaktyvus kuras nebekels pavojaus aplinkai ir žmogaus sveikatai. Svarstoma, galbūt derėtų ieškoti dvišalio bendradarbiavimo, finansus, kurie būtų skirti įrengti giluminį radioaktyvių atliekų atliekyną Lietuvoje, tarkime, skiriant radioaktyvių atliekų saugojimui užsienio valstybėse, kurioje gamtinis karkasas ir geologiniai parametrai yra tinkamesni radioaktyvių atliekų saugojimui. 

Lietuvoje savivaldybėms, kuriose numatyti radioaktyvių atliekų kapinynai, savo ruožtu, gali būti skiriamos kompensacijos, kadangi tokia praktika atitinka tarptautines taisykles ir standartus, pagal kuriuos vietos bendruomenės ir savivaldybės, esančios netoli branduolinių ar radioaktyvių atliekų saugojimo vietų, turi gauti tam tikrą finansinę paramą dėl galimos rizikos, infrastruktūros plėtros ir socialinių-ekonominių veiksnių^[5]. Visgi, kai kurių miestų gyventojai nieko nelaukę teikia peticijas, mėgindami išvengti pasekmių dėl radioaktyvių atliekų kapinynų^[6].

Žadama, jog pirmasis radioaktyviųjų atliekų giluminio atliekyno projekto etapas vyks iki 2047 m., 2048–2057 m. atliekynas bus projektuojamas, o 2058–2067 m. – statomas. 2068–2074 metais į atliekyną iš laikinųjų atominės elektrinės saugyklų bus transportuojamas panaudotas branduolinis kuras bei kitos radioaktyviosios atliekos, kurios bus talpinamos į specializuotas šachtas, uždarant atliekyną 2075–2079 m. Atliekyno statyba atsieis maždaug 1 mlrd. eurų, o jo naudojimas, kaip numatoma, dar kainuos papildomus 900 mln. eurų^[7].